Kiek neįprastoje vietoje – sostinės Halės turgavietėje – susitikimą paskyrusi „Misis Lietuva 2001“ I.Penkauskienė šypsosi – čia ji jaučiasi lyg namuose. Mat čia moteris turi savo vyno parduotuvę „Baltas Raudonas“, kurios interjeras turguje išsiskiria skoniu ir balta spalva.
„Man čia gražu ir jauku. Žiemą kiek niūriau, o dabar, kai šilta, – vienas džiaugsmas. Pažiūrėkite, aplinkui – įvairiausių spalvų gėlių sodinukai, šviežios ryškios daržovės ir vaisiai, kasdien čia būti visai smagu, aplinkui daugybė žmonių“, – sakė Ilona.
Moteris šypsosi, kad Italijoje ir Ispanijoje turėti mažą jaukią parduotuvėlę šalia turgaus – jokia gėda. O jei dar šalia yra erdvė, kurioje lauke galima pastatyti bent kelis staliukus, – tobuliau ir būti negali. Apie tokią lauko terasą svajoja ir ji, o tai, kad įsikūrė turguje, vadina tik privalumu, o ne trūkumu.
„Užsienyje daugybė staliukų šalia mažų stiklinių paviljonų, čia žmonės sėdi, gurkšnoja kavą ar vyną, plepa po kelias valandas ir džiaugiasi gyvenimu! Ir čia užsuka žmonės, kurie sako, kad labai patogu atėjus šviežių daržovių ar mėsos rasti ir vyno parduotuvę. Turguje žmonės labiau ieško ne pigumo, o kokybės“, – šypsojosi I.Penkauskienė.
Ji pasidžiaugė, kad vos atidarius parduotuvę pirmas čia įžengęs klientas buvo kunigas! Juk tai – geras ženklas.
I.Penkauskienei itin malonu, kai į jos parduotuvę žmogus ateina, nes kurio nors vyno ragavo svečiuose, o šeimininkas išdavė, kur jį pirko. Būna ir tokių, kurie atkeliauja telefone turėdami norimos prekės nuotrauką.
Kiti eksperimentuoja – įsigyja kelių rūšių, o po savaitės jau perka visą labiausiai patikusio gėrimo dėžutę. Didžiausias atlygis Ilonai ir yra žmonių dėkingumas, šypsenos, geras žodis, iš lūpų į lūpas sklindančios rekomendacijos.
Moteris ir bičiuliams vis dažniau pajuokauja, kad dabar ji žaidžia parduotuvę – visas gyvenimas nuo ryto iki vakaro sukasi čia. Vienintelis laisvadienis jai – pirmadienis.
Kol I.Penkauskienė užsiėmusi, su užsukusiais pirkėjais maloniai bendrauja jos mama, kuri, kaip ir duktė, parduotuvėje išmano viską. Fotografuodamasi Ilona spėja ir puikia italų kalba papliurpti telefonu, ir papasakoti apie vyną, ir pasidžiaugti, kad verslauti jai labai padeda ne tik mama, bet ir mylimasis Mariano.
– Ilona, 2001-aisiais tapote „Misis Lietuva“. Kokie prisiminimai jus aplanko, kai mintimis nusikeliate į konkursą, vykusį prieš 14 metų?
– Dievuliau, kiek metų jau praėjo... Ir prisiminimai blankūs. Rimtai.
Kaip atsiradau tame konkurse? Sėdėjome su seserimi kavinėje, gėrėme morkų sultis, ji pamatė skelbimą ir pasiūlė pabandyti. Pabandžiau.
Jei taip nutiktų šiandien, tikrai nesusigundyčiau tokia galimybe. (Juokiasi.) Tada man buvo 26-eri, norėjosi naujų potyrių. O šiandien man svarbesni visai kiti dalykai: darbas, žinios, verslas, sveikata.
– Jeigu šiandien turėtumėte galimybę paprotinti tą jauną 26 metų moterį, ką jai pasakytumėte?
– Nieko nekeisčiau, nieko nesigailiu ir neišsižadu. Gal kalbėčiau daugiau apie nuveiktus darbus, o ne apie asmeninį gyvenimą. Nenorėčiau būti aptarinėjama visos Lietuvos.
Tada man taip atrodė, neturėjau patirties, negalvojau, kalbėdavau atvirai. O paskui tą sriubą pati ir srėbdavau.
