„Visi norime didžiuotis savo sportininkais, jų pasiekiamomis pergalėmis, tačiau, kad atrastume tuos talentus, reikia kuo daugiau sportuojančių žmonių. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje vis dar nepakankamas žmonių fizinis aktyvumas. Pavyzdžiui, Norvegijoje fiziškai aktyvūs žmonės sudaro 75–80 proc. visuomenės, Lietuvoje – vos apie 30 proc. Tai reiškia, kad jei rekomenduojama sportuoti bent 4,5 valandos per savaitę, vos po pusvalandį kasdien, mūsų šalies gyventojai juda gerokai per mažai“, – komentuoja Lietuvos paralimpinio komiteto („Parateam“) prezidentas, paralimpinis pasaulio ir Europos čempionas Mindaugas Bilius.
Sporto infrastruktūra turi pasiekti regionus
Pasak Lietuvos paralimpinio komiteto prezidento, nors šiuo metu labai daug daroma, kad švietimas apie sportą, jo naudą atsirastų įvairiuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, vis dar trūksta sporto prieinamumo regionuose.
„Kokią sporto šaką pasirinks žmonės, priklauso ir nuo to, kokios galimybės sportuoti jų krašte. Pavyzdžiui, mūsų šaulė Raimeda Bučinskytė, kuri debiutuos paralimpinėse varžybose, treniruojasi tinklinio salėje, nes Šiauliuose nėra olimpinius standartus atitinkančios šaudyklos. Žinoma, esame per maža šalis, kad kiekviename mieste įrengtume po olimpinius standartus atitinkančią šaudyklą. Tačiau būtų šaunu, kad visų pagrindinių sporto šakų bazės būtų regionuose, bet tai kol kas neįmanoma nei finansiškai, nei logistiškai“, – sako M. Bilius.
Vis dėlto, situacija žmonių su negalia profesionaliame sporte pamažu gerėja, pastebi pašnekovas: „Kai aš pradėjau profesionalią sportininko karjerą 2010 metais, sportininkų stipendijos siekė vos 800 litų, šiuo metu didžiausia skiriama stipendija aukšto meistriškumo sportininkams yra daugiau kaip 3 tūkst. eurų.“
M. Bilius priduria, kad gerokai sudėtingesnė situacija yra pradedantiesiems sportininkams su negalia – trūksta jiems pritaikytų sporto klubų, finansavimo. Visgi, reikšmingų pokyčių gerinant paralimpiečių padėtį tikimasi per artimiausius kelerius metus.
„Finansiškai remdami Lietuvos paralimpinę rinktinę norime paskatinti ne tik profesionalių sportininkų su negalia galimybes siekti paralimpinių pergalių, bet ir atkreipti visuomenės dėmesį į žmonių su negalia įtrauktį, jiems reikalingą infrastruktūrą. Savo ruožtu, taip pat imamės pokyčių – pritaikome visus savo salonus klientams su judėjimo, regėjimo ar klausos negalia, prisidedame prie didesnių žmonių su negalia galimybių džiaugtis gyvenimu“, – sako Gintas Butėnas, „Bitė Lietuva“ generalinis direktorius, kuri šiemet tapo Lietuvos paralimpinio komiteto mecenate.
Paralimpinis judėjime prigijo naujos sporto šakos
Šiuo metu „Parateam“ vienija apie 50 profesionalių sportininkų su negalia. Tarp jų – daugiausia populiariųjų sporto šakų atstovai.
„Lietuvos paralimpiniame judėjime itin prigijo tokios sporto šakos, kaip lengvoji atletika, golbolas, plaukimas. Taip pat turime stiprią vežimėlių krepšinio rinktinę, kuri dabar žaidžia B divizione. Žinoma, labai džiaugiamės, kai mūsų sportininkams pavyksta dalyvauti paralimpinėse žaidynėse – šiemet jose debiutuos ir pirmoji Lietuvos maratonininkė Aušra Garunkšnytė, atletė Eivydė Vainauskaitė, pirmoji šaulė Raimeda Bučinskytė, pirmoji plaukikė moteris Gabrielė Čepavičiūtė“, – vardina M. Bilius.
Pasak jo, paralimpinės žaidynės įkvepia ir negalios neturinčius žmones būti aktyvesnius: „Kai matai, kaip nieko nematantis žmogus drąsiai šoka į smėlio dėžę, tikrai gali kilti klausimų – jei gali jis, kodėl negaliu aš? Tokie renginiai reikalingi ne vien dėl varžymosi ir pergalių, bet ir paties sporto, kaip reiškinio, viešinimo, kad įkvėptų žmones daugiau judėti.“
Kaip pavyzdį M. Bilius įvardina 2012-aisiais plaukikės Rūtos Meilutytės iškovotą auksą – šis laimėjimas paskatino daugiau dėmesio ir investicijų skirti plaukimui, šalyje atsidarė ne vienas naujas baseinas.
Netrukus Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse startuosiantiems Lietuvos rinktinės atstovams M. Bilius linki pasimėgauti sportininkų pastangas vainikuojančiu renginiu ir pasiekti asmeninių pergalių.
„Didžiausias palinkėjimas mūsų sportininkams, kad ne tik pagerintų savo asmeninius rezultatus ir iškovotų kuo aukštesnes vietas, bet kad ir gerai jaustųsi paralimpinėse žaidynėse. Suprantama, varžantis su kitų šalių sportininkais visada norisi pergalės, bet kartais didžiausia pergalė yra asmeninio rezultato pagerinimas, nes tai reiškia, kad sportininkai atidavė visą save, pranoko savo galimybes“, – sako jis.
