Eglė vos ne kasmet stebina arba pradėta nauja veikla, arba pagreitį jau įgavusiais projektais. Štai jos dėka ką tik plaukų kirpimo mokslus pradėjo viena mergina, laimėjusi Eglės sumanytą projektą „Pats“ globos namų auklėtiniams. Tai ne labdara, tai be pinigų gyvuojantis projektas – tiesiog Eglė kartą per metus paskelbia konkursą globos namų auklėtiniams, o jo laimėtojai gauna ne materialių dovanų, o galimybę mokytis ir įgyti specialybę. Nereikia fondų ar labdaros – tiesiog Eglė suveda tuos, kuriems reikia pagalbos, su tais, kurie ją gali suteikti.
Savo organizacinius ir meninius gebėjimus Eglė panaudojo naujam sumanymui: su fotografijos studijos „Pix Studija“ įkūrėja Egle Žiūkaite režisuoja mados renginius. Pasaulį išmaišęs modelis, karjerą padariusi koncerne „MG Baltic“, konsultacinės įmonės vadovė E.Grėbliauskaitė-Tursienė patirties turi per akis. Stebėdamos, kaip organizuojami mados renginiai ir fotosesijos Lietuvoje, jos su Egle pasigedo planavimo ir visumos matymo.
„Dažnai susirinkę geri savo sričių specialistai darbą atlieka individualiai, taip, kaip jiems atrodo geriausia. Scenografija, muzika, šviesa, projekcijos, choreografija, grimas, erdvė turi atitikti bendrą koncepciją, pagal kurią dizaineris siekia savo tikslų. Šito labai dažnai pasigendu. Atvirai kalbant – mados renginiuose Lietuvoje tai retenybė.
Nustebau, kad vyraujanti nuomonė yra ta, jog viskas vis tiek kaip nors įvyks. Žinoma, įvyks, tik kodėl tai turi įvykti tarsi gesinant gaisrą renginio dieną, o ne iš anksto suplanavus ir apgalvojus.Komanda – tarsi orkestras, kuriame kiekvienas stengiasi kuo geriausiai atlikti savo partiją, tačiau be dirigento rizikuojama sukurti tik garsų kakofoniją“, – aiškina Eglė.
Sumanė ir padarė – bičiulės ir naujo verslo partnerės dvi Eglės iki šiol džiaugiasi pirmu savo projektu – dizainerės Dianos Vapsvės kolekcijos pristatymu Teatro arenoje. Portalo „Stiliusos“ recenzija skelbė, kad ypač nudžiugino scenografija, choreografija ir maksimalus arenos panaudojimas kuriant kolekcijos nuotaiką. Tokio vientisumo ir dermės nebuvo matyti nuo marokietiškos dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymo.
„Buvome pagirtos ir už dizainerių Egidijaus Rainio bei Lilijos Larionovos kolekcijos pristatymą, sulaukėme atsiliepimų, kad choreografija – viena geriausių iš visų šių metų mados renginių Lietuvoje. Džiaugiamės įvertinimu, tai tik įrodo, kad tokių renginių potencialas yra neišsemtas“, – sako Eglė.
– Lyg ir nedera pramogų pasaulio burbulai ir tapyba ar pagalba globos namų auklėtiniams?
– O kodėl viena kitam turėtų prieštarauti? Kūrybos reikia visoms gyvenimo plotmėms, netgi blizgių mados žurnalų puslapiams. Kas tai kategoriškai neigia, galbūt kaip tik ir stokoja kūrybiškumo. Taip, girdžiu nepatenkintųjų balsus išvydus gražų viršelį – neva ir vėl viskas pagražinta, vėl jaunystės kultas propaguojamas. Kodėl negalime tiesiog pasigrožėti vaizdu, tegu ir patobulintu technologijomis.
Verkšlenimą, kad tai neigiamai veikia paaugles, jau seniai laikas pakeisti bendravimu su savo vaikais apie vertybes, estetikos ir grožio kūrimą, spalvų, kompozicijos, tipažo ant to paties viršelio aptarimą. Galbūt net apie tai, kokią reikšmę viršelis turi žurnalo pardavimui, jo populiarumui, kodėl pasirinktas būtent toks sumanymas, ar sėkmingas dizainerio sprendimas.
– Jūs nuolat gyvenime ką nors veikiate. Kaip šiandien jus būtų galima įvardyti tiksliai?
– Turbūt vis dėlto menininkė. Modelio, verslininkės, mamos vis būdavo negana, lyg kažko trūkdavo... Nesijaučiu modeliu, verslininke, nors pilna tos veiklos patvirtinimų, o tapusi menininke pirmą kartą nebenoriu savęs neigti. Pritariu frazei, kad kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino. Nuoširdžiai linkiu kiekvienam tai sužinoti. Ir tam nebūtina imti teptuko į rankas, kiekvienas suranda savo kūrybos priemones.
– Ar jau perkami jūsų paveikslai?
