Rusas Michailas Jambulatovas yra gimęs 1937-aisiais ir dabar jam – 79-eri. Garbingas amžius senjorui netrukdė kovoti dėl pergalės maratone veteranų amžiaus grupėje per 70 metų, bet kortas sumaišė apmaudus griuvimas ir patirta trauma.
Vis dėlto sportininkas nenusivylė pasirodymu. Kalbėdamasis su portalu championat.com, buvęs fizikos ir matematikos mokytojas M.Jambulatovas džiaugėsi, kad pasiekė finišą ir prisiminė savo pirmąjį maratoną, kurį įveikė būdamas 71-erių.
– Kas atsitiko bėgant Tel Avivo maratoną?
– Kažkur tarp 18 km ir 20 km griuvau. Vadinasi, daugiau kaip pusę distancijos nubėgau sutvarstytas. Tiesiog prieš pat mane griuvo du kiti bėgikai, aš norėjau juos peršokti, bet užkliuvau ir kaip reikiant tvojausi. Rankas ir kojas nusibrozdinau, o dar galva į asfaltą trenkiausi.
Paskui greitosios pagalbos automobilyje prasėdėjau nemažai laiko. Gydytojas išvis nenorėjo paleisti, bet ištrūkau ir nubėgau toliau.
Kepurė buvo visa kruvina. Gerai, kad pakeliui ugniagesiai maratonininkus laistė vandeniu iš žarnos – kažkiek kraujo nusiploviau. Distanciją baigiau sunkiai – tai bėgau, tai ėjau. Bet svarbiausia – baigiau.
– Maratone turite daug patirties?
– Taip, Tel Avive bėgau 53-ią savo maratoną per nepilnus dešimt metų. O pirmasis buvo 2007 metais Maskvoje.
Tada buvau 71-erių. Po poros mėnesių dalyvavau maratone Tiumenėje ir taip viskas įsivažiavo: Stokholmas, Helsinkis, Praha, Barselona, Roma, Atėnai...
Būčiau dar daugiau nubėgęs, bet viskas atsiremia į pinigus – jų tiesiog trūksta. Gerai, kad sūnus padeda.
– O kas paskatino bėgti maratoną?
– Galima sakyti – lažybos. Draugai erzino: ką, per sunku maratoną nubėgti? Atsakiau, kad pamėginsiu. Nutarėme pasirinkti didesnį maratoną, kad ištirpčiau minioje ir taip atsidūriau Maskvoje. Tarp tūkstančių dalyvių finišavau kažkur per vidurį.
– Ar atsimenate, ką tada jautėte?
– Žinoma, visą gyvenimą nepamiršiu. Man sakydavo, kad maratonas visiems prasideda kažkur apie 35-ąjį kilometrą, kai organizmas išsijungia ir belieka kentėti iki finišo. O aš sau bėgu ramiai: 35-is kilometrus prabėgau – lengva, 38-is kilometrus – normalu. Pagalvojau, kad meluoja tie maratonininkai, save aukština.
Bet kai prabėgau 40 km žymą, mane taip suėmė... Kojas nors rankomis perstatinėk. Tada supratau: nemeluoja žmonės, pabaigoje viskas prasideda. Tuo du kilometrus vos ne vos įveikiau pėsčias.
– Ar yra buvę, kad nefinišuotumėte?
– Ne. Visus savo 53 maratonus įveikiau nuo pradžios iki pabaigos.
