Viktorija vadovavo daugiau nei pusšimčio žmonių techninei tarnybai „Litexpo“ parodų centre. Tačiau po 17 darbo metų nusprendė, kad metas kurti savo veiklą, ir paliko komforto zoną. Be to, pradėjo studijuoti psichologiją ir bėgioti maratonus.
Ši jauna moteris – legenda motociklininkų bendruomenėje. Mat ji motociklo nemetė net ir pakilusi iš komos, paneigusi gydytojų prognozes, kad nevaikščios. Neatsisakė plieninio žirgo net tada, kai kūnas jau buvo naujai sudėliotas iš gabaliukų, sutvirtintas geležimi, tačiau vėl patyrė avariją – antrą. Kaip po to vėl sėdo ant motociklo?! Bendraminčiai užkėlė ir Viktorija vis tiek išsinagrinėjo Kauno Kačerginės žiedą, kad galėtų juo skrieti užtikrintai, o Ąžuolo posūkis, ties kuriuo patyrė keliolika lūžių ir prasidūrė plaučius, tapo aiškus ir jaukus.
„Mėgstu rizikuoti“, – šypsosi moteris, ir šį pavasarį išsistūmusi savo sportinį motociklą iš garažo.
Tiek statybų inžinerijos studijos, tiek dabar kremtama psichologija, tiek karti patirtis stojantis ant kojų po avarijų, kad ir kaip būtų keista, Viktorijai padeda dabartiniame darbe. Ji žino, kaip padaryti, kad žmogus jaustųsi gerai, kad komanda dirbtų lyg laikrodis.
Dar viena jos ypatinga veikla – neįgaliųjų ir jų artimųjų konsultavimas. Tiesiog praleidusi daug mėnesių ligoninėse ji neapsikentė, kad niekas nesirūpina dvasine ligonių sveikata, kad jie panyra į depresiją ar pradeda net mėgautis savo liga, artimųjų šokinėjimu aplinkui. Todėl nusprendė neįgaliesiems padėti – juk pati pakilo iš daržovės būsenos. Taip įvyko Viktorijos šuolis iš tikslaus inžinerijos pasaulio, kur svarbiausia – technika, į psichologijos, kur visa ko centras – žmogus.
– Verslo konsultacijos, kurias teikiate, – ką tai reiškia? Juk nemažai žmonių mano, kad ateini dirbti ir dirbi – kam dar tie mokymai, tai prabangos dalykas?
– Mano seminarai, mokymai, konsultacijos susiję su psichologija. Kompanijose mano užduotis – padėti sukurti tokį mechanizmą ir tokią aplinką, kurioje žmonės jaustųsi puikiai, skatinti motyvaciją ir atsiduoti darbui. Su įmonių vadovais sprendžiame, kaip suteikti darbuotojams saugumo jausmą, aktyviai reikštis ir net klysti. Ne paslaptis, kad kuo didesnė kompanija, tuo daugiau galimybių pasislėpti už kolegos nugaros ir nieko neveikti. Šį reiškinį mėgstu apibūdinti taip: „kiekviena organizacija turi savo pavėsį“. Darnus įmonės mechanizmas priklauso nuo kiekvieno atskirai ir nuo to, kaip visi geba dirbti kartu. Tai ir yra mano užduotis – atskleisti kiekvieno stipriąsias savybes.
Įmonių vadovai, ypač sunkmečiu, šalia savęs pasiliko artimiausius kolegas, kurių požiūris, vertybės, tikslai sutampa. Bet kai lieka panašaus tipo žmonės, jie negali kompleksiškai apžvelgti susidariusios situacijos ir numatyti tikslų, kompanija tampa vienakryptė. Taigi panašumai dažnai tik sukelia problemų. Štai tada ir reikia konsultantų, kurie jas išsprendžia.
Mane samdo vadovai, kurie supranta, kad savo žemėje pranašai nebus, ir užsiima įmonės strategija, o personalijų klausimus palieka profesionalams.
Panaudodama savo daugiametę patirtį paslaugų ir aptarnavimo srityje žengiau dar vieną žingsnį ir konferencijų bei viešbučių versle. Tai itin įdomi sritis, kurioje galiu pritaikyti ir patirtį, ir stuktūrizuotą inžinerinį mąstymą, o svarbiausia – mokslą apie žmogų. Tarkim, viešbučio aplinka gali būti nuostabi, tačiau juk viskas priklauso nuo žmogaus, pasitinkančio, aptarnaujančio svečią.
