Vaikams – devynmetei dukrai Augustei ir trimečiam Arijui – skirta pertrauka nuo darbo ištirpo: šiandien Asta jau pati dairosi merginų, kurios galėtų dirbti, kaip pati sako, su jos „mama“ agentūra „Modilinos“. Būtent jos įkūrėjos Jolantos Sadauskienės išsiųsta į Niujorką šešiolikametė mergaitė stojo į svarbų savo gyvenimo kelią.
Toks įvykis, regis, turėjo fantastiškai pakeisti kaunietės gyvenimą – kelionės po visą pasaulį, dainininko Bryano Adamso, aktoriaus Dustino Hoffmano sūnaus Jacobo dėmesys, asmeninis buvusio Didžiosios Britanijos premjero Tony Blairo kvietimas į šventinę vakarienę, skirtą dešimties valstybių priėmimui į Europos Sąjungą...
„O, varge...“ – atsidustų ne vienas, sužinojęs, kad Asta ištekėjo sulaukusi vos dvidešimties ir atsidėjo motinystei.
Tačiau jai net į galvą neatėjo mintis godžiai naudotis laisve – šeima buvo svarbiausia.
„Niekur nepaslydau, ankstyva santuoka daug ką stebino, bet vaikai man svarbiausias dalykas gyvenime. Po atrankų, fotosesijų merginos skubėdavo linksmintis, o aš namo virti sriubos“, – “Stiliui“ sakė moteris.
Su beveik dešimčia metų vyresniu vyru Arūnu ji įsikūrusi Londone, šiame mieste jie jaučiasi puikiai. Jie buvo grįžę į Lietuvą, tačiau, pasidairę metus, vėl grįžo į Didžiąją Britaniją. Asta neslėpė, kad šiek tiek net gaila – metų pertrauka negailestingai atitolino ryšius mados pasaulyje. Kita vertus, pertrauka pravertė įgyvendinti ne mažiau svarbų užmojį – Asta tuomet susilaukė sūnaus.
Įgimtas optimizmas neleidžia paskęsti rutinoje, juolab kad nuotaiką keliančių komplimentų ji sulaukia apsčiai.
„Dėmesio sulaukiu visada – nežinau, kodėl. Greičiausiai visos pasitikinčios savimi ir prisižiūrinčios moterys jo sulaukia“, – juokėsi Asta.
Įdomu tai, kad lankantis Lietuvoje atsiranda ją atpažįstančių žmonių, kurie per keliolika metų nepamiršo svarbaus laimėjimo.
Artimieji, draugai Astą vadina išprotėjusia mama, mat ji skuba, lekia ir kokia nors veikla užsiima net tuomet, kai, regis, galėtų sau ramiai laiką leisti namie. Pašėlusios prigimties simbolis – auskaras liežuvyje. Ir ten yra iki šiol – puošmena jau tapo jos kūno dalimi.
Asta džiaugiasi dukters pasiekimais – ji šoka garsiame Anglijoje šokių su gimnastikos elementais kolektyve „Ascension Eagles“ ir yra susirinkusi krūvą medalių. Lietuvoje šie šokiai nėra populiarūs, ką nors panašaus galima išvysti nebent per krepšinio rungtynių pertraukas, tačiau iš Amerikos atėjusi mada Anglijoje sutraukia tūkstantines žiūrovų minias.
Asta juokavo, kad sūnus, kaip ir dukra, – tikras mamos rankinukas, nes sunkiai paleidžia ją iš akiračio. O ji ir neketina samdyti auklių, nes nenori brangiausio turto palikti svetimiems.
Dar neturėdama šeimos Asta yra prisipažinusi, kad nemėgsta tvarkyti namų ir dėvėti odinių drabužių. Ką gi, šiandien tvarkymasis yra jos kasdienybė, o odiniai drabužiai pradėjo patikti – turi keletą tokių spintoje.
Šiuo metu ji planuoja grįžti į dar- bą – dairosi tinkamos modelių agentūros. Prižiūrėti vaikus padės jos pačios arba draugės mama. Kita vertus, Asta tikrai nebekeliaus taip, kaip savo karjeros viršūnėje, – ji reikalinga savo šeimai namuose.
Ar amžius nėra trukdys dirbti modeliu? „Aš ir neketinu taikyti į tuos užsakymus, kuriems reikia dvidešimtmečių, o darbo mano amžiaus moterims pilna. Fizinė forma puiki, be to, mane labai palaiko vyras, tad esu jau pasiruošusi“, – džiaugėsi Asta.
Modelio darbe daug ne tik gražių ir smagių akimirkų.
„Taip, teko sutikti net nepakenčiamų žmonių, bet niekada nepykau – dirbau savo darbą, ir tiek. Džiaugiausi galėdama keliauti, bendrauti su daugybe dizainerių, fotografuotis žurnalams, demonstruoti apdarus ant podiumo – labai to pasiilgau“, – pasakojo Asta.
Koks darbo momentas buvo pats smagiausias, įsimintiniausias? Greičiau beprotiškiausias – taip „MaxMara“ fotosesiją Sicilijoje įvardijo Asta. Šie mandos namai pasirinko lietuvę savo veidu. Maudytis jūroje merginoms nebuvo leidžiama, bet Asta su kolegėmis lėkdavo paslapčia pasitaškyti. Ir ką – užlipo ant jūrų ežio, teko lėkti į ligoninę, nes skausmas buvo nežmoniškas, o temperatūra šoktelėjo iki 40 laipsnių.
Širdį glostė tai, kad į ligoninę sugužėjo visa komanda ir leido naudotis telefonu, kiek tik nori, – jaunutė Asta žūtbūt norėjo valandų valandas šnekučiuotis su mama ir guostis. Ilgai voliotis lovoje nebuvo kada – fotografavosi toliau, tiesa, tik basa, nes nė į vienus batelius netilpo kojos.
Ji pamena ir pirmą apdarą, gautą dovanų iš kūrėjo, – tai mados namų „Sally Bonelli“ prašmatni, ilga, tviskančiais žvyneliais siuvinėta suknelė.
Ar Astos gyvenime yra tokių vakarėlių, į kuriuos einant būtų galima pasipuošti prabangia suknele? „O, Dieve, kaip noriu tokių prašmatnių vakarėlių – manau, tai džiugina kiekvieną moterį. Bet nenoriu palikti vaikų auklėms – visur keliaujame kartu su jais, tad kol kas mūsų išėjimai tikrai nesusiję su rau- donuoju kilimu“, – nėmaž dėl to neišgyvena Asta.
Ką Asta galėtų patarti kitoms merginoms, juk ji ir pati dabar jau ieško tinkamų modelio darbui? „Svarbiausia – pasitikėti savimi. Modelio darbe daug emocinių išgyvenimų, bet aš jiems nepasiduodavau – visada pasitikėjau savimi“, – sakė Asta.
O kaip svajonė tapti gydytoja? Į šią profesiją moteris jau nebesiruošia gilintis, tačiau poreikį padėti žmonėms ras kaip įgyvendinti.
Priežastis, kodėl nesusitaupė pinigų dirbdama modeliu, – ne tik troškimas naujo fotoaparato ar vaizdo kameros. Grįžusi iš savo prabangių kelionių į Kauną Asta lėkdavo į prekybos centrą, pirkdavo maišus maisto ir su jais keliaudavo į... Lapių šiukšlyną pas valkataujančius vaikus.
„Jie jau iš tolo atpažindavo mano tėčio automobilį ir atlėkdavo pasitikti“, – prisimena Asta ir tikisi, kad dalytis rūpesčiu tikrai atras būdų.
