Buvusią dažną „Stiliaus“ žurnalo viešnią verta prisiminti jau vien dėl to, kad šiandienė jos padėtis – sąmoningas jos pačios pasirinkimas. Be to, verta vėl su ja kalbėtis, nes ji žino, ką daryti per pirmus šešis mėnesius, kai nebedirbi, kai ramybės neduodavęs telefonas tyli, o ant stalo, anksčiau nukloto prašmatniais kvietimais į įvairiausius renginius, tuščia. Ir, žinoma, su Ingrida verta kalbėtis jau vien todėl, kad galėtum pasitikslinti, ką labiausiai reikia pasikabinti savo spintoje.
Šiandien Ingrida Vilniaus senamiestyje mėgaujasi savo svajone – nedideliu butiku „Madress“. Vėl rūbai – kaip neoriginalu, bet tai nušvinta visai kita šviesa, kai žinai, kad tai sena moters svajonė.
„O svajonė buvo ne tik turėti drabužių parduotuvę, bet ir joje su klientėmis dirbti kaip su geriausiomis draugėmis. Patarti, kas tinka, o kas darko figūrą, kurie drabužiai, avalynė, rankinės ar kiti aksesuarai šiandien aktualūs, o kurie morališkai pasenę. Visa tai yra iš didelio noro matyti moteris gražias. Juk gražios moterys daug laimingesnės.
Todėl kartais tenka klientę atkalbėti... nepirkti tos suknelės – tai kas, kad graži, bet moteriai vizualiai prideda kelis kilogramus“, – pasakoja Ingrida.
Kaip galima sau leisti prabangą neparduoti? Ingridai seniai viskas aišku dėl pardavimo. Pati ketina parašyti apie tai knygą, nes, jos manymu, šiuo metu tinkamos nėra. O vykstantys pardavimo mokymai – jau seniai nebegaliojanti informacija. Savąją knygą kurtų per sėkmės istorijas. Tik... atsigaus po paralyžiaus, kuris ištiko, kai Kristina Sabaliauskaitė išleido savo tris „Silva rerum“ romanus, mat po jų palikto fantastiško įspūdžio pačiai užrašyti sakinį kol kas nedrąsu.
Taigi Ingrida – ta moteris, kuri prieš keletą dešimtmečių atidarinėjo pirmąsias drabužių parduotuves Lietuvoje – šalyje, kurioje normalių drabužių dar nebuvo galima nė su žiburiu rasti. Ji dirigavo kosmetikos kompanijai „Oriflame“ ir sukūrė tokį prestižą, kad naudotis nebrangia iš konsultantų parduodama kosmetika nebebuvo laikoma prastu lygiu. Ji dirigavo kosmetikos tinklams „Douglas“, „Sarma“, „Kolonna“ Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, keliems šimtams darbuotojų telekomunikacijų bendrovėje „Bitė“. Uždirbdavo daug, bet daug ir išleisdavo, nes vis reikėdavo save pamaloninti po alinamo darbo.
Ką ji parduoda šiandien?
„Manau radusi nišą. Lietuvoje, pavaikščiojus po parduotuves, susidaro įspūdis, kad gyvena tik jaunos merginos ir moterys. O jei vyresnės, tai būtinai – stambios. Aš orientuojuosi į moteris, kurioms per trisdešimt, nors yra klienčių, kurioms šešiasdešimt metų, bet tai jaunos dvasia, gerai fiziškai atrodančios moterys, daug keliaujančios, nuoširdžiai mylinčios gyvenimą. Ir jos nori puikiai atrodyti. Ir jos žino, ko nori ir kas tinka. Arba dėl savo patirties suprato, kad negali visko žinoti, tad ateina profesionalių patarimų.
Sukdamasi parduotuvėje dar labiau pajutau karą tarp „madinga“ ir „stilinga“.
Stilius – tai asmenybės braižas, o ne tai, kas rėkia ir yra madinga tik šiandien, o rytoj jau bus atgyvena. Dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie stengiasi būti stilingi ne pagal savo kišenę, ne pagal amžių ir toli gražu ne pagal vidinę savo būseną. Štai tada ir sukuriamas sujauktas vaizdas, kai žmogus tarsi apsirengęs gerais rūbais, bet justi disharmonija. Tuomet galima pasakyti, kad jis ne stilingai, o keistai apsirengęs. Bet save gerbiančiai moteriai, kuriai per keturiasdešimt, nebereikia atrodyti keistai. Svarbu, kad išvaizda atspindėtų asmenybę, atskleistų, kas esi iš tikrųjų, paryškintų privalumus, paslėptų trūkumus“, – įsitikinusi „Madress“ įkūrėja.
