Prie masyvaus, paauksuota bronza padailinto raudonmedžio stalo, pagaminto 1800-aisiais Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kabinetui, sėdėjo maža tamsiaplaukė ir tamsiaakė vidutinio amžiaus moteris, rašo žurnalas „Stilius“.
Madam Elsa Schiaparelli nieko neatsakė, tik dešinį antakį patrynė rodomuoju dešinės rankos pirštu: jai atrodė, kad didelis mėlynas briliantas ją nuramins ir sudėlios padrikas mintis.
1939-ųjų vasarą Paryžius kaip niekada linksminosi, E.Schiaparelli reikalai klostėsi puikiai. Jos sukurta mažos lėlės pavidalo skrybėlė turėjo didžiulį pasisekimą ir šis modelis tuojau pat pasklido Amerikoje. Žinoma, E.Schiaparelli buvo paklota solidi pinigų suma už licenciją.
Briliantais papuoštus manekenių nagus tuojau pat nukopijavo aukštuomenės ponios. Vakarinė drobės suknelė, puošta šilkiniais siuviniais pagal ispanų dailininko Pablo Picasso eskizus, tapo pagrindiniu madų sezono įvykiu, kaip ir leopardų kailio batai.
Aristokratai ir naujieji turtuoliai, Amerikos milijonieriai ir indų maharadžos, Lotynų Amerikos piniguočiai ir iš biržų pralobę verteivos pasirašinėjo čekius nekreipdami dėmesio į nulių skaičių, o JAV buvo perkamos teisės į jos kolekcijas. E.Schiaparelli tikrai nebuvo ko skųstis.
Šito ji siekė nuo 1928-ųjų, kai pavyko parduoti pagal jos eskizą sukurtą pirmąjį megztinį ir uždirbti nemažai pinigų, už kuriuos galėjo pragyventi tris savaites.
Nuo to laiko praėjo devyneri metai: ji buvo turtinga ir žymi. Su E.Schiaparelli šlove negalėjo lygintis kuklus jos varžovės Coco Chanel populiarumas.
E.Schiaparelli bendradarbiavo su geriausiais savo epochos dailininkais, jos rafinuoti, išmoningais siuviniais, blizgučių ir brangakmenių aplikacijomis puošti modeliai buvo kuriami pagal Salvadoro Dali ir Jeano Cocteau eskizus.
Ši mada nebuvo demokratiška, jos sukurtus drabužius nešiojo turtingieji.
JAV prekybos centruose buvo parduodamos supaprastintos jos suknelių kopijos, bet ji net neketino bylinėtis – juk tai buvo geriausia jos, madų dizainerės, reklama. Sužinoję apie ją Amerikos drabužių supirkėjai plūdo į Paryžių ir pateikdavo užsakymus.
Kas bus dabar? Pardavimas tikriausiai kris, per karą žmonėms nerūpi mada. O gal Paryžius bus subombarduotas ar bus paleistos kokios nors nuodingos dujos? Ar ne geriau būtų uždaryti parduotuvę Vandomo aikštėje 21, užrakinti taip mielą jos širdžiai namą ir išsikelti į provinciją, o gal kur nors ir tolėliau – į Angliją ar už Atlanto – į JAV?
Pastarieji metai buvo labai džiugūs, E.Schiaparelli daug keliavo, įgijo naujų draugų, daug uždirbo, žarstėsi pinigais jų neskaičiuodama, bet jautė, kad visa tai gali subyrėti tarsi kortų namelis.
Bet mados namų filialą Londone teko uždaryti, nes paaiškėjo, jog anglai nemėgsta pirkti drabužių. Na, ir Paryžiaus ore tvyrojo kažkoks kitoks kvapas. Ir vis dar atrodė, kad karo pavyks išvengti: jo niekas nenorėjo, visi bijojo...
Vis dėlto karas prasidėjo – ką dabar užsinorės nešioti paryžietės? Jau tikrai ne ilgą, iki kulkšnių siekiantį tamsiai mėlyną paltą su dviem besibučiuojančiais balandėliais, išsiuvinėtais spalvotu šilku per visą nugarą, – šis modelis tapo E.Schiaparelli pastarosios kolekcijos puošmena.
