Lietuvos plaukimo bendruomenę vienijančios asociacijos vadovas džiaugiasi, kad po Paryžiaus olimpinių žaidynių neišsibarstė Lietuvos plaukikų elito komanda – visi dar nori sportuoti. Jiems sudaromos puikios sąlygos: Kaune suburtas savotiškas elito centras, tam naudojami du baseinai, o atskiri elito sportininkai treniruojasi ir Vilniuje, ir JAV universitetų bazėse.
Gruodį Vengrijos sostinėje Budapešte vyksiančiame „World Aquatics“ plaukimo čempionate trumpajame (25 m) baseine Lietuvai atstovaus 12 sportininkų: keturios moterys ir aštuoni vyrai. Tarp jų bus net šeši olimpiečiai: Rūta Meilutytė, Danas Rapšys, Kotryna Teterevkova, Andrius Šidlauskas, Tomas Navikonis ir Tomas Lukminas.
„Pirmiausia norėčiau dar kartą padėkoti bendruomenei ir „LTU Aquatics“ šeimai už pareikštą pasitikėjimą ir suteiktą galimybę su mano pasiūlyta komanda tęsti pradėtus darbus. Esame maža, tačiau stipri bendruomenė, kurią vienija ne tik vandens sportas, bet ir bendros vertybės – ryžtas, draugystė, solidarumas.
Kiekvienas mūsų svariai prisidedame prie plaukimo, šuolių į vandenį, dailiojo plaukimo ir plaukimo atviruose vandenyse istorijos kūrimo, įkvepia kitus siekti aukštumų ir ugdo jaunosios kartos talentus“, – sako S.Binevičius, spalio 11 d. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) generalinės asamblėjos sesijoje išrinktas į LTOK vykdomąjį komitetą.
– Kaip jūs vertinate savo pirmąją prezidentavimo kadenciją, kurią pradėjote 2022-aisiais – olimpinio ciklo viduryje?
– Tikrai galėtume išleisti knygą ir joje papasakoti, į kokį malūną prieš tuos dvejus metus papuolėme. Sunkiai, bet vis dėlto išsaugojome vyriausybinę ketverių metų projektinę „Mokausi plaukti“ programą antrokams. Turime kuo džiaugtis: šiuo metu 35-iose Lietuvos savivaldybėse 40-yje baseinų mokosi plaukti net 13 643 antrokai.
Pirmąsyk mūsų šalies istorijoje Vilniuje buvo surengtas Europos jaunimo plaukimo čempionatas, kuriame dalyvavo 42 šalių sportininkai. Ilgametė svajonė virto realybe minint Lietuvos plaukimo šimtmetį. Simboliška, kad tai buvo jubiliejinis 50-asis Europos jaunimo plaukimo čempionatas, kuris tapo tikra plaukimo švente ir mūsų bendruomenei, ir daugybei svečių iš užsienio.
Visa tai pavyko įgyvendinti, nes turėjome nuostabią komandą, kurią sudarė Vilniaus miesto savivaldybės žmonės, Lazdynų baseino valdytojai ir labai kvalifikuoti mūsų bendruomenės profesionalai. Dalyvių, žiūrovų ir „European Aquatics“ atstovų teigimu, tai buvo geriausiai per visą istoriją surengtas Europos jaunimo plaukimo čempionatas.
Tokiame renginyje esu dalyvavęs kaip sportininkas ir teisėjas, bet niekada nesuvokiau, kol nepradėjome organizuoti, kiek reikia įdėti darbo, kad toks renginys įvyktų. Tuo pat metu Vilniuje vyko Dainų šventė, tačiau sugebėjome apgyvendinti daugiau nei 900 atvykusių žmonių.
Specialistų skaičiavimu, čempionato ekonominė nauda miestui ir valstybei viršijo 4 mln. eurų. Čempionate dalyvavę 36 mūsų plaukikai pelnė net 7 medalius.
Puikaus įvertinimo sulaukė Lietuvos plaukimo šimtmečio šventė, kuri visai dienai suvienijo ne tik plaukikus. Nemuno sala Kaune tapo įvairaus sporto entuziastų bei profesionalų traukos centru. Renginio kulminacija – pakartotas istorinis plaukimas Nemunu ir tiesiogiai per nacionalinę televiziją transliuotas koncertas su ryškiausiomis Lietuvos muzikos žvaigždėmis.
