Akylai žvelgė, kai ji jojo žirgu, išgyveno ir kiekvieną netaiklų šūvį per kombinuotą bėgimo ir šaudymo rungtį.
Tiek Andrejui, tiek Laurai tai buvo dar vienas istorinis momentas – sportininkė atvirai užsiminė, kad 2028 metų Los Andželo žaidynėse Zadneprovskių pavardės jau neišvysime.
Tai bus pirmas kartas per 20 metų.
Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės atstovai tėvynei per nepriklausomybės laikotarpį parvežė 5 medalius. Keturi iš jų – Andrejaus ir Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės namuose. Vieną yra iškovojęs Edvinas Krungolcas.
A.Zadneprovskis yra pirmasis Lietuvos penkiakovininkas, laimėjęs medalį – dar 2004 metais Atėnuose nuskynė sidabrą, o 2008-aisiais Pekine pasidabino bronza.
Po metų vedė savo mylimąją L.Asadauskaitę ir medalių estafetę perėmė ji.
2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse būtent ji nuskynė auksą. Tai – paskutinis Lietuvos olimpinis aukso medalis iki šiol. Tais metais auksą skynė ir 15-metė Rūta Meilutytė, tačiau tai padarė anksčiau – penkiakovės varžybos vyksta paskutinę dieną. 2016 metais Rio de Žaneire L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė irgi turėjo skinti medalį, bet net keturiskart per kliūtis šokti atsisakęs žirgas tiesiog nupūtė favoritės svajones.
Dėl koronaviruso 2021 metais vykusiose Tokijo olimpinėse žaidynėse L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė tapo tikra Lietuvos gelbėtoja – nė vienam iš sportininkų buvo nepavykę nuskinti medalių, bet tada suspindo Lauros žvaigždė. „Visai Lietuvai“, – tada apie laimėtą sidabrą sakė ji.
Visi šie medaliai ir dalis kitų Zadneprovskių šeimoje turi ir specialią vietą. Jie sudėti svetainėje, specialioje lentynoje ir gerai matomoje vietoje.
„Malonu, kai tiek medalių mūsų šeimoje. Jie turi savo vietą – kartais pasižiūri, kai vyksta žaidynės, dažniau žvilgsnį į juos nukreipi. Jie turi savo vietą, istoriją – labai malonu. Kiekvieną dieną apie juos nekalbame, bet būna momentų, situacijų, kai pasišnekame“, – lrytas.lt pasakojo A.Zadneprovskis.
49-erių A.Zadneprovskis Paryžiaus žaidynėse yra kaip akredituotas Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės asociacijos (UIPM) Vykdomojo komiteto narys. Tokiu statusu buvo ir Tokijo olimpiadoje, tik tada net negalėjo prieiti prie žmonos. Dėl koronaviruso suvaržymų kontaktų buvo mažai, judėjimas gerokai apribotas.
Paryžiuje jau galėjome matyti, kaip jiedu kalbasi, apsikabina.
40 metų L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė Paryžiaus žaidynėse šiuolaikinės penkiakovės finale užėmė 16 vietą tarp 18 sportininkių. Lietuvė Gintarė Venčkauskaitė pakartojo Tokijo žaidynių rezultatą – buvo 7-a.
Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės karalienė buvo vyriausia šių varžybų dalyvė. Ji yra viena iš Lietuvos vasaros olimpiečių, kurie pasirodė penkiose žaidynėse. Kiti trys – Virgilijus Alekna, Daina Gudzinevičiūtė ir Simona Krupeckaitė. L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė taip pat yra ir vienintelė penkiakovininkė istorijoje, kuri kovojo 5 olimpinėse žaidynėse.
Tarp vyrų tai pasiekti yra pavykę tik vienam sportininkui.
– Andrejau, praėjo jau keletas valandų po finišo, nuslūgo emocijos. Finalą stebėjote ir kaip penkiakovės ekspertas, ir kaip sportininkės vyras. Ką pamatėte?, – lrytas.lt paklausė A.Zadneprovskio.
– Laura yra mūsų pasididžiavimas ir žvaigždė. Visi pripratę, kad ji atveža medalius. Šįkart matėme, kad jai tikrai nėra lengva.
Šis sezonas nebuvo labai geras. Prasidėjo pasiruošimas ir pradėjo lįsti traumos. Gamtos dar niekas neapgavo. Šį sezoną ne tiek sunku varžybose dalyvauti, kiek pats pasiruošimas, atsistatymas, treniruočių kokybė.
Bet Laura iki paskutinės dienos dirbo maksimaliai, kiek tik galėjo. Treniravosi ji su malonumu ir meile.