– Taip, dalis paveikslų parduota, o dalies neparduodu, nes dalyvauju parodose, siunčiu savo darbus į užsienį – man paveikslai dar reikalingi. Be to, ir šiek tiek gaila su jais skirtis.
– Kaip jums taip išeina – sutarti su vyru, diriguoti būriui vaikų – Petrui (17 m.), Antanui (12 m.), Onai (10 m.) ir Agotai (5 m.), rasti laiko ir labdaringai veiklai. Turite būti dėkinga materialinei savo šeimos padėčiai, kad nereikia sukti galvos dėl kiekvieno euro?
– Dažnai idealizuojame ar net mistifikuojame savo herojus, pamiršdami kasdienybę ir su ja susijusią rutiną. Jos netrūksta ir mano šeimoje. Mudu su Gediminu susitikome prieš daugelį metų, kai buvau moksleivė. Paskui tapau po pasaulį keliaujančiu modeliu, vėliau – studente, kol gavau verslo valdymo magistro diplomą, po to – darbo biure metai. Mudu augome kartu, vyras visuomet mane palaikė.
Pamažu siekiame savo svajonių. Palankios aplinkybės susiklosto, tik reikia mokėti jas užsisakyti. Pastebėjau, kad mano svajonės pildosi tuomet, kai iš pradžių jos atrodo nerealios, neišsipildančios. Turbūt tas lengvumas ir padeda.
– Kelių aukštųjų mokyklų diplomai, verslininkės patirtis, modelio duona, Operos ir baleto teatro scena, net filmavotės filme, dabar – menininkė ir renginių sprendimų kūrėja. Kas toliau?
– Dabar reikia rūpintis vaikų vasara, o visa kita palieku spręsti gyvenimui. Būna tokių dienų, kai, regis, net nespėju kvėpuoti. Tuomet imu po vieną reikalą, darbą ir žingsnelis po žingsnelio stumiuosi į priekį. Stengiuosi nekelti streso nei kitiems, nei sau. „Viskas susiklostys taip, kaip norėsi“, – tokiais žodžiais palaikau save tuomet. Ir dar pasidrąsinu, kad tai pranoks lūkesčius. Man dažnai sunku pasakyti, ko konkrečiai noriu – pateikti užsakymų sąrašą. Kita vertus, užsisakytų svajonių išsipildymas nebūtinai užtikrins laimę, todėl abstraktus puikios vidinės būsenos siekis – geriausia svajonė.
Pamokoma pasaka apie auksinę žuvelę, kuri vis pildė senelės norus, – galiausiai ši liko prie suskilusios geldos. Tad gyvenimo prašau tiesiog geros savijautos. Ir net ne ramybės, o pilnatvės pojūčio.
– Iš pažiūros jūs mokate puikiai su viskuo tvarkytis, bet greičiausiai yra tai, kas plika akimi nematoma? Štai ir magistrinis darbas buvo susijęs su nerimu – šią temą nagrinėjote ir bakalauriniame darbe. Kad jus domina ši tema, vis dar liudija metalinės milžiniškos raidės KOMBINATAS priešais Vilniaus dailės akademijos rūmus. Tai dėl ko nerimauja graži moteris, turinti nuostabią šeimą?
– Nerimą jaučiame kiekvienas, tai neatskiriama mūsų prigimties dalis. Antra vertus, nerimą mums kelia mūsų pačių sukurtos sistemos, kuriomis vienas kitą vertiname ir rūšiuojame. KOMBINATAS – kaip tik apie tai.
KOMBINATAS – originalios Vilniaus mėsos kombinato iškabos raidės, kurias radau prišalusias ir purvinas ant įmonės stogo. Nors sovietiniais laikais klestėjęs kombinatas apleistas, esu įsitikinusi, kad kitame kontekste jis vis dar veikia.
Projektu kalbu apie visuomenę kaip kombinatą, kuriame vartojame vienas kitą kaip žaliavą savo produkcijai gaminti.
Todėl nerimą vadinčiau tam tikros formos represijos pasekme. „Jūsų pačių gerovei!“ – ši represija taip persmelkusi visumą, kad tampa nebepastebima, neatsiejama kasdienybės dalimi. O nerimas – tai mūsų vidaus skleidžiamas diskomforto signalas.
– Kodėl netapote, pavyzdžiui, gėlių, o bauginančius dalykus?
– Esu nutapiusi ir gėlių. Bet lengvas, trapus, harmoningas, gražus menas neaktualus ir nepaveikus. Meno samprata jau seniai yra kur kas platesnė. Menas siekia parodyti, nukreipti, keisti mąstymo kryptis. Kartais jis tiesiog aiškiau kalba dviprasmybe, netgi giliu tamsumu, keliančiu pagarbą ir baimę.
– O jeigu grįžtume prie jūsų kasdienybės ir laimingos šeimos?