– Žinomumas, populiarumas jums davė ne tik geros patirties... Tačiau sunkiai patikėčiau, kad į parduotuvę atėję pirkėjai jūsų neatpažįsta.
– Nežinau, ar tai minusas, tačiau man vis dar keista, kad ir šiandien atsiranda žmonių, tapatinančių mane su ta Ilona, kuri buvo prieš 10 ar 15 metų. O kokią jie mane mato parduotuvėje?
Nepasidažiusią, vilkinčią džinsus ir žemakulnius batelius. Tada jie nustemba, kad esu visai kitokia, nei jie tikėjosi išvysti. Čia juk nevaikštau su vakarine suknele ir aukštakulniais.
Aš visiškai nesijaudinu nei dėl savo amžiaus, nei dėl to, kaip atrodau. Tikrai šiandien nenorėčiau būti 20-ies! Tada buvau laiminga vienaip, dabar kitaip. Turiu darbą, vaikai užauginti, visi esame sveiki, džiaugiuosi gražiais asmeniniais santykiais – ko dar gali norėti subrendusi moteris?
Pūstis lūpas, susidėti krūtis ir keliauti ieškoti turtingo vyro? O ne!
– Anksčiau buvote samdoma darbuotoja, dabar turite savo verslą.
Tarsi ir smagu, bet ir atsakomybė didesnė, ir darbų daugybė. Nenorėtumėte dirbti nuo 8 iki 17 val. ir nesukti galvos, kaip pragyventi?
– Jūs neįsivaizduojate, koks malonumas yra dirbti sau! Tai didis džiaugsmas. Nepadarei ko nors – žinai, kad nepadarei. Su-klydai – pats ir sumokėsi už klaidą. Tačiau viskas čia – mano reikalas.
Niekas ryte man nebaksnos į dulkes, jei vakare tiesiog tingėjau išsivalyti parduotuvę! (Juokiasi.) Noriu – valau, noriu – ne. Jei tingėjau vakar, išsivalysiu šiandien. Štai šiandien fotografavausi parduotuvėje atsisėdusi ant stalo – ar galėčiau taip elgtis ne savoje erdvėje?
– Savo parduotuvėje esate viskas: nuo direktorės iki valytojos. Tikiu, kad nėra kada varnų gaudyti.
– Iš tiesų dirbu labai daug, užtenka ir fizinio darbo. Vyną atveža, išsikrauname sandėlyje, klijuojame etiketes, išglostytus butelius sudedame į dėžutę, užklijuojame.
– Kodėl nutarėte pradėti būtent tokį verslą? Nebuvo baisu imtis visai naujos veiklos?
– Nesu meniškos sielos, todėl dabar itin populiarūs rankdarbiai man netinka. Tiesa, mama sako, kad mokykloje dariau puikiausius darbelius, ji juos yra išsaugojusi.
10 metų mano visa šeimyna gyveno Italijoje. Kai nuvažiuodavome ten, paragaudavome vyno ir stebėdavomės, kodėl vieno ar kito nėra pirkti Lietuvoje. O kartą, su draugais atsikimšę iš Italijos parvežtą butelaitį, pajuokavome, kad reikia tokio ir mūsų šalyje. Pabandom? Taip!
Iš pradžių buvo tokių, kurie lyg ir norėjo prisidėti prie bendro verslo, o galiausiai likau viena. Kelio atgal nebuvo. Tik iš pradžių atrodė, kad viskas eisis kaip iš pypkės, juk turiu daugybę pažįstamų, kurie tikrai iš manęs pirks gerą itališką vyną, kuris dar ir nebrangus!
Visada sau ir kitiems sakau, kad neįmanomų dalykų nėra. Net jei sekasi labai sunkiai, atsiras išeitis, ateis naujų idėjų. Esu optimistė, mokausi iš klaidų, keliuosi ir einu toliau.
Maža įmonė – kaip kortų namelis, kartais užtenka bakstelėjimo, kad griūtų... Svajonių visada turiu, nematau kito varianto, kaip vėl keltis ir eiti toliau.
Viskas prasidėjo nuo 9 rūšių paprasto nebrangaus vyno. Šiandien turime apie 60 rūšių. Pirmieji metai buvo sunkesni, vos patempiau... Antri jau geresni, atsidarėme parduotuvę. Ir toliau ieškau klientų. Pardavinėju.