– Stebėjome nemažai donkichotų ir jų bandymų įlieti gero skonio – anksčiau ar vėliau tokias parduotuves uždarydavo. Štai kažkada ir jūs pati buvote atidariusi interjero saloną, kurio veiklą teko sustabdyti. Vėl ėmėtės kovos su vėjo malūnais?
– Man teikia vilties, kad tai, kuo prekiauju, yra populiaru visame pasaulyje. O lietuvės daug keliauja, skaito, domisi, su malonumu sutinka naujus prekių ženklus. Jos nebenori uniformos, rėkiančių prekių ženklų. Maksimaliai stengiuosi išlaikyti gerą kokybės ir kainos santykį. Aišku, daiktai iš kašmyro ir šilko kainuoja daugiau. Bet dabar karaliauja daug pigesnių, labai kokybiškų natūralaus pluošto audinių, kurie yra tikrai prieinami pagal kainą.
Butikas – ne mano tuščia užgaida, ne kaprizas, kurį išpildė vyras. Šiandien tai yra mano pragyvenimo šaltinis, – „Stiliui“ sakė Ingrida.
– Užsidirbate duonai, o sviestui?
– Sviesto yra, bet ikrų – ne, – juokiasi Ingrida. – Taip, mano gyvenime didelis pokytis – juk uždirbu kelis kartus mažiau, bet tiek sumažėjo ir mano poreikiai. Išmokau gyventi kitaip – einu į darbą 11 valandą, iki to laiko aš turiu ramų rytą, lėtus pusryčius. O ir atėjusi nepuolu į veiklą išdegusiomis akimis – užeinu į kaimynų kavinę, paplepame, išgeriame kavos. To pokyčio esmė – jaučiuosi laisva, turiu laiko. Pinigai mažesni, bet jie man nesuteikė to, ką turiu dabar, – laisvės.
Malonumą teikia ir bendravimas su klientais – šiuo žodžiu jų net nesinori vadinti, nes susidraugaujame taip, kad jie man parveža lauktuvių iš savo kelionių.
– O jei ką – ar eitumėte, pavyzdžiui, į kosmetikos parduotuvę pardavinėti lūpų dažų?
– Gerbiu kiekvieną darbą, bet aš nesu pardavėja – esu verslo savininkė. Jei man nepasisektų, abejoju, ar eičiau dirbti pardavėja, nes pati galiu sukurti verslą. Jei kas nors nutiktų, tuomet ir sukčiau galvą, ką daryti toliau. Bet šiandien mane džiugina, kad esu sukūrusi darbo vietą sau ir dar trims žmonėms.
Smulkusis verslas – didelė jėga, atkreipkite dėmesį: už Lietuvą labiau klesti tos šalys, kuriose jis, o ne valdžios sukurtos struktūros vyrauja.
– Tai galite patarti kitiems, kaip sukurti verslą, jį išlaikyti?
– Tiesiog reikia nerti į vandenį per daug nesvarstant. Bet tik su viena sąlyga – jei tai tavo svajonė. Daugeliui jaunų žmonių, su kuriais dirbau tarptautinėse kompanijose, matydama, kad jie ne savo vietoje, patariau klausyti širdies ir eiti paskui savo svajonę. Galbūt jie to nepripažintų, bet mačiau, kaip jiems tai padėjo išskleisti sparnus.
Gerai, jei užčiuopei dar neužimtą nišą, bet mano patirtos ir išgirstos sėkmės istorijos byloja apie tai, kad jų kelrodė žvaigždė buvo svajonė.
Parduotuvė – manoji svajonė. Su interjero salonu man nepasisekė, nes tada buvo nekilnojamojo turto krizė. Ir tai nebuvo mano svajonė. Tuo metu, kai pradėjau verslą, nekilnojamojo turto rinka klestėjo, žmonės įsirenginėjo butus, namus. Atrodė, kad tai gera verslo niša. Dabar nusprendžiau būti harmonijoje su savimi ir... senti su savo klientėmis. Nesistengsiu būti nei jaunesnė, nei senesnė – būsiu savimi. Kažkodėl manoma, kad kai tau sukanka 40 metų, tai jau nebe-svarbu puoštis. Bet juk aš matau, kad mano bendraamžės rengiasi labai gerai, skoningai ir stilingai.
