Azerbaidžanietės Agness būdo savybės žavi daugelį. Socialiniuose tinkluose kiekvieną naujieną apie garsiausią šalies transseksualę gaudo dešimtys tūkstančių gerbėjų. Komplimentai, dovanos – Agness Landau kasdienybė.
Gerbėjų gausa galėjau įsitikinti ir per interviu. Mums šnekučiuojantis lauko kavinėje kone kas trečias praeivis atidžiai nužiūrėdavo Agness, kelios paauglės paprašė kartu nusifotografuoti. Tiesa, buvo ir ne taip draugiškai nusiteikusių praeivių: keletą kartų prie stalelio priėjo agresyviai nusiteikę vyrai, rėkavo rusiškus keiksmažodžius.
Tačiau tokių išsišokimų Agness Landau nesureikšmina. Vilniuje ji jaučiasi saugi, o širdį glostančio vyrų dėmesio jai netrūksta.
Pavyzdžiui, neseniai Agness pasipiršo vienas latvių milijonierius: „Kad ir kaip būtų paranku ištekėti už turtingo vyro, kol kas vestuvėms jaučiuosi per jauna.“
– Lyties keitimas – svarbus žingsnis, palietęs ne tik jus, bet ir jūsų artimuosius. Kaip į jūsų pokyčius reagavo šeima?
– Mama nėra laiminga dėl to, kad tapau moterimi. Anksčiau ji daug verkė. Jai buvo sunku tai priimti, bet galiausiai su tuo susitaikė. Dabar mes bendraujame labai gražiai.
Mama nebevadina manęs sūnumi. Anksčiau, kai kalbėdavo apie mane, vis vartodavo vyrišką giminę, kalbėdavo apie mane kaip apie vaikiną. Matau, kad jai tampu dukra.
Niekada nebuvo taip, kad nesikalbėtume. Žinoma, ji pykdavo, rodydavo nepasitenkinimą. Prieš pasidarant operacijas mama tikėjosi, kad vieną dieną viskas baigsis: ji man nurėš plaukus, išmes aukštakulnius, aš susirasiu merginą, pradėsiu auginti raumenis ir panašiai. Galiausiai ji suprato, kad taip niekada nebus.
Žmonės mano, kad lyties keitimas yra dėmesio siekimas. Daugeliui sunku suprasti, kad vaikinas gali norėti būti mergina. Tačiau man net mano kūnas padeda tapti moterimi. Mano apimtys – 96-70-94.
Be to, prieš lyties keitimą lankiausi pas gydytojus. Pasirodo, moteriškų hormonų mano organizme nuo pat gimimo buvo dvigubai daugiau, nei turėtų būti. Mano organizmas žinojo, kuo noriu būti.
– Vos prieš dvejus metus jūs pati „Lietuvos rytą“ patikinote, jog moteriškus drabužius dėvite tik dėl to, kad nerandate vyriškų jūsų dydžio. Sakėte, kad galbūt vieną dieną užsiauginsite barzdą ir pradėsite gyventi kaip vyras. Kada įvyko lūžis, kai pati suvokėte, kad vis dėlto trokštate būti moterimi?
– Prisimenu, buvau namie. Pamačiau padėtą sesers liemenėlę. Aš ją paėmiau su baime: jeigu man patiks? Vis dėlto paėmiau ir užsisegiau. Pažiūrėjusi į veidrodį išvydau tikrąjį save – vaikiną su liemenėle. Tada pradėjau verkti. Man buvo labai nemalonu.
Supratau, kad esu kitokia ne dėl lytinės orientacijos. Aš noriu būti moterimi, noriu matyti save veidrodyje tokią, kaip jaučiuosi.
Kodėl prieš dvejus metus kalbėjau kiek kitaip? Lyties keitimas – brangus dalykas. Vaistai, operacijos – viskas kainuoja. Nesu iš tokios turtingos šeimos, kad būčiau galėjusi sau leisti apie tai galvoti ir garsiai kalbėti.
Taip pat prisiklausiau gandų, neva lytį pasikeitę žmonės anksti miršta. Vėliau pasidomėjau, kaip yra iš tiesų. Visame pasaulyje yra transseksualų, kurie jau laimingai paseno. Supratau, kad tikrai nėra priežasties bijoti, nėra taip sunku tai iškęsti. Galiausiai sau pati tai pripažinau. Buvo labai sunku, baiminausi, ką kiti pasakys.
Vis dėlto pirmiausia prisipažinau mamai. Prisimenu, kaip ji pradėjo verkti ir pasakė: „Žinojau, kad taip bus.“ Ji man papasakojo, kad būdama 2–3 metų aš verkdavau, kai iš manęs atimdavo sukneles, makiažo priemones. Būdavo, paimu sijoną, užsidedu ant galvos ir vaidinu, kad tai mano ilgi plaukai. Būdama vos dvejų metų jau turėjau tokių fantazijų.