Versle tikrai nėra taip, kad visos durys atviros ir visi nori tavo prekės. Konkurencija didelė, lengva nėra ir nebus. Nevardinsiu, bet iki šios dienos turiu rimtų laimėjimų. (Juokiasi.)
– Tačiau atostogas turbūt jau užmiršote... Kaip ilsitės?
– Knygų neskaitau, į sodybą nevažiuoju – neturiu jos. Laisvo laiko neturiu. Atsipalaiduoju miegodama. (Juokiasi.)
Savaitgaliai man – darbo dienos. Nedirbame tik pirmadieniais, bet tądien nesiilsiu namie – laukia krūva dokumentų, atvežamos prekės. Visa Italija vasarą mėnesiui išeina atostogų. Praėjusią vasarą, liepą, ir mes uždarėme parduotuvę trims savaitėms ir visa šeima išlėkėme į numylėtą Italiją, prie jūros. Dukterys su antrosiomis pusėmis, mama, mano sesuo su vaikais, Mariano – visi ilsėjomės!
– Jūsų dukterys jau suaugusios – Rūtai 20 metų, Tomai – 18. Kokia šiandien esate mama?
– Niekada nebuvau griežta mama. Dukterys iki 10 metų augo su mano mama, tik tuomet atvažiavusi į Vilnių jas parsivežiau. Taigi turiu tai, ką joms įdiegė mano mama. Paskui liko tik mažos smulkmenos.
Ar didžiuojuosi jomis? Visi tėvai didžiuojasi savo vaikais. Džiaugiuosi, kad abi baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, abi geros draugės. O iki 16 metų kaip mušėsi! Maniau, tai niekada nesibaigs. (Juokiasi.)
– Su savo mama puikiai sutariate, kartu net ir dirbate.
– Visada taip buvo! Artimas ryšys – tik tiek galiu pasakyti. (Šypsosi.) Būna, kad abi vienu metu tą patį pagalvojame, būna, kad kartu choru ir pasakome garsiai.
Šiandien moku įvertinti, ko mama mokė nuo mažų dienų. Ji visada buvo nepriklausoma ir kalė į galvą, kad tokia turiu būti ir aš. Žinoma, jauna gal ir pagalvodavau, kad būtų labai gerai nieko nedaryti, kad vyras viską nupirktų.
Mąstymas, ačiū Dievui, jau pasikeitė. (Juokiasi.) Būti sąžiningai, niekada nemeluoti – kertinės vertybės, kurias įskiepijo mama. Man atrodo, kad ji mane užaugino ir išauklėjo be klaidų. Nors ir man, ir seseriai buvo labai griežta!
Tikiu, kad ir mano ryšys su dukterimis panašus... Dabar jų toks amžius, kai nori būti labai savarankiškos, pačios priimti sprendimus, būti protingos, gyventi savarankiškai.
Vis gaunu žinučių, kad pasiilgo, atlekia į parduotuvę, išbučiuoja ir vėl savais keliais lekia. Dukterys jau nebe galvos skausmas. Žinoma, noriu, kad sėkmingai baigtų mokslus, kad pačios stotųsi ant kojų, mažiau svajotų ir daugiau darytų.
Vyresnioji Rūta, pavyzdžiui, su vaikinu buvo atidariusi parduotuvę. Sakiau jai, kad nebūtinai užsidirbs, bet tegul džiaugiasi gavusi neįkainojamos patirties.
– Ne paslaptis, kad šiandien jūsų gyvenime yra ir mylimas žmogus – italas, gyvenantis Lietuvoje, Mariano Gomarasca. Kaip moteris šiandien jaučiatės saugi?
– Taip, saugumas – didžiausia vertybė. Brandi meilė juk visai kitokia nei jaunystės nuotykiai ir maksimalizmas. Jaučiuosi be galo rami, o tą ramumą suteikia ne tik antroji pusė, bet ir darbas, savarankiškumas.
Tai nuolat kartoju, kalu į galvą ir dukterims: jūs dabar mokykitės, stenkitės, turėsite darbą – pasitikėsite savimi, žinosite savo stiprybę ir dėl to jausitės ramios.