Šįkart nepavyko fechtavime surinkti pakankamai taškų, dar klaidelė jojime. Dar labai nelengvas pusfinalis, kur ji sau pridarė problemų su šaudymu, todėl reikėjo bėgti labai stipriai.
Tačiau varžybos – malonios, smagios. Laurai tai penktoji olimpiada – puikus pasiekimas. Ji yra garbingoje vietoje, nors ir norėjosi aštuntuko ar šešetuko.
– Ar viską apsunkino ir naujasis formatas, kur po pusfinalio iki finalo starto buvo likęs pusdienis?
– Teisingai pastebėjote. Negražu skaičiuoti moters amžių, bet ji buvo vyriausia. Atsistatymas dabar jau nėra jos koziris. Jaunesnis sportininkas atsistato žymiai greičiau, gali stipriai plaukti, o po to bėgti.
Dabar jau matėsi, kad Laura pusfinalyje daug jėgų atidavė pusfinalyje. Atsirado nuovargis, ji nebuvo tokia šviežia.
Jau po pirmojo šaudymo matėsi, kad nesigaus, nors ji planavo ir vylėsi, kad pavyks šaudyti taip, kaip ji moka.
Šįkart ir karštis prisidėjo.
Laura pati to nesako, bet mes kartu jau daug metų gyvename ir dirbame, todėl žinau, kada ji gerai jaučiasi, o kada – ne.
Ji pati sakė, kad bendrai gerai jaučiasi, bet rezultatas parodė, kad pilnai neatsistatė.
– Ar jums kaip jos vyrui sunku žiūrėti, kai matote, kad jau trūksta energijos?
– Visada sunku. Be jokių kalbų. Esu ir buvęs sportininkas, todėl visada norisi kuo geriau, stipriau, taikliau. Bet tu tiesiog negali to padaryti. Per apšilimą po pusfinalio darėme pataisymus, bet nieko negali padaryti.
Norisi padėti, bet kuom gali padėti? Tik sakyti, kad viskas bus gerai ir bandyti nuraminti. Bet viską padarė pati Laura, o ne aš.
– Mes kalbame apie 40 metų penkiakovininkę, kuri prasimušė į olimpinį finalą ir dar ten net nebuvo paskutinė. Pati Laura tai akcentavo po varžybų. Ką tai sako apie ją kaip asmenybę?
– Geležinė moteris. Stipri moteris. Įsivaizduokite – tiek metų, penktoji olimpiada. Ji skaičiavo, kad jau aukštame lygyje yra 20 metų.
Kaip sakoma – jokių komentarų. Laura kalba savo darbu ir rezultatais.
Ji pasirodė labai garbingai.
– L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė kalbėjo, kad Paryžiaus žaidynės jai – paskutinės. Užsiminė ir apie karjeros pabaigą, bet tai paliko dar svarstymų stadijoje. Ar kalbate apie tai?
– Joks sportininkas taip lengvai nepasakys, bet imi jausti, kad ateina tokia diena. Matome, kad sporte jau atsirado saulėlydis. Dabar ji nori būti prie sporto, save išbandyti kitose veiklose.
Normalu. Sunku, kai turi vieną gyvenimą, kuriame viskas aišku – treniruotės, poilsis, stovyklos, varžybos, tikslai, o tada – viskas.
Galbūt ji šiais metais dar startuos, gal pasirodys kokiose komercinėse varžybose.
Normalu – ji po varžybų ir nesakys, kad jau viskas, nes dar nori įsivertinti.
– Kaip buvęs sportininkas turbūt labai gerai suprantate, ką reiškia baigti karjerą.
– Labai sunkus momentas. Vienas iš sunkiausių gyvenime. Tiek metų tai darai gyvenime, viską žinai nuo A iki Z, o tada – viskas. Jeigu kitą rytą staigiai sau pasakysi „viskas“, gali ir iš proto išeiti.
– Tokijo olimpiadoje dėl COVID-19 suvaržymų Laurą stebėjote iš tribūnų, dabar jau buvote visai šalia. Kur būti sunkiau?
– Tada negalėjau prieiti prie jos. Bet man – visur sunku. Ar šalia, ar tribūnose – visur (juokiasi).
– G.Venčkauskaitė labai gražiai atsiliepė apie Laurą, sakė, kad ji yra karalienė ir nusipelnė karūnos. O ką jūs pasakėte savo žmonai, kai priėjote pabučiuoti?
– Pasakiau, kad šaunuolė. Ką daugiau ir pasakysi, nes žinai, kad padarė viską, ką gali.
