Ištuštėjusioje Trakų irklavimo bazėje sutiktas Lietuvos irklavimo olimpinės rinktinės pasiekimų skulptorius pasidalino savo susigulėjusiomis mintimis apie prabėgusias Paryžiaus olimpines žaidynes ir laukiantį naująjį olimpinį ciklą.
– Paryžiaus olimpinėse žaidynėse irklavimas buvo antroji pagal gausumą sporto šaka Lietuvos olimpinėje komandoje. Ar jus, kaip rinktinės trenerį, toks faktas pamalonina?
– Taip, tas masiškumas buvo tikrai didelis. Paryžiuje turėjome penkias irkluotojų įgulas. Pažvelgus į konkurentus, galime matyti, kad ir didelės šalys turėjo po 4–5 įgulas olimpinėse žaidynėse, tad manau, jog mūsų pasiekimas – tikrai geras.
Džiugu, kad irklavimas nuosekliai išlaiko gausų atstovų skaičių ir mums pavyksta iškovoti kelialapius į prestižiškiausias varžybas – ir Rio de Žaneire, ir Tokijuje turėjome daug žmonių.
– Ar galite papasakoti rinktinės gyvenimo Paryžiuje užkulisius? Iš šono atrodė, kad sportininkai mėgavosi būvimu žaidynėse.
– Aišku, kai esi debiutantas, visai kitaip žvelgi į olimpines žaidynes. Taip, visi sportininkai trokšta kuo geriau pasirodyti, bet debiutantai neturi papildomos įtampos, nes jie dar nežino, kokio mąsto tai renginys, tad automatiškai jų niekas neįpareigoja. Bet mūsų ir buvo toks tikslas – į žaidynes žiūrėti kaip į dar vieną čempionatą.
– Rinktinėje buvo net septyni debiutantai. Ar žvelgdamas į juos matėte pasididžiavimą tuo, kad tapo olimpiečiais?
– Aš manau, kad turi praeiti laiko, kol jie supras, kad atsidūrė tame unikaliame Lietuvos olimpiečių sąraše. Bet jie ne tik įsirašė į olimpiečių gretas, o dar tai padarė ir su tikrai neblogais rezultatais.
Juolab ir mūsų gyvenimo sąlygos skyrėsi nuo kitų sportininkų – mes negyvenome olimpiniame kaimelyje, tad ta rutina galėjo duoti kitokį impulsą.
– Rezultatų apžvalgą pradėkime nuo Viktorijos Senkutės bronzos medalio. Truputis faktų: Vika tapo pirmąja moterimi, olimpinėse žaidynėse patekusia į vienviečių valčių A finalą ir apskritai pirmąja vienvietininke, iškovojusia olimpinį medalį. Be to, nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva po Paryžiaus yra iškovojusi tik 30 medalių. Praėjus daugiau nei mėnesiui po šio triumfo ir susidėliojus visoms mintims, kokio dydžio žygdarbiu pavadintumėte šią pergalę?
– Tai – labai didelis darbas. Šis medalis labai didelis ir svarus visam Lietuvos irklavimui. Tokį rezultatą pasiekti vienvietėje valtyje yra išties įspūdinga.
Viktorija pademonstravo, kad kovoti reikia iki paskutinių sekundžių, iki paskutinių yrių, jog galėtum pasiekti tą medalį. Smagu ir dėl viso irklavimo, nes turime tęstinumą – iš kiekvieno čempionato parvežame bent po vieną medalį: pernai turėjome pasaulio čempionato sidabrą, šiemet dar iki olimpinių buvo du medaliai Europos pirmenybėse.
– Charakteris, fizinis pasiruošimas, sveikatos problemų nebuvimas, tobulas planas ar dar kažkas? Jūsų nuomone, kas labiausiai prisidėjo prie Viktorijos medalio?
– Aš manau, kad pasitikėjimas savimi. Viktorija jau ne vieną kartą rodė, kad yra pirmojo šešeto dalyvė – A finaluose irklavo ir pasaulio, ir Europos čempionatuose, ir pasaulio taurės varžybose.
Brendo, brendo ir pribrendo, kad būtent šiose varžybose iššovė. Ji turėjo aiškų planą ir su juo visų žaidynių metu puikiai susitvarkė.