– Bet juk gyvenime nebūtinai turi sektis taip, kaip aplinkai atrodo, geriausia tiesiog gyventi ir mylėti gyvenimą. Kitu atveju džiaugiesi, kol sekasi. O kai nepasiseks, kas tada? Kartais tėvų įtampa ir reikalavimas siekti sėkmės, būti geriems, besišypsantiems iš vaikų atima įrankį būti laimingiems.
Nepasiduodami aplinkos standartams, spaudimui „sekasi-nesiseka“, būtume kur kas laimingesni – ir vaikai, ir tėvai.
– O jūs jau mokate atsispirti tam spaudimui? Be to, ar jums pavyksta tai paaiškinti savo vaikams?
– Vis dažniau jaučiu, kad moku atsispirti, bet kartais tenka sau priminti. Juk nesu šventoji. Ir vaikai turi matyti realų gyvenimą, mes nagrinėjame kiekvieną situaciją. Autoritetai savaime neegzistuoja, kritinis mąstymas – labai svarbi sąlyga išlikti žmogumi. Kartą savo sūnui pasakiau, kad, mano manymu, mokytoja buvo neteisi. Žalgirio mūšio tema jis nupiešė merginą su tautiniais rūbais, laukiančią parjojant iš mūšio brolio. Už tai mokytoja jam įpylė vienetą, nes neva laukianti kario sesuo su mūšiu neturi nieko bendra...
Taigi kalbėjomės su vaikais, kad gyvenime teks susidurti su klystančiais žmonėmis ir pagaliau jie klys patys. Kai patirsi neteisybę, galbūt nebūsi toks kategoriškas su kitu ir mokėsi įsiklausyti.
– Ar manote, kad blogiu galima ištreniruoti gėriui? Gal vis dėlto gerai būtų apsaugoti vaikus nuo tokių „mokytojų“?
– Žmonių klaidos – tai ne blogis, tai tik viena iš gyvenimo spalvų, o aš noriu, kad vaikai jas matytų visas. Be to, nieko gera susidurti ir su neklystančiu teisuoliu. Todėl nekaltinu ir sistemos – ji puikus treniruoklis. Nereikia bėgti nuo sistemos – ir KOMBINATE gali veikti: būk jame, bet matyk jo tikrą veidą ir kurk ką nors geresnio, nei jis gali pasiūlyti.
– Vyro ir moters santykiai – irgi tam tikra sistema? Kaip išlikti šioje sistemoje?
– Negali būti laimingas 365 dienas per metus. Kaip gamtoje vasarą keičia žiema, mums irgi reikia ramybės periodų. Sistema vis bruka, kokios turime būti vyrui, – gražios, seksualios, paslaugios, amžinai jaunos. Bet juk negali visuomet būti lyg dievaitė iš žurnalo viršelio: net per dieną nuotaika keičiasi kelis kartus. Būna periodų, kai tu nesi ant bangos, gal net nenori ant jos būti.
– Bet kaip menininkė greičiausiai galėtumėte pasakyti, kad estetika reikalinga?
– Taip, bet ji būna skirtinga. Estetika galima netgi purve ir skurde. Estetika – toli gražu ne standartizuotas popsinio pasaulio paveikslas, jame labai stipriai trūksta tikrumo.
Kur kas smagiau šildytis prie tikros ugnies nei prie elektrinio židinio, kad ir marmuriniais apvadais. Kiekvienas periodas yra gražus ir kupinas gyvenimo poezijos, bėdos prasideda, kai apsiribojame tik paradiniu vaizdu.
Meno studijos labai padėjo išsilaisvinti nuo rūpesčio, ką kiti pasakys ar pamanys apie mane. Nereikia sudievinti nei asketiškumo, kai materija nerūpi, nei to gražumo, kurį matome viešumoje, scenoje, ant podiumo. Tai vertinu tik kaip žaidimą.
Priešingu atveju rizikuojame susirgti nelaimingumu. Įstrigo baleto šokėjos Majos Pliseckajos frazė apie dietą: „Mažiau ėsk.“ Pritaikyčiau ją ne tik vaikantis grakštaus kūno, bet ir rūpinantis savo siela. Reikia mažiau ėsti tiek save, tiek kitus – tuomet bus daugiau laimės. Ir dar – nesižvalgyti atgal. Nesvarbu praeitis, nes šiandien – pirma tavo likusio gyvenimo diena.
Nesureikšminu nesėkmių – per jas tik mokausi ir sužinau, kaip elgtis ateityje. Šaltai nuskambės, bet gyvenime mums niekas nieko neskolingas. Visi sutikti žmonės ir situacijos – tik praeiviai. Kai kurie iš jų tampa bendrakeleiviais, labiau ar mažiau artimi – draugai, mylimieji, vaikai, bet ir jie tau nieko neskolingi, iš tiesų niekam nesi skolingas ir tu. Viskas, ką darome, darome savo pasirinkimu. Ir gerus darbus darome ne todėl, kad privalome, o todėl, kad taip renkamės. Žmogus visada turi pasirinkimą.
Jei radai miške uogą, džiaukis, o jei neprisirpusi – juk nepyksti dėl to ant miško?
