Bičiulį užplūdo begalinis liūdesys – juk su M.Pliseckaja juodu buvo pažįstami 30 metų.
„Išgirdęs, kad Maja išėjo, pajutau kartėlį – juk praradau draugą ir gyvenimo orientyrą. Maja buvo dieviškas kūrinys žemėje, nepakartojama balerina, artistė. Tai praradimas ne tik man, bet ir visam pasauliui bei Lietuvai. Juk ji 25 metus turėjo ir Lietuvos pilietybę, didžiavosi savo namais prie Trakų, labai ten mėgo ilsėtis. Su Lietuva ją siejo ne tik sentimentai – M.Pliseckajos giminės Messererų šaknys būtent iš čia“, – „Stiliui“ kalbėjo A.Vasiljevas.
Mirtis – visada drama. Tačiau naktį, kai miegą išvaikė liūdnoji žinia, A.Vasiljevas pasijuto net... laimingas. Todėl, kad jo bičiulė išėjo be skausmo.
M.Pliseckajai buvo 89 metai. Pastaruosius 25 metus ji su vyru praleisdavo daug laiko namuose Miunchene – jis buvo Bavarijos nacionalinio orkestro kūrybos direktorius.
Būtent ten M.Pliseckajai buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas, jos gelbėti buvo mestos geriausios Vokietijos medikų pajėgos. Ji vis netekdavo sąmonės. Kai antros dienos ligoninėje rytą R.Ščedrinas tykiai paklausė savo žmonos, kaip ji jaučiasi, ar atpažįsta vyrą, ji nusišypsojo ir tarė: „Aš tave ne tik atpažįstu – aš dievinu tave.“ Tai buvo paskutiniai jos žodžiai, ir žvaigždė užgeso.
„Tai tokia laiminga mirtis. Tokia, kurios norėtų kiekvienas, – šalia mylimo žmogaus, nepatyrus negalios, kai metų metus reikia gulėti ant patalo ar sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. Maja netapo daržove, ji nepametė galvos, iki pat mirties buvo grakšti, graži – buvo malonu į ją žiūrėti, fotografuoti.
Dievas duoda ir gyvenimą, ir mirtį, pastarąją laikau logiška didžio kelio pabaiga. O Majos jis buvo ilgas ir didis – ji sušoko visus baleto vaidmenis, pati pastatė baleto spektaklių, vaidino filmuose, išleido dvi knygas, buvo fotografų mūza, dizainerių Yves’o Saint Laurent’o (1936–2008) ir Pierre’o Cardino (92 m.) įkvėpėja, – gražių žodžių negaili A.Vasiljevas. – Be to, Maja apdovanota visais įmanomais aukščiausio lygio apdovanojimais Japonijoje, Lietuvoje, Italijoje, Ispanijoje, Rusijoje. Prisiminsime ją iš filmų, įrašų, knygų. Tai buvo didingiausia XX amžiaus antrosios pusės balerina, kitos tokios nežinau. Pirma – Ana Pavlova, bet gerai, kad jos nebuvo amžininkės, nes būtų buvusios konkurentės.“
– Jūs – meno istorikas, pats kūrėte dekoracijas baleto spektakliams, tad greičiausiai galite pasakyti, kur slypi M.Pliseckajos genialumas, ko neturi šiuolaikinės balerinos?
– Majos žavesys buvo magnetinis, ji labai moteriška ir elegantiška. Kas kartą scenoje ji buvo didinga artistė. Šiandien balerinos – tai gimnastika ir sportas, techniniai triukai, kurie labiau tinka ne scenai, o cirkui ar olimpinėms žaidynėms. Tai sportas, o man reikia meno. Maja šoko ne baletą – ji šoko muziką.
Svarbiausia, kad tą muzikalumą ji gebėjo perduoti žiūrovams, o jų buvo ne tūkstančiai, o milijonai visame pasaulyje. Šiandien balete daug vardų, bet surask tokį, kuris milijonams būtų žinomas, kuris būtų tolygus žodžiui „baletas“.
Tokia asmenybė gimsta tik kartą per šimtmetį. Tad nelaukiu, kad tai greitai pasikartos, kad ir kitokia forma.
– Ar didžioji artistė patyrė moterišką laimę? Juk manoma, kad jei moteris neturi vaikų, iki galo tarsi neatsiskleidžia.