– Per sutiktuves prie Baltojo tilto viena mergaitė Viktorijai pasakė, kad ji yra jos herojė ir užaugusi nori tapti tokia pati. Žvelgiant iš trenerio pusės, kokios svarbos tai pergalė visam irklavimo sportui?
– Čia – kaip bangos principas. Po medalio banga ateina kaip cunamis – daugiau žmonių sužino apie irklavimą, daugiau jaunimo nori pabandyti jį.
Bet ko mes norėtume, kad tai duotų impulsą naujoms irklavimo bazėms Lietuvoje, naujo inventoriaus įsigijimui. Reikia tikėtis, kad toks pasiekimas prisidės prie galimybių augimo sportininkams irkluoti visoje šalyje.
– Ieva Adomavičiūtė ir Kamilė Kralikaitė bei jų penktoji vieta vos po septynių savaičių irklavimo kartu. Kur šios poros fenomeno paslaptis?
– Vieta – labai gerai. Merginos visus startus taip pat suirklavo gerėjančiai. Aišku, laiko prasme pasirengimui nebuvo skirta daug laiko, nes Kamilė studijavo JAV universitete.
Visgi Kamilė ir universitete irklavo. Be to, abi jos yra fiziškai labai, labai stiprios. Būtent individuali stiprybė joms leido gerai pasirodyti ir būnant komandoje.
Reikia nepamiršti, kad Ieva visą laiką irkluodavo porines valtis, bet sugebėjo greitai adaptuotis. Moterų pavienė apskritai seniai buvo olimpinėse žaidynėse, bet tuomet iki tokių rezultatų buvo toli.
– Ar tai buvo vienkartinis projektas, ar planuojate šią porą ir toliau ruošti kartu? Juolab, kad Ieva atėjusi iš porinio irklavimo, o Kamilę rugpjūčio mėnesį jau buvo galima išvysti Trakuose besimokančią irkluoti dviem irklais.
– Būtų įdomu šiame projekte išlikti ilgesnį laiką, pažiūrėti, kiek jos gali tobulėti, bet vėlgi irklavimas Lietuvoje yra mažas, mes neturime daug sportininkų, tad kuo jie universalesni, kuo jie gali daugiau valčių klasių irkluoti, tuo jie patys turi daugiau galimybių.
– Broliams Stankūnas – dar tik 22 metai, o jie jau savo sąskaitoje turi 8-ą vietą olimpinėse žaidynėse. Koks šio dueto potencialas?
– Broliai kiekvieną sezoną stabiliai tobulėja. Jie dar jauni, kaip irklavime, ir jau parodė labai įspūdingą praplaukimą B finale. Aštunta vieta olimpinėse žaidynėse – labai gera.
Pasaulio čempionate praėjusiais metais jie taip aukštai nefinišavo, tad toks pasiekimas nuteikia pozityviai. Ir jie patys nori tobulėti, nori naujų iššūkių – dar jaunas kraujas. Tad tikrai galime tikėtis, kad kasmet augs jų pasitikėjimas savimi, gerės fizinis pasiruošimas ir technika.
– O tai kad jie grįžę namo nesiilsėjo, o dar ir Lietuvos čempionate startavo, Jūsų nenustebino?
– Žinant jų charakterį, tai ne. Aš manau, kad jie net mėgavosi startais Lietuvoje, nes po olimpinių žaidynių buvo maksimaliai geros sportinės formos – mes tą ir pamatėme, nes Lietuvos čempionate jie užfiksavo puikius rezultatus.
– Giedrius Bieliauskas šiemet dukart laimėjo nacionalinę atranką, iškovojo bronzą Europos čempionate ir dar irklavo olimpinių žaidynių B finale. Ar sutinkate, kad Giedrius atsiskleidė vienvietėje valtyje?
– Galiu pasakyti, kad jam šis sezonas buvo geriausias. Jis ir anksčiau yra neblogai irklavęs su vienviete valtimi, bet ne taip greitai, tad galiu sutikti, kad šiemet Giedriui pavyko atsiskleisti.
Ir tai jam pavyko padaryti pačiu geriausiu laiku – olimpiniais metais. Ir Europos čempionate bronzos medalis iškovotas su tikrai didele konkurencija – buvo daug dalyvių, kurie vėliau varžėsi ir olimpinėse žaidynėse.
B finale Paryžiuje Giedrius taip pat puikiai kovojo. Aš manau, kad šios užimtos vietos parodo jo tikrąjį šios dienos pajėgumą.
