Mados istorikas Aleksandras Vasiljevas baiminosi, kad moterims trečiajame tūkstantmetyje neliko laiko būti gležnomis gėlelėmis. O štai N.Martinavičienė prekės ženklą „Natali de Lyrik“ įkūrė būtent tam, kad pažadintų moteriškumą, nutviekstų skruostus nuodėmingu rausvumu, nudažytų lūpas raudonai, o gracingą moters kūną iškeltų ant pjedestalo – aukštakulnių.
„Metas visoms dailiosios lyties atstovėms prisiminti, kad jos – moterys. Žinau, kokia ji, moteriškumo formulė“, – pakvietusi į savo erdviuose namuose Kaune įrengtas kūrybines dirbtuves tikino kūrėja.
Skubėdama tai įrodyti ji į magiškas formas ir užburiančias kompozicijas kristalus, perlus, karoliukus dėlioja taip, kad atrodo, jog žūtbūt trokšta sužavėti ne tik Prancūzijos karalienę Mariją Antuanetę, bet ir šiuolaikinę cinikę, kurią skubėjimas ir nuovargis privertė patikėti, kad ji nemėgsta papuošalų. Daugybėje skrynelių puikuojasi tūkstančiai įvairių spalvų kristalų, karoliukų ir perlų. Liesdama kiekvieną dėžutę N.Martinavičienė smulkiai pasakoja, kaip į ją atkeliavo žėrintys daikčiukai.
„Šiuos parsivežiau iš Izraelio, šie atkeliavo iš Ispanijos, kurioje neseniai lankiausi. O štai šie – patys gražiausi – parsivežti iš Prancūzijos. Kristalus ir kitokias medžiagas papuošalams kurti ilgai ir kruopščiai renkuosi specializuotose parduotuvėse. Man svarbu, kad kiekviena papuošalo detalė būtų kokybiška“, – sakė N.Martinavičienė.
Vos prieš metus vienetinius papuošalus pradėjusi gaminti Luko (18 m.), Mato (8 m.) ir Sandros (7 m.) motina dabar dažną vakarą ir savaitgalį panyra į vėrinių, apyrankių, plaukų segtukų, batelių dekoracijų, žiedų ir pačios autorės itin mėgstamų plaštakų puošmenų kūrimą.
N.Martinavičienė įsitikinusi, jog jos kuriami darbai tinka ir prie elegantiškos suknelės, ir prie griežto kirpimo kostiumėlio, ir net prie džinsų.
„Nauja segė ar vėrinys atnaujins net seną ir pabodusį drabužį, o batelių dekoracijos dieninį apavą vakare pavers stilingu ir puošniu“, – kalbėjo kūrėja.
Natalija papuošė ir šių metų Sidabrinės gervės apdovanojimų ceremonijos vedėją.
– Kaip ir kodėl kilo mintis kurti papuošalus? Ar dėl to, kad pati mėgstate puoštis?
– Esu kūrėja, bet mielai remiuosi pripažintais autoritetais. Juk garsioji Coco Chanel sakydavo, kad net patį paprasčiausią apdarą papuošia stilingi, ryškūs, masyvūs aksesuarai. Jie gali tapti svarbiausiu įvaizdžio akcentu, todėl dizainerė drąsino moteris nesibaiminti – eksperimentuoti, puoštis ir atrodyti įspūdingai. Šiais laikais viskas labai greitai keičiasi, bet net ir chaosą lydi vertės, prasmės, šilumos ir jaukumo gija, viso to troškulys. Papuošalai – to išraiška.
Tikiu, jog ši aprangos detalė yra magiška – papuošalu moteris padabina ne tik savo išorę, bet ir sielą – juk nuotaika jį turint pasikeičia, akyse įsižiebia ugnis, norisi išsitiesti, eiti lėčiau, nerūpestingai atmesti plaukų sruogą ir šypsotis.
Pati labai mėgstu puoštis. Įdomaus dizaino juvelyriniams dirbiniams silpnybę jaučiu daugybę metų. Man visada patiko turėti ką nors išskirtinio, vienetinio, nepakartojamo. Iš pradžių buvo smagu tokiomis puošmenomis dabintis pačiai.
Tačiau netrukus sulaukiau susižavėjusių bičiulių klausimų: „Kas kūrė šį grožį?“, „Tikrai pati?“, „Gal galėtum ką nors panašaus sukurti ir man?“ Iš pradžių tokie pageidavimai atrodė keistoki, tačiau glostė širdį.
– Pirmuosius pačios sukurtus papuošalus vis dar nešiojate? O gal jums labiau tobulėjant jie jau neatrodo tokie gražūs?
– Taurios smaragdo spalvos žiedas ir prie jo priderinti auskarai, kuriuos daugiau nei prieš metus sukūriau sau eidama į vieną aukštuomenės vakarėlį, man yra labai gražūs, brangūs ir mieli. Manau, jie man visada atrodys tobuli.
– Jūsų papuošalai – lyg užuomina į prabangius perlais, deimantais, safyrais ir rubinais inkrustuotus juvelyrinius dirbinius. Iš kur sėmėtės įkvėpimo?
– Mano įkvėpimo šaltinis buvo Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Jos bokštų smailės, spalvoti langų vitražai, rozetės – šventovės puošmenų aidas pirmiausia sustingo mano mintyse, o po to – segėse, auskaruose, vėriniuose, apyrankėse, plaukų segtukuose ir net batelių puošmenose.
– Būdama Paryžiuje dienų dienas leidžiate žiūrėdama į statinį, iš kurio garsiojo Victoro Hugo herojus varpininkas Kvazimodas nenuleido akių nuo gražuolės Esmeraldos?
