Per tuos kelerius metus, kai būdama 15-os laimėjo auksą Londono olimpinėse žaidynėse, Rūta paaugo ir kita prasme – tapo drąsesnė, laisvesnė. Dėmesys – nuoširdus, gera linkintis – jai visai patinka, tik štai dalyti interviu sunku. Ką čia, regis, papasakosi, kai prieš penkias ryto baseinu prasidėjusi diena juo ir baigiasi.
Su Rūta interviu žurnalui „Stilius“ susitikome vienos iš retų viešnagių Lietuvoje metu. Po oficialios šventės ji liko Vilniuje, viešbutyje. Regis, turėtų viską mesti ir lėkti į Kauną pas močiutę Aldoną jos skaniųjų pyragų. Bet jokių išimčių – jau sudėliotas ir tų kelių dienų Vilniuje treniruočių grafikas viename sostinės baseinų.
Viešbučio kambaryje – netvarka kaip ir visų pasaulio mergaičių kambariuose, kai tik jos apsistoja viešbutyje.
„Oi, pamuvinsiu tuoj šituos“, – traukia rūbus nuo fotelio Rūta, vartodama anglišką žodį „move“, turėdama galvoje „patrauksiu“.
Lietuvos į jokią kitą šalį gyventi neiškeisianti mergina tokia pat kaip ir kiti iš paauglystės besiropščiantys žmonės, mėgstantys į kalbą įterpti svetimybių. Kita vertus, juk Rūta penkerius metus gyvena ir mokosi Plimute, kur nuo ryto iki vakaro ją supa anglakalbė aplinka.
Pokalbio metu čempionė jaučiasi gana laisvai ir žaismingai, nes šalia – geras jos bičiulis, Lietuvos plaukimo federacijos konsultantas Rytis Sabas, padedantis Rūtai reikaluose, susijusiuose su žiniasklaida. Kokį klausimą sau pateiktų pati Rūta Meilutytė?
„Ar turi bachūrą“? – mesteli Rytis ir abu prunkšteli.
– Taigi ar turite vaikiną?
– Ne, vaikino neturiu.
– Ar vaikinai jums rodo dėmesį? Esate labai užsiėmusi, bet juk ir baseine šalia – vaikinai, pagaliau daug keliaujate, su jais prasilenkiate viešbučiuose, kavinėse, gatvėse, kuris nors reiškia simpatiją?
– Simpatiją?.. Nežinau... Dauguma mano draugų yra vaikinai, net nežinau kodėl. Tiesiog draugai – be jokių simpatijų.
– Saugote širdį ar neturėtumėte laiko draugystei?
– Gal saugau širdį. Šiek tiek...
– Jūsų bendraamžiai draugauja, skiriasi, užmezga naujas pažintis. Ar yra kas nors, kas čia jums krinta į akis ir nepatinka?
– Stebėjau vieną mūsų draugų atvejį – kai juodu tapo pora, pradėjo draugauti, atsiskyrė nuo pasaulio. Nemanau, kad taip reikėtų elgtis.
Dar nepatinka, kai merginos pernelyg stengiasi patikti, įtikti vaikinams, visaip siekia atkreipti jų dėmesį į save. Bet mano draugai kitokie.
– Sykį mačiau tokį vaizdą kavinėje: kai į vaikinų kompaniją atėjo merginų, jie neatsikėlė ir neužleido joms vietos. Maža to, nepadėjo joms tįsti sunkaus suolo, kad galėtų prisėsti prie vieno stalo, nors visi džiaugėsi vienas kito draugija. Kaip tokioje situacijoje reaguotumėte jūs?
– Aš greičiausiai supykčiau.
– Kaip neleistumėte sau pasielgti bendraudama su vaikinu, galbūt ką nors skiepijo tėtis, močiutė ar broliai?
– Gal... pamesti sveiko proto.
– Bet kai žmonės įsimyli, pameta protą.
– Žinau, – juokiasi Rūta. – Tikiuosi, man taip nenutiks. Pažįstu žmonių, kurie tą protą pametė ir dėmesį nukreipė ne ten – nukentėjo rezultatai. Nesakau, kad turėtų būti svarbiausia tik sportas, tačiau pusiausvyra būtina.
– Ar susidraugaujate su brolių Mindaugo ir Margirio merginomis? Margiris greičiausiai dėmesio ypač daug sulaukia – išgarsėjo savanoriška veikla, paskui – įsteigęs įmonę, teikiančią paslaugas pramoginiams renginiams.
– Tai kad nė vienos merginos nemačiau. Pavyzdžiui, Margiris apie jas pasako tuomet, kai jau būna išsiskyręs. Sakė, kad kol tikros neras, nemato reikalo supažindinti.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