Koncerto metu tiesioginiame eteryje buvo pagerbtos labiausiai Lietuvos vandens sportui nusipelniusios asmenybės: Europos, pasaulio ir olimpiniai čempionai bei prizininkai, jų treneriai, sporto organizatoriai ir kiti. Nusipelniusių asmenybių pagerbimą išplėtėme per visą šalį, pagaminome jiems unikalius šimtmečio medalius.
Paryžiaus olimpinėse žaidynėse mūsų rinktinę sudarė septyni plaukikai ir profesionalus trenerių kolektyvas. Širdyje turėjome aštuonis sportininkus, tačiau Europos čempionui Kristupui Trepočkai kelionę į Paryžių ir viltis jame startuoti sužlugdė griežtos olimpinės kvotos. Mūsų sportininkai žaidynėse dalyvavo keturiuose pusfinaliuose, dviejuose finaluose ir iškovojo net dvi prizinėmis laikomas penktąsias vietas.
Tačiau yra dalykų, kuriuos norisi pakeisti. Pirmiausia, kad programa „Mokausi plaukti“ vyktų ne tik antrokams, o tęstųsi ir šiems vaikams lankant trečią bei ketvirtą klases. Išmokę plaukti vaikai ateityje ne tik sumažintų skendimų statistiką, bet ir patys išmoktų išgelbėti skęstantį žmogų. Gyvename apsupti ežerų, upių, turime jūrą ir garsėjame ypač dideliu skęstančiųjų skaičiumi.
Nepakanka dabartinės infrastruktūros, ypač tai juntama Vilniuje. Keistinas koncesijos sutarčių įstatymas dėl ilgalaikių sutarčių su bazių valdytojais. Miestų valdytojai pasirašo sutartis, o pinigų skirianti Vyriausybė nedalyvauja rengiant sutartis, siekiant palankių sąlygų visoms federacijoms rengti varžybas, nuomoti bazes rinktinių stovykloms.
Nėra lengva rengti ir motyvuoti plaukimo instruktorius bei trenerius. Atsiranda vis didesnis poreikis įgyvendinti 19+ studentų programą. Mūsų šalyje studentams turėtų būti alternatyva, panaši į JAV sistemą: rinktinės nariai gautų krepšelį ir galėtų ne tik studijuoti, bet ir jiems būtų sudarytos visos sąlygos siekti aukštų rezultatų. Vis labiau įsitikiname, kad siekiant bendrų tikslų reikia suvienyti biudžetines ir klubines sistemas.
– Su kokiomis viltimis pradedate naujojo ketverių metų olimpinio ciklo darbą, ką esate užsibrėžęs?
– Viltys didžiulės, jos tiesiogiai susijusios su aukštais mūsų asociacijos strategijos tikslais. Juos reikia įgyvendinti iki 2028-ųjų ir jau kurti 2028–2032 metų strategiją.
Labiausiai norėčiau, kad būtų sklandus mūsų asociacijos administracijos ir Vykdomojo komiteto bendradarbiavimas, kad dirbtume kaip viena komanda. Taip pat reikia daugiau dėmesio visos mūsų sporto piramidės plėtrai ir kontrolei.
– Viską įgyvendinti, be abejo, bus sunku. Kur lauks didžiausios kliūtys?
– Didžiausios kliūtys ir sunkumai aktualūs ne tik mums, bet ir visoms asociacijoms bei federacijoms. Būtina žinoti, kas už ką atsako, kokias funkcijas atlieka savivaldybės, federacijos, universitetai, Nacionalinė sporto agentūra, LTOK ir panašiai.
Reikia ieškoti būdų dirbti visiems kartu. Į aukšto meistriškumo sportą negalime žvelgti per švietimo arba socialinę prizmę. Labai paprasta lyginti trenerius su pedagogais, tik praleidžiama specifika, kuri atveria kelią į sporto, o ne mokslo olimpiadas.
Mums reikia aiškių taisyklių ir disciplinos, kriterijų. Tai labai sunkus ir esminis klausimas Vyriausybei, o dabar kiekvienas dirbame pagal šios dienos situaciją.
– Ar nejaučiate trenerių stygiaus?