– Kol kas tai – neįgyvendinta svajonė. Man labiau pažįstamas Paryžiaus alkis, kai lagaminas pilnas dokumentų, o nuo darbų kupinų dienų svaigiam miesto ragavimui telieka kelios valandos. Būtent tą troškulio akimirką ir kilo mintis padėti ne tik sau, bet ir kitoms moterims – kurti papuošalus, kurie vietoje nenustygstančiai sielai suteiktų prabangos neskubėti, ragauti, mylėti, svaigti, mėgautis.
– Jūsų tėvas tautodailininkas Olegas Aleksejevas – labai kūrybingas žmogus. Jo drožiniai puošia ne vieno kauniečio kiemą ir miesto viešąsias erdves. Meno gyslelę ir stiliaus pojūtį paveldėjote iš jo?
– Greičiausiai taip. Tėvelis tikrai labai meniškos sielos žmogus. Jo kuriamas menas mane žavėjo dar vaikystėje.
– Esate vienos maisto produktais prekiaujančios įmonės savininkė ir vadovė, turite šeimą, tris vaikus, erdvius namus ir didelį sodą. Kam jums reikia papildomos veiklos?
– Papuošalų kūrimas – dar vienas būdas išreikšti save, įgyvendinti svajones, atskleisti galimybes. Įprastai mano kūrybos metas – vėlus vakaras ir naktis. Grįžusi po darbo praveriu skryneles su krūvelėmis žėrinčių spalvotų karoliukų ir pasineriu į grožio karalystę. Kartais įkvėpimas aplanko anksti rytą. Atsikeliu prieš pakylant šeimai, tyliai nueinu į savo kūrybos erdvę ir dėlioju kristalų bei perlų kompozicijas, derinu spalvas, ieškau neįprastų formų. Kūrybai esu skyrusi ir ne vieną savaitgalį. Papuošalas akimirksniu nesukuriamas. Pirmiausia jis atsiranda galvoje, po to braižau eskizą. Siekdama tobulybės apgalvoju net menkiausias smulkmenas, derinu kristalų spalvas ir atspalvius, svarstau, koks metalas labiausiai prie jų tiktų. Kūrybos procesas dažnai būna ilgesnis nei gamybos.
– O vyras Sigitas nepriekaištauja dėl to, kad vis dažniau susitelkdama į puošmenų pasaulį jam ir vaikams skiriate per mažai dėmesio?
– Sigitas labai supratingas ir už tai jam esu dėkinga. Priekaištų dėl savo pomėgio iš jo neišgirdau nė karto. Šeimai skiriu pakankamai dėmesio, o kokį pusdienį savaitgalį vaikai linksmai papramogauja su tėvu.
– Judu esate išskirtinė pora. Retai sutuoktinius galima pamatyti tik drauge lankantis pramogų pasaulio vakarėliuose ar oficialiuose priėmimuose. Ištisą parą būdami šalia nebijote vienas kitam įkyrėti?
– Apie tai nėra net minčių. Mums smagu namie, darbe, kelionėse ir renginiuose laiką leisti kartu. Lankytis vakarėliuose Sigitui taip pat įdomu kaip ir man. Abu esame aktyvūs, mėgstame bendrauti su žmonėmis. Nesutinku su tais, kurie sako, jog į vakarėlius žmonės eina tik pasipuikuoti ar parodyti savęs. Daugelis pristatymų, kultūros renginių būna įdomūs ir naudingi. Tai ne vien pramoga, bet ir galimybė susipažinti su naujovėmis, mada, žmonėmis.
– Kokia buvo jūsų meilės istorijos pradžia?
– Prieš dešimtmetį vienas kitą pamatėme bendrame draugų susibūrime. Neslėpsiu, tąkart Sigitu per daug nesusidomėjau, tiesiog persimetėme keliomis mandagiomis frazėmis. Kitą dieną jis man parašė trumpąją žinutę, bet į ją atsakiau ne iš karto.
Žinutėmis susirašinėjome porą savaičių, kol kartą jis ryžosi paskambinti ir pakviesti pietų. Po tų pietų jis vėl netrukus kvietė susitikti, tačiau pasimatymo teko gerokai palaukti.
Tuo metu mokiausi ir dirbau, todėl laisvo laiko turėjau nedaug. Vėliau susitikdavome vakarais, po darbo ir mokslų. Tačiau net ir tos kelios valandos teikė daug laimės.
– Kuo jis jus sužavėjo?
– Iš pradžių atkaklumu. Geriau pažinusi pamačiau, kad jis labai dėmesingas ir geras. Po metų draugystės Sigitas mane pakvietė į Egiptą sutikti Naujųjų metų. Jis iš anksto buvo paruošęs staigmeną – sužadėtuvių žiedą. Tekėti sutikau iš karto, vestuvės įvyko po trijų mėnesių. Abejoti nebuvo dėl ko.
– Po tiek metų romantiškiems pokalbiams prie žvakių dviese laiko ir noro atrandate?
– Labai mėgstame vaikams palinkėję labos nakties pavakaroti žvakių šviesoje. Kaip ir pažinties pradžioje, kalbėtis ir juoktis galime valandų valandas.
– Ši santuoka jums abiem yra antroji. Ar ko nors pasimokėte iš ankstesnių santykių, kad dabartiniai nesubyrėtų?
– Apie tai daug ir atvirai kalbėjomės nuo pat pažinties pradžios. Pirmojoje mano santuokoje pritrūko kantrybės, tolerancijos ir supratimo.
Daugiau – žurnale „Stilius“.