Prancūzijos valdžia ėmėsi griežtų priemonių prieš pabėgėlius, bet visas Paryžius buvo užtvindytas žmonių, kuriuos iš gimtųjų vietų išvijo karas. Ypač į akis krito čigonai – šiurkštūs, keistai apsirengę, nekalbantys prancūziškai.
Bet ta baisi, žilagalvė senė su sudrumsta kairės akies ragena kalbėjo prancūziškai. Ji stvėrė Elsą už rankovės ir primygtinai siūlėsi paburti. Čigonė sakė, kad netrukus ji visko neteks, po to viską susigrąžins, paskui vėl visko neteks, bet jau negrįžtamai.
Senė kalbėjo, kad praeitis, kurią mados dizainerė stengiasi pamiršti, save primins ir stos jai skersai kelio. Ir dar pridūrė, kad Elsa taip ir nesugebės nieko pamilti, išskyrus dukrelę ir darbą, turės dvi nuostabias anūkes ir vieną jų pasiglemš ugnis.
Dizainerė padarė tai, ko taip ir nesugebėjo sau paaiškinti: atidariusi rankinę padavė čigonei du šimto frankų banknotus. Dėl jų E.Schiaparelli liovėsi apgailestauti tik kitą dieną: ką gi, visi gaudo progą. Pamiršo ir tai, kas jai išburta, – viskas buvo pernelyg miglota, o jos laukė krūva darbų.
E.Schiaparelli atrodė, kad atėjo praktiškų, minimalistinio stiliaus drabužių laikas. Ir ji pademonstravo suknelę „Mokėk grynais ir pasiimk“ su daugybe kišenių – jos šeimininkė galėjo apsieiti be rankinės.
Ji sugalvojo nesiglamžančio audinio kombinezoną „Pilkasis lėktuvas“, apsivelkamą per pusę minutės: slėptuvei skirtas kombinezonas turėjo gulėti namuose šalia jo savininkės lovos.
Dviratininkėms skirta suknelė turėjo ilgus skeltukus, iš po kurių buvo matyti siauros, kulkšnis siekiančios kelnės. Visa tai buvo gražu ir praktiška: automobiliai galėjo atitekti fronto reikmėms, o dviračių veikiausiai niekas nelies.
Dviratininkėms sukurtą suknelę ir kombinezoną slėptuvėms palankiai įvertino žiniasklaida, šie apdarai patiko kolegoms, bet pirkėjų antplūdžio nebuvo.
E.Schiaparelli vaikystė prabėgo Romoje (Italija), Corsini rūmuose, guvernantėms prižiūrint. Motina, iš Neapolio kilusi aristokratė, ieškojo tinkamos partijos, bet savarankiškas dukters charakteris ir iš tėvo paveldėtas kraujas neleido to įgyvendinti.
Celestino Schiaparelli, garsaus astronomo Giovanni Schiaparelli brolis, buvo keistas žmogus: neleido žmonos į karališkuosius pokylius, nes ten jai tektų vilkėti sukneles su iškirpte. Norėdamas išmokti bantu genties kalbos, rūpinimąsi dukterimi patikėjo juodaodei.
Elsa buvo neįprastas ir užsispyręs vaikas: Corsini rūmų ritualai ją nervino. Pasislėpusi po stalu, po ilgomis vakarienės susirinkusių damų suknelėmis priberdavo niežulį sukeliančių miltelių. Būdama paauglė parašė erotinę poemą, kurią išspausdinus kilo skandalas.
Paaiškėjus erotinės poemos autoriaus pavardei, Schiaparelli šeima nusiuntė Elsą į vienuolyno pensioną. Bet iš ten tėvui ją teko paimti: ji grįžo tokia pat užsispyrusi, nepaklusni, neatgailaujanti – gal kiek tylesnė.
Įsimylėjo Elsa Londone: nuvyko į teosofijos draugijos paskaitą, kurią skaitė mistikas, gražuolis ir dar grafas. Ji gavo vietą pirmojoje eilėje ir jų žvilgsniai nuolat susitikdavo. Paskaitai pasibaigus, Williamas de Wendtas de Kerloras per kurjerį pasiuntė Elsai raštelį: ar jaunoji dama nenorėtų susipažinti su tuo, kuriam paliko didžiulį įspūdį?
