Aukštesnę vietą buvo užėmęs tik Aleksandras Sorokinas, kuris 2015 metais vykusiame čempionate finišavo 10-as. Prieš dvejus metus vykusiame pasaulio 100 km čempionate geriausiai pasirodė Andrius Preibys, kuris finišo liniją kirto 28-as. Šie Lietuvos ultrabėgimo rinktinės nariai šiemet nestartavo dėl traumų.
Indijoje jau antrus metus paeiliui vyko ultrabėgimo pasaulio čempionatas, kadangi pernai čia buvo surengtas 50 km čempionatas, o jame dalyvavęs Remigijus Kančys finišavo 10-as. Kaip pernai, taip ir šiemet dalyvius pasitiko karštis ir aukštas drėgmės lygis, todėl dalyviai susidūrė su papildomais iššūkiais. Geriausiai su išbandymu susitvarkė ir nugalėjo japonas Jumpei Yamaguchi, kuris 100 km distanciją įveikė per 6 val. 12 min. 17 sek. J. Yamaguchi prieš dvejus metus tapo pasaulio vicečempionu.
Indijoje pasaulio čempione tapo prancūzė Floriane Hot (7 val. 8 min. 43 sek.). Varžybose liko nepagerintas A. Sorokino pasaulio rekordas, kuris jam priklauso nuo 2023 metų (6 val. 5 min. 35 sek.).
Prieš tris mėnesius Lietuvos čempionu tapęs (6 val. 48 min. 33 sek.), o dabar ir pasaulio čempionato vartus atvėręs T. Bizimavičius pasidalino įspūdžiais apie pasiektą rezultatą, tarptautinių ultrabėgimo varžybų krikštą, bėgimo taktiką ir jausmą vilkėti Lietuvos rinktinės marškinėlius.
– Tik antras tavo startas 100 km distancijoje, bet pasaulio čempionate pavyko pasirodyti solidžiai. Ar pats prieš varžybas tikėjaisi tokio rezultato?, – lengvoji.lt paklausė T. Bizimavičiaus.
– Prieš vykdamas į pasaulio čempionatą apie TOP20 poziciją tik nedrąsiai pasvajodavau, kadangi žinojau, kokio lygio sportininkai atvyksta. Vertindamas realią situaciją tikėjausi patekti bent į TOP30. Žinant, kad čempionatas vyko Bengalūro mieste, kur oro sąlygos tokioms varžyboms nėra pačios palankiausios, buvo galima visko tikėtis. Finišą pasiekė tik patys stipriausi, o dalis varžovų pasitraukė iš varžybų. Galutinėje lentelėje užimta vieta džiugina.
– Užėmei antrą aukščiausią vietą Lietuvos istorijoje. Ar esi patenkintas, o galbūt liko kartėlis, kad galėjai dar geriau?
– Faktas, kad pasiekiau antrą geriausią vietą Lietuvos istorijoje, dalyvaujant pasaulio čempionate, nustebino mane patį. Džiaugiuosi tai girdėdamas. Džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti finišą ir iškovoti aukštą poziciją. Šiose varžybose pagrindinis tikslas yra pozicija, o ne pasiektas laikas, todėl esu patenkintas. Visgi, kartėlis yra likęs, nes atrodo, kad buvo galima pasiekti dar aukštesnį rezultatą.
– Kas šiose varžybose buvo sunkiausia? Gal turėjai momentų, kai galvojai apie pasitraukimą?
– Šiose varžybose buvo daug sunkių momentų, kai norėjosi pasitraukti iš varžybų. Pirmi 20 km buvo sklandūs, viskas vyko pagal planą, tačiau nuo 30 km pradėjau jausti įvairius skausmus, kurie yra pasekmė viso įtempto sezono. Tada prasidėjo kova su savimi ir žinojau, kad reikia judėti į priekį.