– Balerina beveik niekada negali turėti vaikų, nes tai reikštų jos karjeros pabaigą. Maja šoko rekordiškai ilgai – iki 75 metų. Žinau tik dar vieną taip ilgai šokusią baleriną – tai kubietė Alicia Alonso (93 m.)
Man susidarė įspūdis, kad galbūt M.Pliseckaja ir nenorėjo vaikų, jos tai nedomino. Ji turėjo sūnėnų, pusbrolių – didžiulę šeimą, bet tarsi didelės traukos jai nejautė. Maja tiesiog buvo iš kito pasaulio, o savo šeimos į jį nesistengė įtraukti.
– Galbūt jums itin įsiminė koks nors susitikimas su M.Pliseckaja ar pokalbis?
– Kartą Majos paklausiau, kodėl ji taip vertina P.Cardiną, juk jo žvaigždė buvo ryškiausia septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o trečiame tūkstantmetyje jis atrodė senamadiškai. Argi Y.Saint Laurent’as nebuvo kūrybingesnis, šiuolaikiškesnis?
Maja mane nustebino atsakydama, kad jai taip neatrodo. Pasak jos, P.Cardinas visada mąstė į priekį, o Y.Saint Laurent’as tik kopijavo prabėgusių metų modelius.
Sakau: „Kaip?! Juk jis moterims sukūrė smokingą!“
Maja atidžiai pažiūrėjo į mane ir tarė: „Aktorei Marlene Dietrich irgi?“
Tuomet ir pagalvojau – tikrai! Juk kai smokingu puošėsi aktorė, dizaineris dar po stalu vaikščiojo.
Maja P.Cardiną dievino dėl dviejų dalykų – kad moterims pasiūlė šiltas, bet kartu elegantiškas pėdkelnes ir golfą.
Dar labai gerai prisimenu, kaip M.Pliseckaja mano namuose ant mano lovos pamiršo savo... kelnes! Skamba kurioziškai, bet viskas paprasta. Buvo kuriama juosta apie Mają, mano sodyba Pavilnyje pasirinkta filmuojant jos vaikystės namus. Maja turėjo kelis kartus persirengti ir pamiršo vieną drabužį. Vėliau paskambino ir paprašė jas atsiųsti, nes tas kelnes labai mėgo.
– Artistė yra sakiusi, kad labiau mėgsta alų su dešrelėmis nei saldumynus, o skaniau už juodą duoną su sviestu nieko negali būti. Vis dėlto jūs – du estetai – Londone, Paryžiuje ar savo vilose Lietuvoje greičiausiai mėgaudavotės ne tik alumi su dešrelėmis?
– Maja labai mėgo japonų virtuvę – sušius, sašimius, žalią žuvį, taip pat mėsos karpačą. Majos ir Rodiono sodyboje buvo pastatyti šiltnamiai, auginamos daržovės. Kas kartą, kai atvykdavau, matydavau, kaip Majai net iš tam tikros lysvės būdavo patiekiami švieži pomidorai.
Ji mėgdavo sakyti, kad nereikia jokių dietų – tiesiog reikia valgyti mažiau. Štai kodėl ji išliko grakšti visą gyvenimą.
– Kokia jos silpnybė?
– Ji vis sakydavo, kad tingėjimas. Bet, man regis, ji nuveikė tiek, kiek žmogui net neįmanoma.
Jai labai patiko gražūs vyrai – blondinai, grakštūs, atletiški, stiprūs. Patiko – tai reiškia mielai su jais bendraudavo, kalbėdavosi, jai tiesiog buvo gražu į juos žiūrėti. Juk jos vyras buvo baleto šokėjas Maris Liepa, tiesa, gal tik du mėnesius. Prieš tai ji buvo susižavėjusi boksininku Konstantinu Gradopolovu. Tačiau jos gyvenimo vyras – R.Ščedrinas, su juo kartu praleido 57 metus. Net ir išėjusi ji tam tikra prasme laukia savo vyro. Juk paskutinė jos valia – kremuoti palaikus. Kai mirs vyras, taip pat kremuoti, sumaišyti jų pelenus ir išbarstyti... Labai poetiška balerinai.
– Kaip mados istorikas ir unikalios įvairių laikų drabužių kolekcijos savininkas greičiausiai atidžiai stebėdavote, kuo vilki Maja?