Jaunoji dama negalėjo nesutikti – iš kilmingos šeimos kilusiai merginai Londone nebuvo kas veikti.
W.de Wendtą de Kerlorą Elsa įsimylėjo, kaip jai atrodė, iš pirmo žvilgsnio ir visam gyvenimui. Pirmaisiais santuokos mėnesiais nebuvo nė mažiausių nelaimės ženklų: jie susituokė įveikę šiokį tokį jos tėvų pasipriešinimą ir gavę nedidelį kraitį.
Kai pinigai pradėjo tirpti, Williamas nusprendė vykti į Jungtines Valstijas, ten ketino skaityti teosofinės pakraipos paskaitas ir tikėjo, kad jos papildys šeimos biudžetą milijonais.
Grafo W.de Wendto de Kerloro paskaitos Amerikai pasirodė pernelyg rafinuotos, anglų kalba buvo nepriekaištinga. Oskaras Wilde’as po paskaitų turo po Ameriką grįžo turtuolis, bet E.Schiaparelli sutuoktinis neturėjo žymios pavardės ir bilietai į jo paskaitas buvo parduodami prastai.
Jis pradėjo gerti, ištisomis dienomis nežinia kur dingdavo. Bet į viduramžių riterį panašų Williamą moterys kaip ir anksčiau mylėjo. Elsa girdėjo, kad žymioji šokėja Isadora Duncan prisiekė sugundyti jos vyrą ir, atsiviliojusi jį į savo namus, šoko nuoga.
Vieną dieną Williamas dingo, net neperspėjęs jos, nepalikęs jokio raštelio. Policininkai skėsčiojo rankomis, pažįstami nieko nežinojo, bet Elsai ir taip viskas buvo aišku: jis metė ją, nors iki gimdymo buvo likę vos trys mėnesiai.
Nei laiko, nei jėgų išgyvenimams Elsa neturėjo, ji privalėjo ištverti ir pasirūpinti nauja gyvybe. Prasidėjo klajonės po pigius viešbučius, uždarbio paieškos. Elsa pabuvo visuose pragaro ratuose, bet sugebėjo prasimušti. Po kelių mėnesių, eidama Niujorko gatve, sutikusi savo vyrą, ji šmurkštelėjo už kampo ir pasuko priešinga kryptimi.
Jos duktė gimė JAV ir pagal įstatymą tapo šios šalies piliete. Tuomet E.Schiaparelli net neįtarė, kad ši aplinkybė kada nors gali praversti.
Bet ji nusprendė grįžti: jei ne į Italiją, tai kitur į Europą, nes ten jos pasaulis, ten ji ras ką veikti. Tačiau į namus negrįžo, nors ten skurdas jai negrėsė.
Per tą laiką E.Schiaparelli suprato, kaip gera būti laisvai, ir šios būsenos jokiu būdu neketino iškeisti į sočią ateitį ir nuolatines motinos „paskaitas“.
Paryžiuje Elsa išbandė daugybę darbų: kompanionės, auklėtojos, o kai su pinigais buvo visai striuka, naršė po senienų krautuvėles, įsigydavo patikusį daiktelį, o paskui brangiau parduodavo.
Ir kartą jos akį patraukė gerai numegztas megztinis. Tokie ką tik tapo madingi, bet tokio mezgimo – stambaus, kruopštaus ir neišsitampančio – Elsa dar nebuvo mačiusi. Užtat spalva ir fasonas buvo siaubingi.
Jai pavyko išsiaiškinti mezgėjos armėnės pavardę ir adresą, ir ji nusprendė rizikuoti.
Pirmuosius tris megztinius pagal E.Schiaparelli eskizą armėnė numezgė blogai, bet ketvirtas pavyko: juodas su balta apykaklaite-šaliku ir kaspinu. Juo apsirengė eidama į kviestinį vakarą ir sulaukė didžiulio dėmesio: daugelis ponių užsinorėjo tokio pat. Tai kodėl gi joms nepadėti?