– Jaučiame labai stipriai, nors esame dėkinga sporto šaka, nes mums nereikia ieškoti vaikų, tėvai patys į baseinus atveda savo atžalas ir mums belieka juos tinkamai treniruoti ir motyvuoti. JAV sportininkai patys nori sportuoti, nes mato begalę pranašumų, o pas mus išlikęs svarstymas, kas geriau – sportas ar mokslas.
Norime, kad visi treneriai, dirbantys su sportininkais, kalbintų savo 17–18 metų auklėtinius rinktis trenerio specialybę, tačiau realybė sudėtingesnė. Turime nemažai trenerių, kuriais didžiuojamės, jie labai daug aukoja savo šeimos laiko didžiajam sportui.
Esame dėkingi visiems mūsų instruktoriams, treneriams, kurie moko vaikus plaukti, skatina juos dalyvauti varžybose, tai svarbiausia mūsų bendruomenė.
– Kuruojate plaukimą, šuolius į vandenį, dailųjį plaukimą ir atvirų vandenų plaukimą. Ūkis didelis, kuri iš šių sporto šakų kelia daugiausia rūpesčių?
– Sporto šakų nemažai, tik ne visos jos turi vienodas galimybes tobulėti ir vystytis, kaip plaukimas. Dauguma bazių netinka vienai arba kitai sporto šakai plėtoti, atvirų vandenų plaukimui populiarėti trukdo sezoniškumas. Nevadinčiau tai dideliu rūpesčiu, tiesiog reikia tam tikroms sporto šakoms strateginio plano, kokiu keliu plėtoti mūsų šeimos sporto šakas.
– Iš arti stebėjote mūsų plaukikų startus Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Kokie liko įspūdžiai: patyrėte daugiau džiaugsmo ar nusivylimo, juk vis vien norėjosi medalio?
– Džiaugiuosi, kad pavyko išvykti į Paryžių, stebėti daug sporto šakų pasirodymų, būti šalia šalies prezidento Gitano Nausėdos ir pirmosios ponios Dianos Nausėdienės, LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės. Bet visada svarbiausias akcentas – mūsų sportininkų startai.
Neslėpsiu: tikėjomės medalių ir, regis, jie buvo ranka pasiekiami. Tačiau olimpinės žaidynės yra tokios varžybos, kuriose turi suplaukti būtent tą dieną, tą valandą arba akimirką. Susideda daugybė dalykų: kelias nuo kaimelio iki bazės, poilsio galimybė iškart po starto, atsigavimas, psichologija, maistas ir daugybė kitų aspektų.
Mūsų sportininkai ir komanda padarė viską, kad būtume stipriausi. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi mūsų rezultatu: tarp Šiaurės Europos šalių galime didžiuotis savo rezultatais.
– Gruodžio 6–8 d. Lazdynų baseine vyks Šiaurės Europos šalių šuolių į vandenį čempionatas. Gal esate numatę daugiau aukšto lygio tarptautinių varžybų?
– Šiaurės Europos šalių šuolių į vandenį čempionatas – pirmasis Lietuvos istorijoje. Norime surengti ir Šiaurės Europos šalių meistrų plaukimo čempionatą, stojame į eilę tarptautiniame kalendoriuje. Galėtume galvoti apie jaunimo iki 23 metų arba Europos suaugusiųjų plaukimo čempionato organizavimą, tačiau tai priklauso ne tik nuo mūsų.
– Lietuvoje sparčiai populiarėja mėgėjų plaukimo varžybos, vis aktyvesni tampa plaukimo, šuolių į vandenį meistrai. Gal kada vandens takeliuose vėl pamatysime ir jus?
– Taip, statomi baseinai, suaugę žmonės eina į baseinus, plaukioja, bendruomenė didėja. Tačiau žmonės dar bijo varžytis, todėl siekiame į mūsų ratą įtraukti daugiau 25-mečių ir vyresnių žmonių. O aš pastarąjį kartą varžybose dalyvavau šiemet lapkričio 16 dieną, kai bandžiau jėgas Lietuvos meistrų čempionate.
– Kokią puoselėjate didžiausią svajonę, antrą kadenciją imdamas vadovauti asociacijai „LTU Aquatics“?
– Turiu daug svajonių, kurių neatskleisiu, bet labai norėčiau, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių išmoktų taisyklingai plaukti. Dar norėčiau, kad vasarą prie vandens telkinių žmonės elgtųsi sąmoningai ir saugiai.
