Pirmojo tokio renginio Baltijos šalyse atidarymas, skirtas dalyvių susipažinimui, vyko ketvirtadienį „AeroCity Tech Valley“ erdvėje. Jame dalyvavo ne tik tituluoti sportininkai, bet ir vadybos ekspertai – Ispanijos „LaLiga“ bei „Liga ACB“ pirmenybių, „Formulės 1“, FIBA, UEFA organizacijų atstovai. Įkomponuotą privatų reaktyvinį „Bombardier CRJ200“ lėktuvą turinčiose patalpose taip pat buvo surengtas Rimanto Kaukėno paramos fondo inicijuotas nebylus aukcionas.
Diskusijos ir pranešimų skaitymai išsidėstė per tris scenas – portalo Lrytas, „Twinsbet“ ir „Neodenta“.
Pastarojoje antrieji mikrofonus į rankas paėmė žymūs atletai: dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna, buvęs krepšininkas bei savo vardo labdaros fondo įkūrėjas R.Kaukėnas, kadaise šalies futbolo rinktinėje žaidęs, o dabar profesionalių futbolininkų interesus ginantis Arūnas Klimavičius ir šiuo metu Nacionalinėje sporto agentūroje (NSA) dirbanti lengvaatletė Brigita Virbalytė. Lietuvos vėliavą savo sporto šakose nešę asmenys, žurnalistės Astos Žukaitės-Nalivaikienės moderuoto pokalbio metu pasakojo žiūrovams apie lyderių pėdsako palikimą tiek aikštėje ar stadione, tiek ir už jų ribų.
Diskusiją pradėjo V.Alekna, kuris atskleidė, jog apie savo dabartinę veiklą – antrą kadenciją seimo nario kėdėje – sportuodamas negalėjo pagalvoti. Pasak legendinio disko metiko, jis teikia prioritetą jaunosios kartos motyvavimui, o dar visai neseniai meilę sportui skiepijo ir savo vyriausiajai atžalai Martynui.
Primename, kad šią vasarą vykusiose Paryžiaus olimpinėse žaidynėse debiutavo abu V.Aleknos sūnūs – sidabro medaliu pasipuošęs Mykolas ir jau minėtas Martynas.
„Atvirai pasakius, bent jau anksčiau, kai buvau sportininkas, niekada nemąsčiau apie tai, kas liks po manęs. Susikoncentruoji į iššūkius ar rezultatus, nes norisi juos pasiekti. Aišku, baigus sportinę karjerą, visada ateina periodas, kai gyvenimas tampa nebe toks intensyvus ir tada nežinai, kaip grįžti į normalų bei žmogišką gyvenimą. Pradedi susimąstyti, ką esi padaręs ir ką gali dar padaryti, – dėstė V.Alekna. – Mano atveju – pasukau kitu keliu, bet nuo sporto stengiuosi nenutolti.
Manau, kad svarbiausia yra savo nuveiktais darbais užkrėsti kitus, o ypač jaunimą skatinti rinktis sportą. Jauniesiems labai svarbu judėti, kad galėtų gerai augti ir vystytis. Jiems pamilus sportą, šis jausmas lieka ilgesniam laikui. Pagrindinė ląstelė yra šeima, nes tik joje susiformuoja įpročiai, o jaunimas iš to ima pavyzdį. Ko gero, tęstinumas turi prasidėti nuo šeimos, tada kilti į bendruomenes ar mokyklas, o ne atvirkščiai, kai iš valdžios institucijų ateina nurodymai. Mano misija yra savo pavyzdžiu užkrėsti kitus.“
2007 m. Europos čempionate Ispanijoje bronzos medalius su šalies reprezentacine komanda iškovojęs R.Kaukėnas, taip pat kaip ir prieš tai kalbėjęs V.Alekna, yra vežamas noru rūpintis bei padėti vaikams. Vėžių sergantiems mažiesiems pinigus renkantis buvęs krepšininkas vadina tai didele atsakomybe ir tuo pačiu skatina lietuvius keisti savo mentalitetą.
„Gyvenimas sukasi aplink mūsų visų norą padėti savo atžaloms tapti geresniems, labiau motyvuotiems ir protingesniems. Norime, kad mūsų vaikai augtų, progresuotų bei būtų geresnėmis mūsų versijomis. Žiūrime, kaip juos auklėti, kaip jiems kažko išmokti iš mūsų. Tačiau dažnai prarandame kantrybę ir pradedame nurodinėti. Turime suteikti vaikams galimybę klysti bei nuobodžiauti, nes tik taip jie taps kūrybiškais, ieškos sprendimų ką nors kurti, – aiškino R.Kaukėnas. – Tik taip galime atverti vaikui duris, pro kurias jis nebijotų žengti.