– Ar Jūs ir toliau jį matote vienvietėje, ar turite kokių užmojų? Apskritai, įgulų dėliojimas, kaip svarbu atrasti kiekvienam sportininkui tinkamą vietą?
– Įgulų dėliojimas yra labai svarbus dalykas. Kiekvienas sportininkas turi specifines galimybes – vienvietė yra lėtesnė valtis, ji reikalauja daugiau pastangų, ištvermės, jėgos, o keturvietė yra greitesnė, ten reikalingos greičio savybės.
Mūsų treniruočių procese visų stipriosios savybės ir atsiskleidžia. Tuomet vyksta atrankos skirtingose valčių klasėse ir įgulų komplektacija pagal sportininkų pademonstruotas galimybes. Tad visuomet galimos įvairios variacijos.
– Dovilė Rimkutė ir Donata Karalienė į olimpines žaidynes vyko kaip pasaulio ir Europos vicečempionės, tačiau dėl vienos iš sportininkių sveikatos problemų, startai Paryžiuje nesiklijavo ir jos užėmė 13-ą vietą. Ar buvo skaudu žiūrėti, žinant, koks šių merginų potencialas?
– Merginos tikrai jau ne kartą buvo pademonstravusios, kad esant tinkamam pasiruošimui, jos kovoja dėl medalių. Bet jeigu į varžybas atvažiuoji ne pilnai pasiruošęs, jau jose nieko nebegali pakeisti.
Paryžiuje jos tikrai neblogai irklavo, pirmąjį kilometrą buvo konkurencingos, bet kai jau peržengiamos visos raudonos linijos ir reikia kentėti – kentėti nebepavyksta, nes organizmas nėra sveikas ir kūnas neleidžia iki galo užbaigti varžybų.
– Ar jums teko pačiam kalbėtis su merginomis?
– Mes po paskutinių startų su visomis komandomis turėjome olimpinių žaidynių apibendrinimą. Dažnai būna, kad tam tikri pasirodymai kelia klausimų, kuriems neturi atsakymų, o šiuo atveju atsakymą turėjome ir žinojome, kodėl viskas taip klostėsi.
– Po Tokijo olimpinių žaidynių karjeras baigė Saulius Ritteris, Milda Valčiukaitė, Aurimas Adomavičius, Mindaugą Griškonį stabdė traumos, bet ir medaliai nesibaigė, ir olimpinėse žaidynėse turėjome gausią komandą. Žinant, kad Paryžiuje buvo net 7 kandidatai, o jaunimo tarpe pasaulio čempionate buvo du A finalai ir merginų porinės dvivietės bronza, kaip tai atsilieps ateičiai? Padidės vidinė konkurencija ar išaugs įgulų skaičius tarptautinėse arenose?
– Mūsų tikslas visuomet buvo, kad jeigu turime du – reikia trečio. Turime vieną – reikia antro. Ir tą augimą matome. Jaunimo yra, bet norime, kad jaunimas būtų kuo geriau pasiruošęs ir padėtų užkamšyti vietas valčių klasėse, kurių mums trūksta.
Tad iki kitų olimpinių žaidynių turime nuveikti dar daug darbo. Nes reikia ne tik jaunimą ruošti, bet kad ir Paryžiuje startavusios įgulos žengtų į priekį.
– Na, ir pridėkime pakrančių irklavimą, kuris debiutuos Los Andželo olimpinėse žaidynėse. Iš Europos čempionato mūsų trys įgulos grįžo su dviem medaliais. Kaip manote, ar 2028 metais turėsime ir šios rungties atstovų? Ir kaip ši rungtis keičia sportininkų pasirinkimus Lietuvoje?
– Mums į naudą ši nauja rungtis, nes turime stiprius žmones su patirtimi šiame naujame irklavime. Jie tikrai gali save realizuoti, pasiekti gerų rezultatų. Labai didelio pasiskirstymo Lietuvoje nėra darbui su klasikiniu ir pakrančių irklavimu.
Juolab, kad matome pavyzdžius kaip Žygimantą Gališanskį ir Dominyką Jančionį, kurie atėję iš klasikinio irklavimo labai konkurencingai varžosi ir laimi medalius pakrančių irklavimo varžybose.
Jeigu esi stiprus ir daugelį metų dirbęs irklavimo treniruotėse, tai tik šiek tiek reikia specifiką išmokti – įlipti, išlipti, parbėgti į krantą.