E.Schiaparelli tarpininkavo ir darė eskizus, o armėnų šeima dirbo. Fasonų daugėjo, tuomet ir atsirado megztinis su garsiuoju omarų pavidalo raštu, kiek vėliau tapęs klasika. Apie jį greitai pasklido gandas po Paryžių, pradėjo plaukti užsakymai ir iš parduotuvių, o paskui atėjo užsakymas iš kitos Atlanto pusės, prie megztinių dar prisidėjo trikotažiniai sijonai.
Armėnų šeima buvo didžiulė, ir iki to laiko visos šeimos moterys mezgė megztinius pagal E.Schiaparelli eskizus, bet įveikti tokio didelio užsakymo nepajėgė net ji.
Apsukrūs armėnai rado išeitį: visos vietos bendruomenės moterys pradėjo megzti. Užsakymas iš Amerikos buvo atliktas laiku, mažas namudininkų verslas išaugo į klestintį trikotažo fabriką, o E.Schiaparelli tapo vadove kuklių mados namų, įsikūrusių Taikos gatvės mansardoje.
Įdomiausia, kad ji nemokėjo sukirpti, megzti ir siūti, nebuvo išėjusi siuvėjo amato pradžiamokslio, bet skynėsi sau kelią įžūlumu, nepriekaištingu skoniu, puikiai išmanė formos subtilybes ir šiuolaikinį meną.
Su kuo tik nėra bendradarbiavusi E.Schiaparelli! Siurrealistai kūrė naują tapybą, o ji išversdavo jų naujoves į aukštosios mados kalbą: madai neabejingos paryžietės nešiojo jos sukurtas batelių formos skrybėlaites.
Ir jei grafas W.de Wendtas de Kerloras nebūtų išplėšęs iš įprastinio pasaulio ir nepalikęs, neprivertęs kovoti už išgyvenimą taip, kad išryškėjo jos talentas, atkaklumas, ji būtų ištekėjusi už nuobodaus ir turtingo, nebejauno markizo, kurį nužiūrėjo motina, ir nugyvenusi sotų niekam nežinomos moters gyvenimą.
Vargai E.Schiaparelli išėjo į naudą: išsiskyrusi su grafu ji ištraukė laimingą bilietą. Bet pamilti kito ji taip ir nesugebėjo.
Ją užgriuvusi – tai būna tik pasakose – sėkmė greitai virto triumfu. 1930 metais E.Schiaparelli dar dirbo mansardoje, kur knibždėjo žiurkių, bet netrukus nusipirko nuostabų namą Vandomo aikštėje – buvusias karališkąsias arklides – ir jį apipavidalino taip išradingai, kad „Schiap Shop“ tapo viena Paryžiaus įžymybių.
Vitrinoje – megztiniai, palaidinukės, sijonai – visa tai, kas iki šiol buvo nepriimtina aukštajai madai. E.Schiaparelli – sąvokos „prât-á-porter“ pradininkė.
Nors verslas buvo svarbiausia E.Schiaparelli gyvenimo dalis, ji pasilikdavo laiko draugystei ir kelionėms: apkeliavo pusę pasaulio, apsilankė tolimuosiuose Lotynų Amerikos kampeliuose ir net stalininėje Maskvoje.
E.Schiaparelli turėjo daugybę romanų, bet nė prie vieno jų herojaus nesugebėjo prisirišti. Nuo to laiko, kai Niujorko gatvėje atsitiktinai pamačiusi Williamą bėgo nuo jo kaip nuo ugnies, kažkas jos viduje įtrūko, ji niekuo nebepasitikėjo.
Iš Williamo sklido toks magiškas žavesys, kad kiti vyrai, palyginti su juo, atrodė baisūs ir nuobodūs: su juo Elsa garmėjo į bedugnę, užmerkusi akis, baisėdamasi neišvengiamos žūties, ir per kažkokį stebuklą likusi gyva. Nieko tokio panašaus nebenorėjo patirti. Bet padorūs, solidžią sąskaitą banke ir gerų ketinimų turintys vyrai kėlė jai mirtiną nuobodulį.
Paryžius nebuvo subombarduotas, automobilių nekonfiskuoti fronto reikmėms, – tęsėsi ankstesnis gyvenimas, tik karas jam suteikė kitokių spalvų. Seni E.Schiaparelli bičiuliai įsidarbino karinėse įstaigose ir apsivilko karinę uniformą.
