Kalbėdamas apie savo kelio pradžią sporto industrijoje G.Wilsonas atskleidė, kad darbas sporte atsirado neiškart.
„Aš pats sportavau Šiaurės Airijoje, o tai reiškė, kad aš turėjau didelį užsidegimą futbolui, badmintonui ir lengvajai atletikai. Po to, kai įsidarbinau telekomunikacijų įmonėje, atsirado pasiūlymas prisijungti ir dirbti Airijos futbolo asociacijoje, kas yra Lietuvos futbolo federacijos (LFF) analogas.
Gavau galimybę dirbti marketingo ir komunikacijos vadovu 2005 metais. Būtent ši patirtis leido pradėti savo kelionę sporto vadyboje ir sporto pasaulyje. Po 20 metų ir begalės darbų aš iki pat šiol darbuojuosi industrijoje“, – pasakojo rinkodaros profesionalas.
Lietuvoje ne vienas jaunas žmogus, kuris pats paauglystėje aktyviai lenkė krepšinį, futbolą, rankinį ar bet kokią kitą sporto šaką, tačiau akivaizdu, jog ne visi sportuojantys taps profesionalais, tad nemenku atveju žmonės, norėdami toliau sieti savo gyvenimą su sportu, svajoja apie darbą klube, federacijoje ar bet kokioje kitoje sporto organizacijoje.
Visgi minėtą svajonę išpildyti nėra lengva. Ne visi klubai noriai įsileidžia jaunus žmones į organizacijas, o kai kurios pozicijos, į kurias norėtų ateiti žmogus, baigęs studijas, ar jauno sportininko karjerą, yra užimtos.
Ar G.Wilsonas mato skirtumų tarp 2005 m., kai jis įsidarbino, ir dabarties?
„Kai aš augau – nebuvo labai daug sporto vadybos kursų. Nesvarbu, ar jie buvo kuruojami universitetų, ar vykdavo internete. Ypač anksčiau jų (kursų) trūko labai.
Bet tai, ką dabar matau per pastaruosius 15 metų, į sporto vadybos kursus universitetai žiūri kur kas rimčiau ir įtraukia juos į savo programas. Taip pat yra ir vietų internete, kur galima pasisemti žinių.
Kalbant apie kitas akademijas – UEFA turi savo sporto vadybos akademiją, Azijos futbolo konfederacija turi tą patį. Ne tik sporto organizacijos turi sporto akademijas, bet dabar yra kur kas daugiau universitetų, kurie teikia sporto vadybos studijas.
Aš galvoju, kad iš kvalifikacijos pusės – dabar yra populiaru mokytis sporto vadybos, bet kitas dalykas – sporto industrijoje darbo vietų yra ypač mažai. Tai priklauso nuo profesionalių sporto klubų. Bet, negalima pamiršti, kad sportas tobulėja ir tampa labiau profesionalus, o tai reiškia, jog gali atsirasti daugiau galimybių jame dirbti.
Kaip galite įsivaizduoti, tam tikrose pasaulio vietovėse, kur sportas yra ypač organizuotas ir profesionalus, ten yra daugiau galimybių. Pavyzdžiui – JAV, Kanada ir tam tikros vietos Europoje“, – svarstė G.Wilsonas.
Kaip ir minėta prieš tai, G.Wilsonas darbuojasi konsultantu skirtingose sporto organizacijose, o viena jų – FIBA.
Krepšinis pasaulyje yra matomas it antroji sporto šaka, pinigų daugumoje profesionalių klubų nėra, o praėjus COVID-19 pandemijai kai kurios komandos buvo priverstos stabdyti savo veiklą.
Visgi ko reikėtų krepšiniui, kad jis būtų dar populiaresnis ir žavingesnis žiūrovui?
„Jeigu žiūrime į krepšinį, klubai visada stengiasi laimėti, bet problema yra ta, kad tik vienas klubas taps čempionais. Kai kurie klubai turės greitai sau pasakyti: „Jeigu aš nelaimėsiu titulo, ką aš darysiu? Kaip aš pritrauksiu žmones į rungtynes?“.
Sporto renginys turi būti it koncertas, kur viskas iš esmės yra fantastiška. Aš galvoju, kad komandos turi žiūrėti į tai, kaip krepšinis daro įtaką vietinei bendruomenei. Galbūt žmones, kurie gyvena mažesniuose miesteliuose, galėtų būti sudominti trijulių krepšiniu, mažais turnyrais ir taip toliau.
Labai svarbu įtraukti žmones ir priversti juos pamilti patį sportą, kad jie grįžtų į rungtynes, turnyrą ar į bet kokį kitą renginį“, – dėstė G.Wilsonas.
Portale Lrytas – pokalbis su G.Wilsonu apie jaunimo įtraukimą į sporto organizacijas, finansus ir strateginį planą.
– Koks yra sporto organizacijų požiūris į jaunus žmones?
– Yra keli svarbūs aspektai: aš matau konsultacijų kompanijas, kurios itin aktyviai dirba su jaunų žmonių įtraukimu ir praktikomis. Kai kurios kompanijų programos atkreipia dėmesį į jaunus suaugusiuosius, kurie nori darbuotis sporto industrijoje.
Aš matau, kad viskas eina į priekį. Negana to, matau ir tai, kad UEFA yra daug vietų praktikai, kur jaunimas gali dėti savo pirmuosius žingsnius sporto industrijoje.