Nuo 30 iki 50 km buvo be galo sunku, kilo minčių apie pasitraukimą iš varžybų, galvojau: „Ką aš čia darau?“. Nuo 50 iki 70 km vėl viskas vyko sklandžiai, todėl patikėjau, kad finišą galiausiai pasieksiu, nors ir bus labai sunku. Šiose varžybose pats sunkiausias aspektas buvo oro sąlygos, kurios nėra mums įprastos, kadangi reikėjo sugebėti atvėsinti kūną nuo perkaitimo. Būtent karštis išmušė iš vėžių labiausiai.
– Apskritai, koks jausmas varžytis pasaulio čempionate su tokio lygio ultrabėgikais? Galbūt kažko pavyko pasimokyti?
– Jausmas dalyvauti pasaulio čempionate – labai geras, kadangi tu varžaisi su pačiais stipriausiais sportininkais. Iš varžybų pavyko pasisemti patirties ir susidaryti kitokį požiūrį į visą tai. Pradedu suprasti, kad kiekvienas startas, nesvarbu, koks yra tavo asmeninis rekordas, prasideda nuo tuščio lapo. Niekada negali dairytis į praeityje pasiektus rezultatus, tiesiog turi viską įrodyti iš naujo.
– Pasaulio čempionatas vyko Indijoje. Kaip vertini sąlygas ir visą patirtį?
– Pasaulio čempionatas Indijoje palieka gerą įspūdį. Organizatoriai tikrai pasistengė, kad viskas vyktų sklandžiai, nors ir nepavyko jiems išvengti nesklandumų. Manau, kad ateityje jie pasimokys iš padarytų klaidų ir suorganizuos dar ne vieną gerą renginį.
– Ar pastebėjai taktinių žaidimų iš varžovų? Gal pats turėjai savo bėgimo planą? Kaip jo sekėsi laikytis?
– Nelabai jų pastebėjau. Taip, varžovai turi dideles delegacijas ir panašaus lygio bėgikus, todėl jie dažniausiai bėga grupėmis. Tada jiems yra paprasčiau sekti bėgimo tempą ir palaikyti vienas kitą.
Bėgimo planą prieš startą visada turiu, kadangi tai yra žaidimas, kuriame turi nusistatyti taisykles. Neturint bėgimo plano, gali būti sunku pasiekti norimą rezultatą.
Plano iš pradžių sekėsi gerai laikytis, tačiau bėgdamas supratau, kad pagal iš anksto nusistatytą planą, nepavyks toliau tęsti varžybų, todėl turėjau greitai persidėlioti jį. Bėgimo planą teko keisti eigoje, tačiau džiaugiuosi, kad tai pavyko padaryti sklandžiai.
– Rugsėjį debiutavai Lietuvos čempionate, dabar ir pasaulio. Kas toliau?
– Rugsėjį startas Lietuvos čempionate buvo planuotas iš anksto ir jam buvo ruoštasi, o pasaulio čempionate pavyko sudalyvauti netikėtai, kadangi tik spalio viduryje sužinojau, kad turiu galimybę dalyvauti. Labiausiai padėjo apsispręsti dėl dalyvavimo mano treneris Remigijus Kančys, kuris sakė, kad dalyvaučiau, bus smagu. Ar buvo smagu, jau būtų galima diskutuoti (juokiasi). Dabar reikia pailsėti ir susidėlioti mintis. Nenoriu daryti skubotų sprendimų, kadangi dalyvavimas pasaulio čempionate uždavė per daug klausimų į kuriuos atsakymo, kol kas, tikrai neturiu.
– Kaip jautiesi papildęs Lietuvos ultrabėgikų rinktinės gretas? Kiek papildomos motyvacijos pridėjo ant marškinėlių pavaizduotas Vytis ir trispalvė?
– Papildyti Lietuvos ultrabėgikų rinktinės gretas yra smagu, tačiau visa tai užkrauna papildomą naštą, kadangi suprantu, kad dauguma žmonių pradės tikėtis rezultato. Jeigu nepasiseks, būsiu kritikuojamas.
Trispalvė ir Vytis suteikė papildomos motyvacijos varžybose, kadangi supratau, kad atstovauju savo šaliai, o tai yra didelė garbė. Trispalvė ir Vytis neleido pasiduoti sunkiausiu metu.