Suprantu manančius, kad mokymų sfera – tarsi tamsus miškas, kur keliauti gali tik apgraibomis. Iš tiesų aš kiekvieną kartą jaučiuosi išradėja – juk kiek įmonių, kiek žmonių, tiek vis kitokių situacijų bei problemų. Vienas suveikęs metodas nebūtinai padės kitoje situacijoje, kitu laiku ir kitoje vietoje.
– Viena auginate 11-metę dukrą Mariją. Ar nebaugu, kad vieną dieną nesulauksite užsakymo ir neturėsite pajamų, juk galėjote sau ramiai plušėti buvusioje darbovietėje, kur užtikrintas atlyginimas?
– Kuo toliau, tuo labiau reikia mano paslaugų. Drįstu teigti, jog mano populiarumas auga todėl, kad nesu tipiška lektorė. Mokymų sritis – socialinė, humanitarinė, paprasčiau tariant, šiek tiek išplaukusi. Aš atėjau iš labai struktūrizuotos srities – inžinerijos, be to, vadovavau techninei tarnybai. Mano mąstymas priežastinis, aš numatau ryšius, man reikia, kad rezultatą būtų galima pamatuoti. Visa tai labai praverčia, nes visuomet žinau, kokio tikėtis rezultato panaudojus vieną ar kitą metodą.
Dirbau su viena statybų kompanija, kurioje vis juokaudavo, kad pritaikau medžiagų atsparumo dėsnius ir žmonėms. Skamba kiek makabriškai, tačiau psichologijos mokslas remiasi matematika. Juk visuomenei vienas svarbiausių klausimų – kaip padaryti įtaką? Įtaka žmogui – lyg apkrova konstrukcijai, tad lieka tik numatyti, kaip žmogus elgsis pritaikius vieną ar kitą poveikio priemonę. Tad kuo tai ne atsparumo įvertinimas? – juokiasi Viktorija. – Kaip lektorius neturiu konkurentų, kuris turėtų inžinerinį ir psichologinį išsilavinimą.
Kai studijavau statybos inžinerijos doktorantūroje, teko dėstyti sudėtingą discipliną – statybinę mechaniką. Žinodama, kad studentai ypač nemėgsta šios disciplinos dėl jos sudėtingumo, paskaitoms ruošdavausi taip stropiai, kad pateikdavau „statmechos“, kaip trumpindavo besimokantys, analogijas ir pavyzdžius kaip gardų kąsnelį. Egzaminus jie išlaikė puikiai.
– Ar pasitaiko žmonių, nepasiduodančių jokiems mokymams?
– Kuo labiau jie mano, kad nepasiduoda, tuo greičiau jie tai padaro. Tai lengviausiai išskiriamas ir pakeičiamas nusiteikimas. Sunkiau, kai žmogus mano, kad jam viskas gerai arba viskas blogai, – tuomet užtrunki, kol randi kelią į jo protą ir širdį. O kai žmogus mano, kad jo nieko nebegali išmokyti, jis neišgirs nieko nauja, daug paprasčiau.
Čia kaip ir stereotipas apie blondines – juk jos laikomos kvailelėmis, kad joms ir šiaip sekasi. Kadangi man šis stereotipas puikiai žinomas, moku su juo tvarkytis. Tad į klausimą, ar man gyvenime padeda blondiniškumas, galiu atsakyti štai kaip: jei moki tuo pasinaudoti – taip.
– Ne kartą esu girdėjusi iš vadovų, kad jei žmogus neišmokytas darbštumo, neturi prigimtinio pagaulumo ir veržlumo, jokie mokslai nepadės. Tad tegu veikia natūrali atranka, kai netinkami darbuotojai tiesiog yra atleidžiami arba jie daro tai, ką moka geriausiai, ir nesitiki jokių karjeros aukštumų. Be to, dabar pilna saviugdos literatūros, tad daugelio dalykų galima išmokti savarankiškai – kam dėl to dar leisti pinigus?