Dažna perka drabužius užsienyje. Kodėl? Pabandyk rasti paprastą, bet geros kokybės palaidinę po švarkeliu. Sutinku, kad reikia ir įdomių, ryškių, kaip aš sakau, emocinių rūbų tam tikrai nuotaikai ir progai. Bet stilingas pagrindas kasdienai – būtinybė.
– Jūs gerai išstudijavote pardavimo meną? Štai kartą išdėstėte jo apibrėžimą: rūpintis geriau nei vakar, geriau nei kiti, geriau, nei klientas tikisi. Kai šiandien ieškojote pardavėjos, į ką kreipėte dėmesį?
– Skelbime neminėjau diplomų – man reikėjo tik pagarbos klientui, pareigingumo ir meilės grožiui.
Nelabai tikiu, kad diplomas suformuoja asmenybę.
Įsisukusi į darbą kompanijoje vis dėlto dar baigiau ir tarptautinio verslo studijas Vilniaus universitete. Nebuvau labai gera studentė – neslėpsiu, ko gero, tai dariau daugiau dėl popieriaus – diplomo, nes mokiausi to, ką jau realiai dariau gyvenime. Dirbant vadovaujamą darbą tarsi ir reikėjo ekonominio išsilavinimo. O štai aktorystės studijos buvo tos, kurios mane formavo kaip asmenybę. Mano dėstytojai buvo megažvaigždės, jos turėjo didelę reikšmę mano gyvenime. Ar pasigendu šiandien aktorystės? Aš gyvenu čia ir dabar ir nemėgstu gręžiotis atgal, svarstyti, kas būtų, jei būtų.
Kas yra pardavėjas? Žmogaus, kuris nori ką nors išsirinkti, asistentas. Jei reikia, aš ir ant kelių atsiklaupiu tvarkydama rūbą, jei reikia, nunešu drabužį į biurą. Iškyla būtinybė sužinoti, kaip surinkta avių vilna, ar gyvuliai nenukentėjo, – užversiu mados namus klausimais, bet atsakymą klientui gausiu. Sakyčiau, pardavėjui ne diplomo reikia, o jautrumo, žmogiškųjų savybių. Kitokiais – prievartos būdais – daiktą gali parduoti tik vieną kartą. Klientas pas tave nebegrįš. O man ne to reikia. Štai kodėl kai kada net atkalbu žmogų nuo pirkinio. Juk jau matau, kada rūbas netinka, kada moteris užėjo ir ketina pirkti tik impulso, nuotaikos pagauta. Nenoriu, kad ji grįžusi namo nusiviltų. Man kur kas smagiau, jei kitą dieną ji atsineš batelius ir pasitikrins, ar tikrai nusižiū-rėtos kelnės ar sijonas prie jų tinka.
Su kliente bendrauju kaip su mama, sese ar geriausia drauge – juk jai nesakysiu, kad vienas ar kitas rūbas tinka tik tam, kad ją nuraminčiau.
Kaip drįsau išvaryti netinkamai besielgusią klientę? Ką gi, yra buvę ir tokių atvejų, nes klientės ar jų vyrai elgėsi nepagarbiai.
– Jūs porą kartų palikote gerą postą ir atsidėjote tik sau. Girdėjau, kad laikas po intensyvaus darbo labai sunkus – jautiesi iškritęs iš gyvenimo, nenaudingas, kaip tai ištverti?
– Esu įsitikinusi, kad žmogus maždaug kas septynerius metus turi keisti savo gyvenimą, kitaip jis bus nepatenkintas. Štai kodėl tiek daug nelaimingų žmonių – nelaimingų viduje, poroje, darbe. Nebeliko svajotojų, kurie sėstų į laivą ir plauktų atrasti Amerikos. Žinoma, kalta ir pati sistema, privertusi žmones vis norėti materialinių dalykų. Svarbu turėti, o kada BŪTI?
Metus darbą, kaip ir atsisakius bet kurios priklausomybės, sunkiausi pirmi šeši mėnesiai, tai įrodyta mokslininkų. Bet pamažu kaip tame anekdote: iš pradžių frazė „esu vienas“ galvoje skamba liūdnai, bet pamažu intonacijos pradeda skambėti vis linksmiau, kol pagaliau džiūgauji, kad tau pavyko iššokti iš to voverės rato.
Kaip ištempti tą abstinencijos laikotarpį? Sau pasakyti, kad mesdamas darbą pasukai savo svajonės link. Bet prieš išeinant patarčiau pasiruošti ir to mokiau ne vieną savo pavaldinį – reikia atsidėti pinigų. Juk metus darbą reikės mokėti už būstą, telefoną, valgyti.