O paskui vokiečiai pralaužė frontą, įveikė prancūzų įtvirtinimus, ir Paryžius pasileido bėgti: visi, kurie tik galėjo, puolė prie Portugalijos ir Ispanijos sienų.
Paryžių sukaustė baimė, žmonės manė, kad įeidami į Paryžių vokiečiai pradės žudyti ir plėšikauti. E.Schiaparelli turėjo savų priežasčių bijoti: kai viešėjo pas artimuosius Italijoje, su ja norėjo susitikti šalį valdęs fašistų vadas Benito Mussolini.
Ji atsisakė, o grįžusi į Paryžių su malonumu pasakojo iš Romos atsivežtus anekdotus: mažaūgis B.Mussolini su savo drauge Clara Petacci mylisi nenusiaudamas aulinių batų ir nenusiimdamas fašistų kepuraitės, kitaip jam nieko nepavyksta, o per savo ilgas, daugelį valandų sakomas kalbas patiria erotinį susijaudinimą.
Kai kas iš šių juokelių pateko į laikraščius ir B.Mussolini supyko: karo pradžioje prancūzų kontržvalgyba išsiaiškino, kad viena iš E.Schiaparelli parduotuvės modelių buvo italų šnipė ir sekė savo darbdavę.
B.Mussolini taip pat paskelbė karą žūstančiai Prancūzijai – Dievai žino, kas galėjo šiam bepročiui šauti į galvą po pergalės. Ir E.Schiaparelli bėgo iš Paryžiaus draugų automobiliu, tvirtai prie krūtinės glausdama rankinę su brangenybėmis, o į skrybėlaitę buvo įsiuvusi pinigus.
Didžiulis „Cadillac“ lėtai yrėsi į priekį, aplink buvo tiršta nuo prancūzų ūkininkų vežimų, dviračių, prabangių ir prieštvaninių automobilių.
Pasaulis griuvo E.Schiaparelli akyse, o atmintyje kažin kodėl sukosi senos čigonės žodžiai. Dėl praeities viskas aišku: sutuoktinis tvirtai laiko ją ir iš anapilio, šalia jos niekuomet nebus pastovaus vyro... Bet kas jai liks, jei visas pasaulis ritasi velniop, o tuo, kuo ji užsiima, niekam nereikia?
Ispanijoje ji apsistojo kazino viešbutyje, kuris buvo prigrūstas pabėgėlių, visokio plauko kokečių ir šnipų. Už viešbučio kambarį E.Schiaparelli teko pakloti beprotiškus pinigus, lovoje ji glaudė prie krūtinės rankinę su brangenybėmis.
Ji nežinojo, kas bus jos mados namams, kai persikels į JAV ir ar ispanai neišsiųs jos į Prancūziją, o paskui – į Italiją. Ji galvojo ir apie baisią mirtį, kurią čigonė išpranašavo vienai jos dar nesančių anūkių.
E.Schiaparelli laukė emigracija, gyvenimas Amerikoje, paskaitos, labdaringa veikla. Prie darbo savo mados namuose ji grižo tik išlaisvinus Paryžių.
Bet baisiausia, kad po karo pasikeitusiame pasaulyje jos menas tapo niekam nereikalingas, įsigalėjo minimalizmas ir jos konkurentės Coco Chanel lakoniškumas.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje E.Schiaparelli mados namai tapo nuostolingi ir 1954-aisiais juos teko uždaryti.
Ji pragyveno iki 1973 metų, pamažėle virsdama visiems laikams pasibaigusios epochos ir savo pačios paminklu.
E.Schiaparelli džiaugsmas buvo anūkės: aktorė ir modelis Marisa Berenson, vaidinusi režisierių Luchino Visconti, Stanley Kubricko filmuose, ir Berinthia Berry Berenson – fotomodelis, aktorė ir talentinga fotografė, dirbusi „Life“, „Glamour“, „Vogue“ ir „Newsweek“.
2001 metų rugsėjo 11-ąją B.Berenson (53 m.) skrido lėktuvu, kurį islamo teroristai nukreipė į Pasaulio prekybos centrą Niujorke. Ji, kaip ir išpranašavo čigonė, žuvo ugnyje.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