Pavyzdys mūsų sporto sistemoje – Lietuvos krepšinio rinktinėse padarai vieną ar dvi klaidas ir iškart atsisėdi ant suolo. Ne tik vaikai, bet ir mes visi mokomės iš klaidų, todėl mano tikslas yra viską daryti su savo atžalomis bei rodyti joms pavyzdį. Labdaros fondas yra tik viena dalelė, kuri mane iki šiol stumia į priekį. Tai yra didžiulė atsakomybė, nes organizacija užaugo iki tokio lygio, kai jauti dar didesnę pareigą padėti kiekvienam vaikui, o ne tik saviems. Privalai tapti efektyvesnis, greitesnis ir įžvelgti bei rūpintis kiekvienu žmogumi, prisijungusiu prie iniciatyvos. Šis dalykas yra be galo slegiantis, todėl negali sustoti, reikia toliau augti. Daugėja prašymų, pagalbos norinčių žmonių, o tai yra ypač svarbi atsakomybė ne tik prieš save, bet ir prieš visą bendruomenę. Noriu savo vaikams būti pavyzdys, jog nėra jokių ribų.
Ta pati mūsų Lietuva, kokią ji bebūtų, kaip mes kritikuojame ją... Taip, kaip reaguoji į šios dienos įvykius, parodai, koks esi žmogus ir ką reprezentuoji pats sau bei savo vaikams. Nueini į ligoninę ir tavęs nepriima 3 valandas, nors kraujuoji ar galvą skaudą – reiškia, kad daktarai blogai dirba, pasipila kritikos lavina. Tačiau neįsigiliname, jog galbūt kitam asmeniui yra dar blogiau. Galime verkti, dejuoti, kalbėti apie pokyčius, bet reikia tik daryti. Nėra absoliučiai jokios taisyklės, kiek tai turi užtrukti laiko. Pavyzdys – vaikams sako treniruotis tik pusantros valandos per dieną, nes kitu atveju pavargsite. Nesąmonė. Kiek vaikas nori, tiek laiko tegul treniruojasi, kad ir 10 valandų. Vaikai turi turėti galimybę klysti bei iš to mokytis.“
Nors diskusijos dalyvė B.Virbalytė, kuri profesionalios lengvaatletės karjerą derindavo su sporto žurnalistika, savo atžalų neturi, ji teigia visada norėjusi skatinti jaunuolius nebijoti priimti nestandartinių sprendimų.
„Mano numeris vienas buvo dvikryptė karjera, kai šalia sportavimo profesionaliai ėjo ir profesinis kelias. Visada norėjau įkvėpti jaunąją kartą nebijoti naujų iššūkių, netgi jei tave nurašo, kaip buvo mano atveju – niekas nelaikė manęs profesionalia atlete, nes tuo pačiu metu dirbau sporto žurnaliste, – sakė 39-erių NSA komunikacijos vadovė. – Niekada negalvojau, kad turiu būti pavyzdys, bet mano patirtis tikrai gali paskatinti jaunimą klysti bei imtis naujų iššūkių.
Kai paskelbiau apie karjeros pabaigą, sulaukiau daug žinučių tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio, jog būtent aš buvau pavyzdys, įkvėpęs jaunąsias mergaites sportuoti. Norėjau ir toliau noriu, kad žmonės, matydami tam tikrus pavyzdžius šalia, nebijotų imtis ar ieškoti savo kelio laužyti stereotipus. Didžiuojuosi tuo, jog po 20 metų trukusios profesionalios sportininkės karjeros sulaukiau pagyrų ir sugebėjau palikti žymę. Nesvarbu, kokia ta žymė bus, galima ir bent vienam žmogui padėti atrasti savo kelią ar išmokyti kažko. Svarbu būti pavyzdžiu jaunajai kartai bei kurti bendruomenę – toks ir buvo mano tikslas visą gyvenimą.“
42 rungtynes Lietuvos futbolo rinktinėje sužaidęs A.Klimavičius dabartinę veiklą sukūrė, nes norėjo padėti nukentėjusiems kolegoms. Tačiau, kaip ir kiti pokalbyje dalyvavę žmonės, 41-erių buvęs sportininkas aptarė jaunimo mentalitetą.
„Pripažinsiu, kad sportininkai visąlaik stebi savo rezultatus. Norėjau, jog mano veikla po karjeros irgi turėtų kokius nors rezultatus – galbūt tai ne taškai, o labiau pridėtinės vertės aplinkai sukūrimas. Šioje vietoje labai svarbu nesusireikšminti, tegul kiti žmonės vertina nuveiktus darbus, – akcentavo Profesionalių futbolininkų asociacijos prezidentas. – Jei padėjai keletui asmenų, negalima statyti savęs aukščiau už juos.
Pradžia yra labai svarbus etapas, ypač jaunimui, nes per socialinius tinklus lengviau pateikti naujieną, o su finansais nesunkiai galima nusisamdyti komandą, kuri tavo vardą populiarina. Tačiau rezultatų reikia galutinėje stadijoje – gera idėja bei nuoširdus darbas išlieka, tuo tarpu socialinės medijos iškelti taip pat greitai ir nusileidžia.“
Pratęsiant paprastumo bei nesusireikšminimo temą, R.Kaukėnas turėjo puikų pavyzdį, kaip didžiuliai turtai ir milijonus eurų nešančios sėkmingos įmonės neiškėlė asmens aukščiau kitų.