Bet svarbiausia – suvokti savo svajonę. Jei nežinai, patariu, kad to geriausia paklausti savo močiutės ar senelio – paprastai jie tikrai prisimena, ko norėjai, kai buvai mažas. Dėl amžiaus kai kurių dalykų jau negalėsime įgyvendinti. Pavyzdžiui, gal norėjai šokti. Bet gal gali prekiauti šokiams reikalingais rūbais ir taip būsi tau malonioje sferoje?..
Aš norėjau dirbti mados grožio srityje, visada jutau, kad turiu pojūtį, kaip kas dera. Šiandien kasdien apie tai kalbuosi su savo klientais.
Žmonės pameta savo svajonę, nes užsiima tuo, kas populiaru, – perka nekilnojamąjį turtą ar atidaro kavinę, nes juk tai perspektyvu! Jei tai neatitinka jų vidinio pasaulio, kur kas didesnė rizika patirti bankrotą.
Svarbu ir dar kai kas: reikia nusiteikti sunkumams. Dabar aš esu nusiteikusi sunkumams. Pirmiausia – tai finansiniai. Dabar jau negaliu viską metusi skristi atostogų ir nedarysiu to mažiausiai metus. Mano pinigai ir laikas bus skirti naujoms kolekcijoms pirkti.
– Visa tai suprantama, bet per daug globalu tam nykumos kupinam rytui, kai tau niekur nereikia eiti, bet džiaugtis tuo dar nesugebi. Gal reikia vis tiek susidaryti planą?
– Ak tas planas... Tai žmonėms, kurie prigąsdinti, kad tik darbas gali puošti. Galima planu pavadinti ir sprendimą tą dieną tiesiog skirti apmąstymams, kas man svarbu, pasidaryti valgyti ramiai ir ypač skaniai, paskambinti artimiesiems, paskaityti knygą – ir ta diena praeis greitai.
Geriau išeiti iš darbo tuomet, kai turi viziją. Jei išeini į niekur, apima baimė, o tai pats blogiausias dalykas, nes ji suryja energiją. Dar dirbdama „Bitėje“, ruošiausi atsi-traukimo planui: domėjausi mada, stebėjau kolekcijas, ieškojau naujų prekių ženklų. Kai artėjau prie parduotuvės atidarymo, puikiai žinojau, kas dedasi mados rinkoje.
– Bet juk galite ir nedirbti, o keliauti, pavyzdžiui...
– Keliavau, per pastaruosius metus su vyru aplankėme gal 30 šalių. Bet geri dalykai negali tęstis be galo, nes jie tampa prėski. Žmogus turi ką nors veikti, turėti veiklos, tobulėti. Apie drabužius, regis, viską žinojau, bet per dešimt pastarųjų metų taip viskas pasikeitė! Atsirado daugybė naujų medžiagų, pavyzdžiui, liocelis. Tai natūralus medžio pluoštas, tikras išradimas.
Nežinojau, kodėl kašmyras toks brangus. Todėl, kad jam išgauti ožkos ne kerpamos, o šukuojamos. Iš vienos ožkos galima prišukuoti tik 100 gramų vilnos.
– Ar kartais neapmaudu, kad drabužiui suteikiama tiek reikšmės: ne taip apsirengsi, nepriims į darbą, neatkreipsi į save dėmesio, o jei jo jau turi, gali netekti. Vadinasi, jei neturi pinigų tinkamam rūbui, gali gyvenime praleisti puikius šansus. Pati taip kalbėjote prieš daugelį metų. Nors ir kaip gera gerai apsirengti, argi dėl to nėra apmaudu?
– Nuo to laiko, kai išsakiau šią mintį, pasaulis pasikeitė. Drabužis nebėra toks reikšmingas. Lietuva persirgo ženklų liga – apie dešimtą dešimtmetį jų lavina žmones buvo susargdinusi, juk ilgą laiką nieko neturėjome. Dabar jei tik tau atidarė duris, drabužis nebeišgelbės. Taip, jis turi būti tvarkingas, atskleisti, kas tu esi. Bet daugiau atkreipiamas dėmesys į žinias, sielą, asmenybės žavesį.
Ta liga persirgo visas pasaulis. O priežastis – garsių ženklų kopijos, replikos, visi tuo persisotino, nebeįdomu. Žmonės renkasi nebe „Louis Vuitton“, o ženklus, kurie nėra plačiai žinomi. Sakyčiau, kad dabar minimalus, į akis nekrintantis rūbas yra netgi savotiška protesto forma prieš viską, kas ryšku ir blizga.
