Šachmatų istorijos šaknys siekia maždaug pusantro tūkstančio metų, bet tik pastaruosius porą dešimtmečių kiekvienas norintis gali sužaisti partiją ne prieš kitą šachmatininką, o prieš bedvasę mašiną. Tačiau mažai kas girdėjęs, kad panašus dalykas buvo įmanomas ir prieš išrandant kompiuterį.
Nuo 18-ojo amžiaus vidurio publika žavėjosi šachmatų automatais ir net neįtarė, kad tokie mechanizmai – tikra afera, kurioje retsykiais dalyvaudavo ir pajėgiausi pasaulio šachmatininkai. Būtent toks buvo iš Vengrijos kilęs I.Gunsbergas – pretendentas į pasaulio čempiono vardą, šachmatų žurnalistas ir vienas pagrindinių šachmatų apsukruolių 19-ojo amžiaus pabaigoje.
Šachmatų automato smegenys
Pirmasis šachmatų automatas pasirodė daug anksčiau nei gimė I.Gunsbergas. Austrų mechanikas Wolfgangas von Kempelenas, sukūręs nemažai įdomių technininių įrengimų, 1769 metais pristatė savo naująjį išradimą. Tai buvo didžiulė komoda su šachmatų lenta, prie kurios sėdėjo vaškinis manekenas. Jo ranka buvo padaryta taip, kad būtų galima stumdyti figūras.
O įdomiausia, kad automatas demonstravo aukščiausią žaidimo lygį. Už nedidelį mokestį buvo galima sužaisti partiją, bet laimėdavo retas – vaškinis žmogus buvo puikus šachmatų meistras.
Žiūrovai negalėdavo suprasti, kaip bedvasė mašina taip lengvai nugali gyvus šachmatininkus ir reikalavo parodyti komodos vidų. W.von Kempelenas niekada neatsisakydavo: atverdavo dureles ir visi pamatydavo tik smagračius ir traukes, iš kurių buvo sudarytas gudrusis mecahnizmas.
Bet smalsuoliai nematė svarbiausio: viduje sėdinčio šachmatininko, kuris valdė žaidimą. Padedamas veidrodžių mechanikas sukūrė iliuziją, kuri visus suklaidindavo. Žiūrovai jautė klastą, įdėmiai tyrinėjo komodos vidų, bet ten nė karto nesugabėjo aptikti žmogaus.
Manoma, kad per septynis dešimtmečius automato gyvavimo jo rankai vadovavo šeši skirtingi šachmatininkai, bet nė vienas neišsidavė prisidėjęs prie aferos. Per tą laiką mašina sužaidė 300 partijų ir tik šešiias iš jų pralaimėjo. O tarp nugalėtųjų buvo tokie šachmatų gerbėjai kaip Napoleonas Bonapartas ir Benjaminas Franklinas.
Ištyrinėti gudraus instrumento vidų pavyko tik po jo išradėjo mirties. Bet aparatas neišliko – 1854 metais sudegė per gaisrą muziejuje.
Kaip žaisti iš dėžės
W. von Kempeleno automatas buvo populiarus ir Europoje, ir Amerikoje, todėl atsirado išradėjo pasekėjų. Mašinų išorė buvo skirtinga, bet darbo principas nesikeitė: žiūrovus įtikindavo, kad šachmatais žaidžia bedvasė mašina, o iš tiesų žaidimui vadovavo aukšto lygio šachmatininkas. Retas iš meistrų prisipažindavo, kad tūnodamas dėžėje jis buvo mecahnizmo smegenys. Vienas tokių, kuriuos pavyko ištraukti į dienos šviesą, buvo I.Gunsbergas.
19-ojo amžiaus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose I.Gunsbergas vadovavo žaidimui iš automato “Mephisto”. Mašina laimėjo vieną rimtą turnyrą, sėkmingai pasirodė simultane prie 20 lentų ir net įveikė garsų Rusijos šachmatininką Michailą Čigoriną, kuris praėjus šešeriems metams žaidė mače dėl pasaulio čempiono titulo – “Mephisto” rezultatai atrodė įspūdingai.
Tuo laiku automato kūrėjai jau pernelyg neslėpė, kad žaidimui vadovauja nematomas šachmatininkas ir net pasakojo apie telepatiją, kuri sieja kitame kambaryje sėdintį žaidėją ir mechanizmą, stumdantį figūras ant lentos. Bet “Mephisto” paslapties galutinai niekas taip ir neįminė, o 1889 metais mašina tiesiog pradingo.
Nė dėl titulo, o dėl pinigų
I.Gunsbergas prisipažindavo, kad su “Mephisto” neblogai uždirbo. Bet istorija su šachmatų automatu buvo ne vienintelis gudrus ėjimas vengro sportinėje karjeroje, kuris buvo vienas geriausių planetos šachmatininkų užpraėjusio amžiaus pabaigoje.
I.Gunsbergas žaidė puikiai, bet nebuvo labai mėgiamas dėl savo stiliaus ir naujų idėjų neturėjimo. Jį laikė padriko mąstymo šachmatininku ir pabrėždavo, kad laimėjimai – nepelnyti.
Šachmatų pasaulį apstulbino 1890-1891 metų mačas tarp I.Gunsbergo ir W.Steinitzo dėl planmetos čempiono karūnos. Keletų turnyrų laimėjęs vengras netikėtai ir netgi įžūliai metė iššūkį garsenybei iš Austrijos, bet šis sutiko varžytis. Pretendentas puikiai išanalizavo pirmojo istorijoje visų pripažinto pasaulio čempiono W.Stenitzo psihologiją ir visus apvyniojo aplink pirštą. I.Gunsbergui reikėjo pinigų ir būtent dėl to jis sukūrė klastingą planą.
Būdamas šachmatų žurnalistas I.Gunsbergas susitarė su keletu Londono laikraščių, kad jis pats nušvies mačą dėl pasaulio čempiono vardo. O kas gali būti geriau už paties dvikovos dalyvio analizę? W.Steinitzas iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į pasiūlymą žaisti, bet I.Gunsbergas, apeliuodamas į šachmatų genijaus savimeilę, galima sakyti, privertė jį priimti iššūkį.
Jau vykstant mačui buvo matyti, kad W.Steinitzas buvo nusivylęs savo sprendimu: jis žaidė be emocijų ir noro, o todėl laimėjo tik minimalia persvara.
W.Steinitzas užsispyręs naudojo savo garsiąją gynybą, o tam gerai pasirengęs I.Gunsbergas dviejose partijose įstengė ją sulaužyti ir laimėti. Ir nors galiausiai jis nusileido favoritui, bet savo tikslą pasiekė: 375 doleriai starto mokesčiui, kuriuos I.Gunsbergas pasiskolino iš draugų ir pažįstamų, su kaupu atsipirko iš laikraščių sumokėtų honorarų.
Apkvalintas šachmatų pasaulis buvo linkęs kuo greičiau pamiršti ir nuobodų mačą dėl titulo, ir patį pretendentą. Po svarbiausios dvikovos savo gyvenime I.Gunsbergas beveik nežaidė – tik rašė apie šachmatus. O kai laikraščiai liovėsi su juo bendradarbiauti, apsukrusis šachmatininkas ėmė badauti.
Žmogus, du kartus apmulkinęs šachmatų pasaulį vardan pinigų, 1930-aisiais Londone mirė skurde ir užmarštyje.
