Nuo nepriklausomybės atgavimo 1992 m. nepasitaikė vasaros žaidynių, iš kurių lietuviai grįžtų be apdovanojimų.
Penkiose olimpiadose iš eilės – 2000 m. Sidnėjuje, 2004 m. Atėnuose, 2008 m. Pekine, 2012 m. Londone ir 2016 m. Rio de Žaneire – mūsų šalies sportininkai pelnė po 3–5 medalius.
Dėl koronaviruso pandemijos metais vėliau – 2021 m. – surengtoje olimpiadoje Tokijuje scenarijus buvo dramatiškas: L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė tik paskutinę dieną sidabriniu finišu šiuolaikinėje penkiakovėje išgelbėjo iki tol medalių neturėjusios valstybės garbę. Panašiai kaip 1996 m. Atlantoje, kai visose arenose strigusiai Lietuvai palaimą galiausiai atnešė krepšininkų bronza.
Paryžiuje Lietuva sugrįžo į sau įprastą ritmą – 4 apdovanojimai: sidabru pasipuošė disko metikas M.Alekna ir breiko šokėja D.Banevič, bronza – irkluotoja V.Senkutė ir vyrų trijulių krepšinio rinktinė, kuriai atstovavo E.Džiaugys, A.Pukelis, Š.Vingelis ir G.Matulis.
Bendroje medalių lentelėje Lietuva tarp 206 šalių (įskaitant olimpinę pabėgėlių rinktinę ir dėl sankcijų su savo šalies vėliavomis negalėjusius startuoti olimpiečius) užėmė 70-ąją vietą. Latvija ir Estija šįkart tyliai tūno kamputyje – nė vieno apdovanojimo.
Bet sporte taip jau yra, kad kiekvienas medalis turi savo atspalvį, priklausantį nuo to, ar prieš startą esi rungties favoritas, ar atvirkščiai – sieki lyderius nukarūnuoti.
Dėl to V.Senkutei ir sunkiai įsivažiavusiai krepšininkų trijulei bronza suspindo auksu. O M.Aleknai ir D.Banevič sidabras tikriausiai sukėlė prieštaringus jausmus – tarsi tortui trūktų vyšnios.
Žmogiška, kad tokiais atvejais, nors ir yra gerai, norisi dar geriau. Ir realu, kad tas geriau tikrai ateis, nes abu Paryžiaus olimpiniai vicečempionai labai jauni: D.Banevič – vos 17-a, o M.Aleknai – 21-eri. Jo tėvas, vėliau ilgam užkariavęs pasaulio disko metimo sektorių, olimpiadoje 1996 m. debiutavo būdamas 24-erių ir ten užėmė 5-ąją vietą.
Tiesa, M.Aleknos ir D.Banevič laukia skirtingi keliai. Dar antikos žaidynėse imtas mėtyti diskas olimpiadų tvarkaraštyje, panašu, įkaltas amžiams.
O breiko virtuozų 2028 metais Los Andžele nebus, nes Tarptautinis olimpinis komitetas savo nuožiūra kaskart įtraukia į varžybų programą kelias naujas sporto šakas, tuo pat metu atsisakydamas kitų.
Galbūt breikas į žaidynes sugrįš 2032 m. Brisbane ir nuolat besišypsanti B-girl Nicka iš Lietuvos turės dar vieną progą siekti aukso. Tikrai to išsiilgome: ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio mūsų sportininkai nėra stovėję nuo 2012-ųjų Londono olimpiados.
Kita vertus, sportas žavus dėl savo nenuspėjamumo – išankstinis scenarijus nesudėliotas jokioje rungtyje. Paryžiuje verkė ir didžiausio ryškumo žvaigždės. Pavyzdžiui, olimpinis, pasaulio ir Europos šuolių į aukštį čempionas italas G.Tamberi šįkart buvo 11-as, nė vieno medalio sprinte nelaimėjo lengvosios atletikos garsenybės iš Jamaikos Sh.Fraser-Price ir Sh.Jackson. Komandinėse sporto šakose Paryžiuje bene skambiausią antausį gavo Europos čempionė Prancūzijos vyrų rankinio rinktinė, savo sirgalių minios akivaizdoje iškritusi dar ketvirtfinalyje.
Komandinių sporto šakų varžybos ilgiausiai prikausto žiūrovų dėmesį. Šios žaidynės buvo antros iš eilės, kai Lietuva neturėjo šalies sporto vizitine kortele vadintos vyrų tradicinio krepšinio rinktinės.
Liūdėjome, kai šiais metais rinktinė olimpinio atrankos turnyro finale nusileido Puerto Rikui. Bet matant, kokio lygio krepšinis buvo žaidžiamas šioje olimpiadoje, kirbėjo mintis, kad nepamatę ten lietuvių krepšininkų sirgaliai sutaupė nemažai nervų ląstelių. Kurią iš rinktinių būtume buvę pajėgūs nugalėti?
Žinoma, mažose valstybėse, kur į sportą ateina palyginti nedaug vaikų, išugdyti elitinę komandinio sporto rinktinę yra sunku.
Bet kad demografija nėra esminis veiksnys, įrodinėja Slovėnija. Vos 2,1 mln. gyventojų turinti valstybė į Paryžiaus olimpiadą atsiuntė 90 sportininkų, o Lietuva – 51. Slovėnų medalių kraitis – 2 aukso ir 1 sidabro.
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių atgaivintojas P.de Coubertinas esą ištarė: „Svarbu ne laimėti, o dalyvauti.“ O iš tiesų prancūzų baronas pasakė: „Svarbu ne laimėti, o dalyvauti ir kovoti dėl pergalės.“
Galutinė medalių rikiuotė yra visas olimpiadas vainikuojančios lenktynės, kurias laimėti valstybei – savo sporto viršenybės įrodymas. Paryžiuje vėl triumfavo JAV, kurių atletai iškovojo 126 įvairių spalvų apdovanojimus. Antra – Kinija su 91 medaliu.
Tačiau yra kita, nors ir neoficiali, medalių lentelė – kiek jų tenka šaliai pagal gyventojų skaičių. Čia Lietuva Paryžiuje buvo aukščiau nei JAV (47 vieta) ir Kinija (75 vieta) – 17-oje pozicijoje. Tai siunčia žinią: nepaisant varganos sporto infrastruktūros ir sisteminių vadybos problemų, talentų turime.
Bet kad ne tik pavieniai jų turėtų deramas sąlygas atsiskleisti, ir valstybės, ir sporto politikams nuveikti dar reikia itin daug.
