Petros istorija iš visų 2004-aisiais mirtį sėjusio cunamio aukų istorijų nuskambėjo garsiausiai. Lemtingą antrosios Kalėdų dienos rytą ji vis dar mėgavosi egzotika nedideliame Tailando paplūdimio namelyje kartu su savo sužadėtiniu Simonu Atlee. Anuomet jie buvo viena žaviausių mados pasaulio porų. Jis – gražuolis britų fotografas, ji – čekų supermanekenė, įkopusį į mados olimpą.
Kai paplūdimio link nenumaldomai artėjo milžiniška cunamio banga, juodu nieko neįtardami pakavosi daiktus savo medinėje pa-stogėje. Tai buvo paskutinis kartas, kai Petra ir Simonas galėjo išvysti vienas kito šypseną, – jau po keleto sekundžių juos pasiglemžė vandenynas. Į palmę įsikabinusią Petrą pavyko išgelbėti – ji, patyrusi daugybinius vidaus organų sužeidimus, galop akis pramerkė ligoninėje. Tačiau vilčių dar kartą išvysti mylimąjį su kiekviena diena vis mažėjo – Simono kūnas buvo rastas tik po trijų mėnesių.
Šiandien kalbant apie cunamį manekenės akyse nebesitvenkia ašaros. Skaudžius prisiminimus užglaistė nauji potyriai, o sielos žaizdas užgydė tūkstančiai ją palaikančių žmonių. Ir vandenynas Petrai nebėra baisus, juk būtent tą lemtingą dieną ir prasidėjo naujasis jos gyvenimo etapas. 2005-aisiais manekenės įkurta „Laimingų širdžių“ labdaros organizacija tapo atgaiva išvargintai jos sielai.
„Kai šiemet pirmą sykį prabilau apie dešimtąjį „Laimingų širdžių“ jubiliejų, mano akyse ėmė tvenktis ašaros, tačiau dabar suvokiu, kad visos tos emocijos kilo ne dėl skaudžių prisiminimų apie pražūtingą cunamį, bet dėl meilės, atjautos ir žmonių palaikymo, kuriuos mūsų organizacija jautė nuo pat pirmųjų įkūrimo dienų“, – susigraudinusi teigė P.Nemcova. Petra atidavė visą savo širdį ir energiją tam, kad užtikrintų, jog nutikus bet kokio masto nelaimei net ir tolimiausiame pasaulio kampelyje viena pirmųjų užduočių taptų mokymo įstaigų statybos. Būtent tai ir yra pagrindinė jos labdaros organizacijos užduotis. Petra tiki – jei cunamis jai ką nors ir įrodė, tai švietimo svarbą.
Manekenė visuomet prisimena dešimtmetę britę moksleivę Tilly Smith. Lemtingą rytą vaikštinėdama paplūdimyje Tilly išvydo, kaip nuo kranto traukiasi vanduo. Mergaitė suvokė, kad jos ir daugybės tuo metu paplūdimyje buvusių žmonių link artėja milžiniškos bangos, – tądien šios žinios išgelbėjo šimtų žmonių gyvybę.
„Manau, kad kiekvienas iš mūsų turi sau skirtą užduotį gyvenime, vaidmenį, kurį privalo atlikti, – mano pašaukimas visuomet buvo susijęs su vaikais ir jų lavinimu. Po cunamio nusprendžiau nustoti svajoti ir imtis veiksmų, kad tos svajonės išsipildytų.
Penkeri metai prieš Tailando nelaimę, kai gyvenau gimtojoje Čekijoje, vos suregzdavau sakinį anglų kalba... Anuomet apie galimybę padėti vaikams galėjau tik svajoti. Žinote, visa tai taip keista... Mano motina yra mokytoja, tėtis – mūrininkas, o štai aš statau mokyklas. (Juokiasi.) Tai, kaip likimas viską sudėlioja į savas vietas, yra tiesiog žavu ir kartu juokinga“, – šmaikštavo Petra.
Šiandien P.Nemcova džiaugiasi – „Laimingos širdys“ finansavo net 94 mokyklų statybas. Pirmoji iš jų, be abejo, buvo pastatyta cunamio nusiaubtame Tailande. Vidutinė mokyklos statybų kaina siekia net 147 tūkst. eurų, tad Petrai ir jos komandai tenka nemažai paplušėti renkant aukas ir ieškant potencialių rėmėjų.