Kalbant apie bendrą jaunų žmonių įtraukimą į sporto organizacijas, aš jį matau ir jis yra teigiamas. Ypač socialinių medijų pozicijose, kadangi šiais laikais jos yra itin svarbios. Jaunimas gali kurti įtraukiantį turinį, kuris būtų rezonuojantis su daugmaž to paties amžiaus žmonėmis.
Taip pat matau ir tai, kad jaunimui yra vietos darbe su duomenų analitika. Jie turi puikius įgūdžius tam. Jaunuoliai (-ės) puikiai atlieka šį darbą ir duoda itin naudingas įžvalgas.
Galbūt nematau tiek daug praktikų (savanorystės – red.) vietų klubuose, bet mano patarimas jauniems žmonėms, kurie nori prasibrauti į industriją, yra ypač svarbu mokytis. Aš, būdamas 50-ies, vis dar mokausi ir dedu žingsnius į priekį.
Negana to, reikia ir patirties, kurią būtų galima sukaupti per savanorystę, per kurią būtų galima susipažinti su daug žmonių, su kuriais būtų galima palaikyti glaudų ryšį, o po to, kai jaunuolis norės gauti darbą, jis bus kur kas geresnėje pozicijoje gauti darbą.
– Kaip matote jaunimo įsitraukimą į savanorystę sporto industrijoje? Ar jaunimas geriau renkasi patirtį, ar ieško kito darbo, kuriame moka didesnius pinigus?
– Ką aš esu matęs – tie jaunuoliai, kurie yra proaktyvūs, kurie renkasi savanorystę, kuriasi ryšius ir kaupia patirtį, būtent jie yra geresnėse pozicijose ateityje gauti darbą ateityje. Mano rekomendacija būtų tokia – nesvarbu, kur tu esi: mokykloje, kolegijoje, universitete, reikia savanoriauti, kai turi daugiau laiko.
– Kalbant apie krepšinio vadybą, Lietuvoje savivaldybės yra klubų dalininkės ir skiria klubams paramą. Kaip manote, toks modelis nėra pasenęs?
– Komandos siekia optimizuoti savo kaštus. Jeigu klubai gauna pinigus iš savivaldybės, tai yra puiku, jeigu klubai gauna pinigus iš partnerysčių – puiku, jei pagrindiniai pinigai į klubą keliauja iš bilietų pardavimų – puiku.
Manau, kad svarbiausias dalykas yra tas, jog reikia išsiaiškinti, ar klubas turi aiškų planą, strategiją ir viziją, kurią jis nori įvykdyti. Idealiu atveju – komanda turėtų pati paskirstyti pinigus, kur pagal strategija ji mato, kad ta vieta yra svarbiausia. Turint strategini planą, komandos aiškiau mato, kur jai reikia skirti lėšas.
– Kalbant apie strateginį planą, kaip manote – ar jis turėtų būti prieinamas visiems klubo aistruoliams?
– Kai esi susikūręs strateginį planą, tu turi išsiaiškinti, kas yra tavo tikslinė auditorija. Negana to, reikia suprasti ir tai, kaip ta auditorija tau galėtų padėti. Ta auditorija galėtų būti treneriai, žaidėjai, sirgaliai, esami ir potencialiai būsimi rėmėjai, vietos valdžia, žiniasklaida.
Kartais valdant futbolo organizaciją yra it valdyti laivą. Tam tikriems pokyčiams įgyvendinti laiko, nes organizacija nėra kateris, kuris gali itin dažnai ir greitai keisti kryptį. Būtent dėl to reikia, kad kiekvienas žmogus, kuris yra organizacijoje, žinotų, koks yra organizacijos strateginis planas ir kartu savo vaidmenį jame.
Reikia žinoti savo plano privalumus, trūkumus ir tai, kaip jis yra įgyvendinamas. Klausimas – ar organizacija iš tikrųjų vykdo tą planą, stebi jį, ar ji tiesiog jį laiko stalčiuje? Tai yra keli dalykai, apie kuriuos mes kalbėsime, kuomet atvyksiu į Vilnių.
– Kaip manote, ko krepšinis, kaip verslas, turėtų pasimokyti iš futbolo, o pastarasis – iš krepšinio?
– Ypač svarbus – „gerojo valdymo“ principas. Labai svarbu turėti gerus įstatus, stiprią valdybą, finansų valdymą ir taip toliau. Abi sporto šakos viena iš kitos galėtų pasimokyti būtent tų principų, kuriuos aš išvardijau.
Kitas dalykas – sirgalių įsitraukimas. Abi sporto šakos galėtų viena iš kitos pasimokyti, kaip tai padaryti. Trečias momentas – įplaukos. Abi sporto šakos galėtų pasimokyti to, kaip jos uždirba ir generuoja pinigus. Labai svarbu ir tai – žmonių pritraukimas, jų mokymas ir arenų/erdvių valdymas.
Krepšinis galbūt yra geresnis fanų įtraukimo klausimu, bet futbolas galbūt yra geriau komercializuojamas. Tai – tik pavyzdys, bet labai svarbu: kaip abiejų sporto šakų atstovai gali vieni iš kitų pasimokyti? Abiejų sporto šakų erdvės skiriasi, bet pats verslo principas iš esmės yra panašus.