– Pritariu dėl natūralios atrankos, tačiau kartais joje žūsta labai šviesūs protai. Nedažnas moka bendrauti. Dažniausiai didelių intelektinių gebėjimų žmonės yra introvertai, itin pažeidžiami bendravimo srityje. Pavyzdžiui, išradėjai, yra dar daugybė profesijų ir darbų, kuriuos atliekant reikia ypatingo susikaupimo ir uždarumo, tarkim, renkant informaciją, apdorojant duomenis, kai žmonės dirba pavieniui ir nelavina arba praranda bendravimo gebėjimus. O kaip nemokant bendrauti tinkamai paskleisti žinią apie tai, ką turi galvoje ar ką sukūrei?
Aš už natūralią atranką, tik kad nežūtų galingi protai.
– Į klausimą, kodėl dirbate savanore su neįgaliais vaikais, padėdama jiems atgauti viltį ir gyvenimo džiaugsmą, atsakėte: „Bet aš gyvenu šioje visuomenėje!“ Ir šiandien tai skamba neįtikinamai pakiliai. O kaip ta mintis, kad kiekvienas tegu pasirūpina tik savo kiemu, ir viskas bus gerai?
– Ir dabar kartais konsultuoju vaikus, kai jų tėvai paprašo, tačiau nebegaliu skirti tam daug laiko. Tikiu, grįšiu prie idėjos sukurti organizaciją, dirbančią su viltį praradusiais vaikais, patyrusiais fiziologinę traumą, – juk net susilaužius tik pirštą žmogaus gyvenimas keičiasi, bent jau kuriam laikui. Norisi uždegti viltį.
O rūpintis tik savo kiemu?.. O kaip bus su riba tarp kelių kiemų? Kas turės pakelti šiukšlę, numestą dešimt centimetrų už ribos? Ar man bus labai sunku tai padaryti? Ne. O vaikai, matydami tai darant savo artimuosius, niekada neužduos tokio klausimo ir nepraeis pro tą šiukšlę.
– Kiekvienas mokytojas mokosi ir pats. Ko jūs išmokote per pastaruosius kelerius metus?
– Dar labiau sustiprėjo nusiteikimas veikti ir rizikuoti – išeiti iš gero darbo, kurti savo verslą, kristi ir vėl atsistoti.
– Ar tai galioja asmeniniame gyvenime?
– Ko gero, taip. Turiu prisipažinti, kad darbe gebu greitai aptikti stipriąsias ir silpnąsias žmogaus savybes, vienas tobulinti, kitas pašalinti, tik štai asmeniniame gyvenime – viskas kaip per rūką. Neseniai išsiskyriau su žmogumi, su kuriuo praleidau kelerius metus. Signalų, kad ne viskas gerai, buvo jau mūsų bendro gyvenimo pradžioje. Tačiau koją, ko gero, pakišo profesinės ambicijos: kaip aš, ta, kuri moko kitus susidoroti su problemomis, neįveiks savųjų, nepadės savo artimui?! Tačiau tenka pripažinti, kad yra žmonių, kuriems pokalbių ir susitarimų niekada negana – baubas juose laikui bėgant tik auga, o kito energijos siurbti reikia vis daugiau.
Tačiau šioje mano asmeninėje srityje nėra netvarkos. Ji būtų, jei daužyčiau galvą į sieną, spręsdama tą pačią problemą. Kartais reikia pasakyti sau, kad padarei klaidą. Tai nėra pralaimėjimas, tai tiesiog problemos sprendimo rezultatas: pripažinai susiklosčiusią situaciją ir imiesi priemonių, kad galėtum eiti toliau.
– Kažkada sakėte, kad vyrai nuostabūs, tačiau nesutikote tokio, su kuriuo galėtumėte dalintis tarpusavio priklausomybe. Ar apskritai norite ištekėti?
– Nuostabūs vyrai ir liko nuostabūs. Tik supratau, kad tiek įteisinus santykius, tiek ne svarbiausia pagarba ir pasitikėjimas. O jei du žmonės tai jaučia vienas kitam, tai net byrant sąjungai sugebės išsiskirti gražiai.
Kita vertus, šiuolaikiniai vaikai mato tiek daug skyrybų, kad nuo to jie darosi tik atviresni pokyčiams, jų žvilgsnis į pasaulį laisvesnis ir paprastesnis.