Žinojau, kad šįkart tikrai apie medalius nekalbėsime. Jai labai geras rezultatas būtų aštuntukas.
Matėte, koks atotrūkis buvo.
Pasakiau, kad šaunuolė ir kad gerai sušoko paskutinį šokį olimpinėse.
– Ar Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės ateitis po Lauros – saugi?
– Tarp moterų tikrai yra. Ta pati G.Venčkauskaitė, Elzė (Elžbieta Adomaitytė, – red.). Gal su vyrukais sudėtingiau. Su moterimis – jokių problemų. Tik duokite kelią – atsiras ir kitos mergičkos veš medalius.
Vyrams sunkiau, bet auga gražus jaunimas. Viskas bus gerai.
– Galbūt Zadneprovskiai dar skins medalius olimpiadoje – jūsų dukra Adriana yra laimėjusi penkiakovės varžybų, nors jūsų žmona sakė, kad ji jau tolsta nuo sporto?
– Mes bandėme penkiakovę, bet vėliau kažkaip nebenorėjo. Yra jau ir kitų veiklų. Žinoma, ji plaukimą lanko, kur yra gera vidutiniokė. Buvome užsiėmę bėgimu, šaudymu, bet neužkabino.
Kol kas rimtai apie penkiakovę negalvoja. Dabar atsiras kliūčių ruožas, galbūt tai sudomins. Bet jai 14 metų – ne toks ir vaikas, gali pasirinkti.
O jeigu tėvai rinktųsi už vaiką, tai nieko gero tikrai nebūtų.
– Paminėjote kliūčių ruožą. Dabar paskutinį kartą istorijoje matėme jojimą, kuris šiuolaikinės penkiakovės dalimi buvo nuo 1912 metų. Ar jautėte nostalgiją po paskutinių pasirodymų?
– Ne tik mes, bet ir iš kitų šalių po finišo kalbėjome, kad viskas – paskutinis kartais, kai vyko klasikinė šiuolaikinė penkiakovė, paskutinis kartais, kai matėme žirgus.
Kitos varžybos jau vyks visiškai kitaip – Druskininkuose organizuojame jaunimo iki 17 metų čempionatą, kur bus ir kitas formatas.
Liūdesio yra. 112 metų buvo su jojimu. Tikrai yra nostalgijos.
Kliūtys irgi sunku ir įdomu, bet jau ne tas.
Visi apdovanojimai, ženkliukai – man penkiakovė visada egzistavo su žirgu. Sportas buvo suderintas, turėjo vientisumą, gražią Pierre'o de Coubertino istoriją.
Dabar jau bus visai kita istorija.
– Ar netaps penkiakovė dabar jau jaunesnių atletų sportu? Juk pridėta dar viena ištvermės sporto šaka, patirtis čia nebus toks svarbus veiksnys kaip jojime.
– Gerai pastebėjote. Taip ir bus. Bet kliūčių ruožas labiau įdomus ir vaikams, tad lengviau juos sudominti. Ir juos paruošti bus lengviau.
Patikėkite, kiek vargo buvo, kai 2017 metais darėme pasaulio taurės finalą. Žirgus reikėjo rasti, surinkti, paruošti. Reikia ir žmogiškų resursų, žirgų, nėra lengva ir finansine prasme, nes juos reikia maitinti, gydyti, prižiūrėti.
Dabar bus kitaip ir visiems bus lengviau organizuoti varžybas.
– Prieš porą valandų vaikščiojote po Versalio rūmų sodus. Jie – tik dar vienas įspūdingas elementas, kurį matėme Paryžiuje. Esate matęs daugybę olimpiadų – ar tai yra gražiausios per pastaruosius 20 metų?
– Nuostabi vieta. Stovi ant podiumo medalių laimėtojai, o prieš juos – įspūdingas vaizdas. Pats buvau A sektoriuje (horizonte matosi Versalio rūmai, – red.), tai nuostabu. Tie rūmai tikrai suteikia šarmą.
Prancūzai labai nuostabią vietą parinko šiuolaikinei penkiakovei.
Man šios žaidynės – labai gražios. Visais laikais, kai esi ten, atrodė, kad ir tose žaidynėse – gražiausia, bet manau, kad prancūzai dabar parinko pačią gražiausią.
Ir pačios žaidynės labai patiko. Žiūrovų palaikymas buvo įspūdingas. Bičiuliai suplanavo atvykti pažiūrėti varžybų ir prieš mėnesį jau nebebuvo bilietų.
Manė, kad ramiai atvyks, nes niekas nežiūrės penkiakovės, bet patys matėte – buvo pilnas stadionas.