Esu nepriklausoma. Užsiimti verslu smagu, nes viską darai sau, didžiuojiesi, kad išmokai, ko nemokėjai, ir esi stipresnis, nei buvai pernai. Džiaugiuosi, kad šiame gyvenime darau tai, kas man leidžia jaustis laisvesnei.
– Negalėtumėte būti priklausoma nuo vyro, džiaugtis, kad nereikia dirbti?
– Nė viena moteris negali džiaugtis tuo, kad ją išlaiko vyras! Džiaugiasi tik tos, kurios pačios nieko nesugeba. Jei nemoki nieko kito, tik gražiai pasidažyti ir susitvarkyti plaukus bei nagus, ką tau belieka sakyti? „Man faina, kad mane išlaiko vyras“, – sako jos.
O man faina, kad galiu diskutuoti apie vynuoges, regionus, vyną, kad išmokau verslo subtilybių. Kai nori, viską gali!
– Kokia I.Penkauskienė yra namuose, kai uždaromos durys į visuomenę?
– Mėgstanti gaminti – man tai labai patinka. Mariano ruošia valgį tik tuomet, kai pats to nori. O kam, juk Ilona gerai gamina, o jam malonu valgyti mano patiekalus. Man skanu, kai vakarienę patiekia jis. Patinka atradimai, eksperimentavimas virtuvėje. Juk Lietuvoje mes turime daržovių ir vaisių, kurių nesame įvertinę, o užsienyje tai – didžiausias delikatesas. Štai italai pasičepsėdami valgo cukinijų žiedus, o mes tą augalo dalį bent jau anksčiau kiaulėms numesdavome.
Kai būname Italijoje, Mariano, pavyzdžiui, ruošia keistą, bet įdomų ir skanų patiekalą – tešloje su druska paskrudina cukinijų žiedus, kurių Lietuvoje net pirkti nemačiau.
Namuose aš nesu jokia karalienė. Visada malonu, kai kas nors padeda ar pataria, bet su karūna po namus tikrai nevaikštau. Grįžus namo pirmas dalykas, kurį padarysiu kad ir koridoriuje, – persirengiu.
Mūsų vakarai niekuo neišsiskiriantys. Nusprendžiame, kokį vyną ragausime vakarieniaudami, dengiame stalą, bendraujame. Gyvename itališkai!
– Papasakokite kitoms moterims, koks yra gyvenimas su vyru italu.
– Italas niekuo nesiskiria nuo lietuvio vyro, visi jie vienodi! Kaip kad ir moterys vienodos. (Juokiasi.) Mariano – ne itin itališko temperamento. Bet juk būna visko – ir ramių dienų, ir audringesnių. Ir aš, kai labai užknisa, galėčiau lėkštes į sienas laidyti.
– Kartu esate jau ketverius metus, gražiai sutariate. Gal netrukus išgirsime ir skambantį Mendelssohno maršą?
– O Dieve, kiek man metų, kokios vestuvės? Tekėti reikia jaunai! Gyvename, ir tiek, statusas man jau visiškai nesvarbus.
Esu turgaus pardavėja, galiu būti dar sykį netekėjusi – man vienodai rodo! (Juokiasi.) Man kur kas svarbiau, kokie santykiai mudu sieja, kaip kasdien gyvename, ar viduje jaučiuosi rami, ar noriu grįžti namo pas savo žmogų – tai klausimai, kurie rūpi, o ne santuoka.
Esu Penkauskienė, mergaitės – Penkauskaitės, nenoriu kitos pavardės, kurios po vestuvių galbūt jau norėtų vyras. Labiau noriu šokti dukterų vestuvėse, jų laukia ir mano mama – tai smagu ir įdomu!
Jei Mariano pasipirštų? Nežinau, manau, jis mąsto panašiai kaip ir aš – ko jam pirštis? Kokių jam reikėtų prisiimti įsipareigojimų? Vaikai dideli, pati sau dirbu ir užsidirbu.
Meilę man jis įrodo kitokiais būdais – dėmesiu, rūpinimusi. Man nereikia iš parduotuvės eiti su didžiausiais krepšiais, jis tai daro. Vakare galiu sėdėti ir gurkšnoti vyną, kol jis ruošia vakarienę! Mums smagu, gera kartu – tai ir yra pilnatvė, o ne žiedas ant piršto.