– Ar veikloje galiojantys principai tinka ir asmeniniame gyvenime? Judu su vyru Simonu gera matyti – jūs visuomet juokaujate, šmaikštaujate ir šiltai bendraujate. Ir jūsų pora neįpras-
ta – neturite vaikų.
– Gyvenime nereikia siekti tikslų, kurių pats negali pasiekti, – kai kas tau tiesiog duota arba ne. Svarbu džiaugtis tuo, ką turi, – tai svarbiausia apibūdinant laimės apibrėžimą. Laimė nėra turėti. Santykiai su aplinkiniais neturi nieko bendra su vaikų ar daiktų turėjimu.
Su Simonu mudu 23 metai kartu, per juos buvo visko, bet dar ir šiandien kartu praleidžiame daug laiko, atostogaujame, turime bendrų pomėgių.
Žmogus turi būti laimingas ir gerai jaustis pats su savimi, tada ir visa kita bus gerai. Tikrai neįmanoma pirma susitarti su sutuoktiniu, o tik paskui su savimi.
Šeimoje, poroje du žmonės turi stengtis vienas dėl kito – suprasti, padėti.
– Ar tik nekalbate apie dabar populiarų nuolankumo mokymą?
– Tikrai ne, nes nuolankumas – dvasinė būsena, o žmonės jį supaprastina iki buitinio lygmens – paduoti arbatos, išskalbti kojines.
Ne, tai dvasinis suvokimas, kad šeimos galva yra vyras ir jo žodis paskutinis.
– O kur lygybė, partnerystė?!
– Iš kur ji atsirado šeimoje? Moteris yra tam, kad patarnautų vyrui, bet ne kojas nu-plautų, o tam, kad vyras jaustųsi taip gerai, kad padarytų viską dėl moters ir grąžintų jos pasiaukojimą su kaupu. O pas mus dažniausiai būna taip: tegul man duoda, o tada jau duosiu aš. Rezultatas – abu laukia, kol išsirieja ir išsiskiria. Taip jau sutvarkyta ir mes to nepakeisime – moteris pirma turi nusileisti.
– O jei ji nusileidžia, nusileidžia, bet atsako ir to su kaupu nesulaukia?
– Pradėjau savanoriauti vienoje gyvūnų prieglaudoje. Lankau šunį, kurį šeimininkas uždaužė vos ne iki mirties. Pradėjau juo rūpintis, nešti ėdesio – šuo sureagavo į mane gal tik iš trečio karto. Ir nežinau, kiek dar reikės laiko, kad atsirastų ryšys. Miniu šį pavyzdį iliustruodama, kaip dažnai žmonės per greitai nuleidžia rankas.
Galvok, kodėl gyvenimas tau duoda šį išbandymą? Jei vyrą myli, bet tau su juo sunku, vadinasi, tau duota nugalėti kažką savyje ir kai ko išmokti. Mes daug kam turime kantrybės, pavyzdžiui, darbui, bet savam žmogui – ne.
Kai užėmiau aukštus postus, manęs dažnai klausdavo, kur slypi sėkmė. Dabar galiu pasakyti, kad tiek vadovaujant tūkstančiui žmonių, tiek pačiai sukantis savo parduotuvėje visada viską reikia daryti gerai ir ilgai – ilgainiui sulauksi rezultato. Taip ir dėl santykių. Mes per greitai atiduodame savo pergalę.
– Taigi, ką „Madress“ savininkė patartų turėti savo spintoje?
– Drabužių, kurie idealiai tinka jūsų figūrai ir amžiui. Keli švarkai – vienas juodas, kitas – kitokios spalvos, geri marškiniai, marškinėliai, džinsai, juodos kelnės, dar vienos šviesios, juoda maža suknelė, pieštuko formos sijonas, geras paltas, bent jau keleri prie visko tinkantys batai, geri sportbačiai. Dešimt daiktų gali būti emociški – puošni suknelė, palaidinė, aksesuaras. Pusė iš pa-grindinių – vienas prie kito derantys daiktai, o pusė ar gal kiek mažiau – skirtų progai ir atitinkamai nuotaikai.
Drabužio nereikia nei sureikšminti, nei nuvertinti. Nereikia kraštutinumų – laikyti aprangą tuštybe ar stengtis kuo labiau išsipuošti nesirūpinant savo vidiniu pasauliu. Drabužis turi atspindėti tave kaip asmenybę – nereikia apsimetinėti, kuo nesi, drabužiai tau turi tik padėti.