– Šia mintimi supykdytumėte labai daug žmonių.
– Tikriausiai mano misija tokia: praskleidžiant tam tikras uždangas ir pateikiant kai kuriuos dalykus kitoje šviesoje supykdyti žmones. Tačiau po kurio laiko mano atverta tiesa tik pasitvirtina.
O grįžtant prie klausimo – negi geriau dviprasmybės, įtampa ir neaiškumai? Net nesvarbu, kuris iš tėvų vaiką augina – tėvas ar mama, svarbu, KAIP juos augina.
Su dukters tėvu puikiai sutariame iki šiol. Ir nuo pat pradžių taip buvo, juk net išsiskyrę kartu motociklais vykome į kelionę – tiesiog neatsirado entuziastų, pasirengusių per dieną įveikti po 1000 kilometrų. Noriu patikinti – jokios jausmų sumaišties nebuvo, mus išleido mūsų antrosios pusės ir lėkėme kaip du bernai tuos kilometrus laimingi.
– Jūs intensyviai sportuojate – norite atsikratyti įtampos, išlaikyti dailią figūrą?
– Sportuoju, bėgu dėl to... kad galėčiau eiti, – juokiasi Viktorija, kurią galima vadinti geležine ledi ir tai nebus metafora, nes ji sutvirtinta metalu. – Visus tuos metus po avarijų turiu galvoti, koks mano kelias tiesiogine šio žodžio prasme, todėl ir sugalvojau terminą „stulpo sindromas“. Kai judu – suderinu rankų, kojų judesius ir eiti ar bėgti tiesiąja man nėra problemų. Tačiau jei pasitaiko kliūtis, pavyzdžiui, stulpas, aš turiu pagalvoti, kaip jį apeiti. Tiesiog kai kurios mano organizmo dalys veikia pavėluotai.
Jei nejudu, mano kūnas sustingsta. O scenoje, stovint prieš auditoriją labai svarbu energija ir vizualinis pateikimas. Niekam nerūpi, kaip jautiesi, išsimiegojai ar ne, skauda galvą ar koją, per daug ar per mažai kavos. Kad ir kokią puikią medžiagą dėstyčiau, pusę viso darbo sudaro, pavadinkime primityviai, šou elementai: kaip atrodai, kokia tavo išraiška, kiek įdedi energijos. Jei tik nuobodžiai išburbėčiau savo informaciją, niekas jos neišklausytų.
Todėl sporto salė ir bėgimas – mano beveik kasdienė būtinybė, išlikimo sąlyga.
Atšilo – ir dažniau sėsiu ant motociklo. Jis padeda atsiriboti nuo kasdienybės, sprendžiamos situacijos – grįžęs pamatai ją kitoje šviesoje. O ilgos kelionės motociklu – iš viso didelė atgaiva sielai, – tikina Viktorija, motociklu išmaišiusi Europą ir Šiaurės Ameriką.
– Naudodamasi proga, kad kalbinu žmogų, kuris moko kitus, prašau pateikti keletą patarimų, ką daryti, kai mus kamuoja liūdesys ar nerimas?
– Norėčiau, kad žmonės išmoktų iš savęs reikalauti. Dabar labai populiari pozityvaus mąstymo mokymų kryptis. Tai svarbu, neneigiu. Mintys sukuria aplinką, sugalvoti norai pildosi. Tačiau dažniausiai pasakoma tik A – puoselėk teigiamas mintis, užrašyk norą, tačiau nepasakoma B – krutink užpakalį, kad įvyktų tai, ko trokšti.
Lengvai mesi rūkyti, lengvai atsikratysi kilogramų, lengvai pasieksi būseną, kai galvos nekvaršins problemos, – dažniausiai tai reiškia, kad sumokėsi tam tikrą sumą pinigų – už knygą, sporto klubą ir viską jau turėsi. Tačiau čempionais per naktį netampama. Viskam reikia nuoseklių, sistemingų pastangų.
Teigiamą mintį, norą reikia palaikyti darbu, nes kitaip tai tiesiog neišsilaiko. Tad gyvenime svarbu požiūrio ir darbo derinys. Taigi patarimo, penkioms minutėms pakeliančio nuotaiką, iš manęs negausite, – šyptelėjo Viktorija.