– Ji man dovanojo penkis kostiumus, tarp jų – ir dovanotas pačios Coco Chanel. Visi jie buvo eksponuojami Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Šiuo metu galima pamatyti M.Pliseckajai P.Cardino 1960-aisiais sukurtą apdarą.
Maja mėgo lakinius ilgaaulius žema pakulne ir smailia nosele, elegantiško silueto odinius drabužius. Jai patiko ne moteriškai apvalūs, įmantrūs siluetai, o tiesūs, kvadratiniai, trikampiai – toks kosminis stilius ir, nors buvo liekna, nesirinkdavo prigludusių drabužių.
– Ką Maja patartų šiandienei moteriai, kad ji būtų graži ir laiminga?
– Žinau, ką pasakytų. Maja visuomet sakydavo, kad didžiausia laimė moteriai – nepriklausomybė. Norint tapti laimingai, reikia būti nepriklausomai – morališkai, protiškai, fiziškai ir materialiai, visada pasikliauti tik savimi.
Vyrai? Reikia pasirinkti tokį, kuris ne-trukdytų jūsų laimei, padėtų ją kurti. Tokio, kuris gadina nuotaiką, tikrai nereikia, – šypteli A.Vasiljevas. – Dar Maja patartų pasirinkti tokį aprangos stilių, kuris atitiktų jūsų nuotaiką. Tokį, kuris būtų tik jūsų. Tokią savitą visumą sudaro ir apranga, ir manieros, ir elgesys.
Žinote, Maja turėjo net savitą dovanų teikimo stilių. Jei tik jai patikdavo kuri nors balerina, ji sveikindama išsisegdavo auskarus – o ji puošėsi deimantais – ir įteikdavo. Tai jai būdingas gestas.
– Jūs, kaip ir M.Pliseckaja, dievinate Vilnių ir Lietuvą. Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl – patys lietuviai dažnai linkę nuvertinti tėvynę.
– Visada džiaugiuosi čia važiuodamas. Tiek aš, tiek Maja namus galėjome turėti visur – kad ir Floridoje, Dominikoje.
Man nepatinka Kinija, ne itin Amerika, nieko sau negaliu padaryti, bet nemėgstu ir Vokietijos.
Labiausiai man patinka Roma, o Vilnius labai panašus į Italiją. Juk čia daug bažnyčių pastatyta būtent italų. Raudoni senamiesčio namų stogai – irgi taip itališka. Čia gyvenantys žmonės to nejaučia, bet man Vilnius – šiaurinės Italijos baroko aidas.
Majai labai patiko lietuviška vasara – kaip ir man. Manau, ji, kaip ir aš, jautė vietas, kurias globoja genijus. Taip – virš Vilniaus plevena jį globojantis genijus, Maja buvo labai prie jo prisirišusi. Tikiuosi, kad jos namuose prie Trakų bus įsteigtas muziejus, juk ten jos daiktai, kostiumai, nuotraukos – tiesiog svajoju apie tokią ekspoziciją.
Lietuvoje švaru, ekologiškų produktų galima nusipirkti tiek turguje, tiek prekybos centruose. To, ką valgau Lietuvoje, negaliu gauti kitose šalyse. Tokios žuvies kaip Lietuvoje negaliu net Prancūzijoje suvalgyti.
Žinau, kad tai jus stebina, bet tereikia palyginti. Aš nekalbu apie nacionalinę virtuvę – ji gali ir nepatikti, turiu galvoje produktus. O jie čia – aukštos klasės.
Visada perku triušieną – ji visada šviežia. Mėgstu karpius – čia jie kainuoja 5 eurus, o Prancūzijoje – 30. Skiriasi ne tik karpių, bet ir kitų puikių žuvų kainos.
Taip, čia nėra atogrąžų vaisių, omarų ir austrių, bet duona ir sūris mane tiesiog keri.
Lietuvoje liko mažai žmonių – juk daug emigravo. Viena vertus, liūdna, kita vertus, justi, kaip tapo švaru ir laisva. Tiesa, girdėjau, kad į Lietuvą grįžta vyrai, mat moterys užsienyje ištekėjo. Vyrams ten įsitvirtinti sunkiau, nes visur moterys ieško nors bent kiek apsirūpinusio vyro. Reta nori vargšo, toks tinka nebent į meilužius, – įprasta sau maniera pajuokavo A.Vasiljevas.