Nuolatiniai skrydžiai, susitikimai, derybos, ką jau kalbėti apie modelio darbą, kurį Petra pasitelkia ne vien tam, kad sudurtų galą su galu, bet ir siekdama skleisti žinią apie labdaringos veiklos svarbą. Ir kaipgi jai pavyksta neišprotėti nuo tokio tempo?
„Mane gelbėja meditacija – ji stipresnė nei miegas. Kiekvieną rytą ir vakarą skirdama 30 minučių meditacijai įsikraunu energijos ir pozityvių minčių“, – atskleidė nuolat besišypsanti moteris.
Vargu ar būnant šalia jos įmanoma ir pačiam nesišypsoti. Petros kilni širdis, puikios manieros ir pavydėtinas nuoširdumas, regis, tiesiog paperka. Bene kiekvieną sakinį manekenė baigia padėka arba tiesiog vienu kitu gražiu, širdį glostančiu žodžiu. Vargu ar kas galėtų patikėti, kad ši moteris kadaise patyrė skaudžių likimo kirčių?
„Dėkingumas – viena iš tų savybių, kurios man buvo įskiepytos nuo mažens. Kas rytą pabudusi ir kasnakt prieš užmerkdama akis aš dėkoju. Dėkoju už mažus dalykus: už sutiktus žmones, įgytą patirtį ir suteiktas galimybes“, – teigė manekenė.
Per pastarąjį dešimtmetį žiniasklaidoje buvo narpliojami ne tik Petros laimėjimai, bet ir jos asmeninis gyvenimas. Kadaise ji susitikinėjo su saldžiabalsiu atlikėju Jamesu Bluntu, JAV kino žvaigžde Seanu Pennu ir kone per plauką netapo britų aktoriaus Jamie Belmano žmona.
Dabar jos širdis priklauso neblėstančio populiarumo Haičio ministrui pirmininkui Laurent’ui Lamothe’ui. Nors apie ilgalaikius santykius su politiku Petra nėra linkusi atvirauti, spindinčios akys išduoda, kad ji yra beprotiškai laiminga.
„Per daugelį metų išmokau tiesiog patvirtinti arba paneigti vienokį ar kitokį žmones dominantį faktą, pernelyg nesigilinant į detales. Nenoriu sumenkinti santykių neigdama jų egzistavimą, tačiau taip pat stengiuosi pernelyg jų neviešinti“, – kukliai sakė manekenė, šiuo metu didžiąją laiko dalį praleidžianti būtent Haityje, kurį jau įprato vadinti savo tikraisiais namais.
Paklausta, ką apie dabartinį Petros gyvenimą ir visą šią įvykių virtinę manytų jos buvęs mylimasis Simonas, ji tik šypteli: „Jis manimi didžiuotųsi. Ir veikiausiai lieptų man bent vienai minutei sustoti, pamiršti visus tuos nesibaigiančius darbus ir tiesiog atsipūsti.“
Nors praėjo daugiau nei 10 metų, Petra vis dar artimai bendrauja su tragiškai žuvusio mylimojo šeima. „Simono artimieji ir draugai priėmė mane lyg šeimos narę – būsiu amžinai dėkinga jiems už tai“, – neslėpdama emocijų teigė manekenė ir labdaros organizacijos įkūrėja.
Jei paklaustumėte Petros, kaip ji įsivaizduoja savo gyvenimą po dešimties metų, ji tikriausiai prapliuptų juokais – juk likimo vingiai nežinomi.
„Žinote, cunamis mane išmokė gyventi šia diena. Vienas mano draugų nuolat kartoja, kad norint priversti Dievą juoktis tereikia papasakoti jam apie savo planus. Be abejo, planuoju tolesnį gyvenimą ir esu nusistačiusi aiškius tikslus, kuriuos noriu įgyvendinti ateityje. Norėčiau susilaukti vaikų, nors, žinote, „Laimingos širdys“ man jų suteikė net 67 tūkstančius! (Juokiasi.) Ir vis dėlto puikiai suvokiu, kad vos per vieną sekundę gyvenimas gali apsiversti 180 laipsnių kampu ir kartais to numatyti tiesiog neįmanoma.
Prieš cunamį gyvenau nuolat paskendusi apmąstymuose ir planavau ateitį, nejučiomis pamiršdama dabartį. Visa tai kėlė įtampą – tarytum mano pečius slėgė nepakeliama našta. Laimė, tą naštą nuplovė cunamio bangos. Manau, kad tai viena iš dovanų, kurias man tądien padovanojo vandenynas. Nebesu įkalinta ateityje, dabar galiu tvirtai pasakyti, kad džiaugiuosi kiekviena diena taip, lyg ji būtų paskutinė.“