Kai visiems prisipažinau, kad pasikeisiu lytį, sulaukiau daug patyčių. Net artimiausia draugė sakė, kad negalima taip daryti, nes tai draudžia Biblija. Jai buvo nusispjaut, kad iki tol miegojau su vyrais, nors religija tai draudžia. Dabar, kai panorau būti mergina, kai panorau tradicinių santykių, jai tapau nebepriimtina, nes religija tam prieštarauja.
Dėl lyties keitimo praradau kelis draugus. Buvo labai sunku, bet, ačiū Dievui, sesuo buvo šalia. Ji visada man padėjo.
– Palaikote ryšį su vaikystės draugais?
– Taip ir jie vis nusistebi, kaip aš pasikeičiau. (Juokiasi.)
Labai juokingas nutikimas buvo, kai „Facebook“ parašė vienas vaikinas. Žiūriu, veidas pažįstamas, bet niekaip negalėjau atpažinti. Po kelių žinučių jis manęs paklausė: „Rauli, čia tu?“ Sutrikau, iš kur jis mane pažįsta? Pasirodo, tai geriausias mokyklos laikų draugas! Nuo 6 iki 10 klasės mes buvome neišskiriami. Vėliau pradėjome mažiau bendrauti, nes buvau labai sutrikęs, sirgau depresija.
Jo reakcija į mano pokyčius geriausia iš visų: „Kaip keista, dabar aš noriu savo draugo. Dabar tu tokia karšta moteris. Žiūriu į nuotraukas ir man tavęs norisi, bet tada prisimenu, kad tu – tas draugas, su kuriuo pornografinius filmus kartu žiūrėjome.“ Siaubingai juokinga situacija. (Juokiasi.)
Apskritai mokyklos draugai labai normaliai mane priėmė. Gal tik dvi merginos aršiau reagavo, bet man jų nuomonė nerūpi.
– Kokios plastinės operacijos jums buvo atliktos?
– Nosies, dantų, lūpų, krūtinės. Buvo dar kelios, bet tegu tai būna paslaptis.
– Bene akivaizdžiausias jūsų išvaizdos pokytis – krūtinė.
– Anksčiau turėjau A dydžio krūtinę, dabar – C su puse. Iš pradžių norėjau didesnės, bet dabar suprantu, kad puikiai tinka ir ši. Kai pabudau po operacijos, mano krūtys buvo milžiniškos, oda buvo taip įtempta, kad krūtinė iš pradžių net nejudėjo. Labai bijojau, kad nuėmus tvarsčius krūtinė ims ir nukris, juolab kad vaikštant reikėdavo prilaikyti ranka.
– Ką atsakytumėte tiems, kurie teigia, kad plastinės operacijos – tuštybė?
– Anksčiau ir aš taip maniau. Tačiau pasidaręs operaciją pasikeiti, imi labiau pasitikėti savimi.
Jeigu ir taip pasitiki savimi, vadinasi, nereikia daryti plastinių operacijų. Vis tiek visiems neįtiksi. Bet jei negali su tuo gyventi, kodėl nepasidarius plastinės operacijos?
Aš pati jas dariau tik dėl savęs. Noriu, kad žmonės priešais save matytų merginą ir nebegalvotų, kas aš anksčiau buvau.
– Kaip puoselėjate savo išvaizdą?
– Masažais, įvairiomis grožio procedūromis, tarkime, odos šveitimu. Dažniausiai lankausi „Grožio pasaulyje“ Kaune, nes mane ten jau visi pažįsta. Kol kas man nereikia daug grožio procedūrų, nes esu jauna.
Daugiau išleidžiu kosmetikai. Mėgstu skaniai kvepėti, perku „Saint Laurent“, „Dolce & Gabbana“ kvepalus. Makiažo priemonės – pačios įvairiausios. Negaliu pasakyti, kad pirkčiau tik brangią kosmetiką.
Drabužiai taip pat labai svarbu. Jiems išleidžiu tikrai daug. Pavyzdžiui, aną dieną ėjau Gedimino prospektu namo. Kol grįžau, jau buvau nusipirkusi odinę striukę, kailinę liemenę, palaidinę... (Juokiasi.)
Grožiui per mėnesį išleidžiu daugiau nei tris minimalias lietuviškas algas.
– Neturtingi vyrai neturi galimybių užkariauti jūsų širdį?
– Tikriausiai neturi. Žinoma, vyras neturi būti milijonierius, bet per mėnesį turėtų uždirbti 2–3 tūkst. eurų.
Pinigai – svarbus veiksnys. Tarkime, noriu eiti į restoraną, o mano mylimas vyras neturi pinigų. Aš turėsiu už jį mokėti. Tačiau tikiu, kad moteris neturi mokėti už vyrą. Tuomet lieka du variantai: aš einu viena, o jis lieka namie arba mes abu liekame namie. Tokie santykiai negali ilgai trukti.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