„Pasakysiu puikų pavyzdį – darėme renginį Lietuvos vaikams Emilijos Redžo mieste Italijoje, o viena iš mūsų savanorių tapo Nicola Maramotti. Mados pasaulyje jį prilygsta ikonai, „Max Mara“ (red. – mados namai Italijoje) yra N.Maramotti, vienas didžiausių šalies bankų „Credem Banca“ bei kiti garsiausi pasaulio prekės ženklai irgi jai priklauso. N.Maramotti sakė, kad padės ir prisidės prie renginio – atėjo pirma, pradėjo šluoti grindis, paruošė marškinėlius labdaringam sporto renginiui. Mes visi iškritome, tai buvo kažkas tokio. Ji labai paprasta, žemiška, į kiekvieną klausimą atsako su šypsena, o klausti gali ko tik nori, – pasakojo R.Kaukėnas. – Labai smagu, jog daug pasiekę žmonės peržengia per save ir nebeieško laiko nesąmonėms.“
52-ejų V.Alekna neatsiliko nuo buvusio krepšininko ir pateikė du puikius asmenis, iš kurių ko nors neišmokti yra neįmanoma.
„Kiekvienas jaunas žmogus turi žvaigždę kelrodę, į kurią nori būti panašus. Mano gyvenime tokių buvo ne viena – sportininko karjeros pradžioje visada norėjau būti panašus į Romą Ubartą – kiek vėliau, keliui pasukus į politiką, labai geras pavyzdys buvo mūsų prezidentas Valdas Adamkus. Tai žmogus, gyvenime praėjęs įvairius etapus, o vienas iš jų buvo lengvoji atletika. V.Adamkus – puikus šuolininkas, sprinteris. Vėliau jis pasiekė labai daug darbinėje karjeroje, o po to ir politikoje, ypatingai Lietuvos, – pastarąjį gyrė Seimo narys. – Man tai yra žmogus-pavyzdys, kuris liko tokiu pat paprastu bei nuoširdžiu.“
Pabaigai pokalbio moderatorė paklausė dalyvių, kokios savybes, įgytos profesionalaus sportininko karjeroje, padėjo tolesniame gyvenime.
„Sportui esu dėkinga už tai, kad manyje išugdė tokią asmenybę, kuri visada yra motyvuota bei siekia savo tikslo. Su šiomis savybėmis gali būti lyderis ir kitose gyvenimo srityse, paskui save tempi kitus, turėjusius sunkesnį kelią ar didesnes duobes jame. Sportas taip pat duoda žmones, mūsų gyvenimą pakreipiančius teisinga kryptimi“, – pirmoji pasisakė B.Virbalytė
„Mano kelyje pasitaikę kai kurie atsitiktinumai ir sunkumai, kuriuos reikėjo išspręsi teisiniu būdu. Atėjus karjeros pabaigai pamačiau, jog futbolininkai kreipiasi dėl pagalbos, tad mano kelias atsirado natūraliai. Iki tol tikrai negalvojau, kad kam nors vadovausiu ar ką nors sukursiu. Maniau, jog būsiu treneris, bet kol laikiausi licenziją, supratau, kad to nenoriu. Galvojimas futbole šiek tiek į priekį... Aukštesnius postus futbole užima gynėjai, nes gamta jiems pagailėjo fizinių duomenų, bet davė geresnę galvą, kuri privedė prie visų idėjų“, – atsakė A.Klimavičius.
„Ne paslaptis, kad visi krepšinį lankantys vaikai tikrai svajoja apie žaidimą NBA ar buvimą kitu Michaelu Jordanu. Norėjau to paties, bet buvau mažas, lėtas, kūdas ir net negalvojau apie galimybę kabintis už krepšinio. Iki devintos klasės praktiškai dariau tą, ką man sakė, o po to pradėjau galvoti, mąstyti. Nesvarbu, kaip pažiūrėsi į gyvenimą ar sportą, viskas priklauso nuo pačio individualių sugebėjimų, norų, tikslų, užsispyrimo bei charakterio. Visą tai, jog nebijau naujų iššūkių, supratau tik vėliau. Žinau, kad jei įdėsiu darbo, bus ir rezultatas. Fondas buvo aplinkybių pasekmė – įvairios nelaimės šeimoje, pagalbos prašantys žmonės, vizitai su komanda į ligonines, kuriose pamatydavau niūrią“, – pridūrė R.Kaukėnas.
Nesulaukę žiūrovų klausimų, ant scenos buvusios savo sporto šakų legendos palinkėjo visiems kurti savo istoriją bei palikimą, skleisti jaunimui žinią apie sporto svarbą, nebijoti naujų iššūkių, kiekvieną dieną stengtis būti geresniems žmonėmis ir svarbiausia – šypsotis.
