„Čia buvo istorija. Kas čia...Ojei...“, – žodžių ieškojo 33-ejų sportininkas, sudalyvavęs trečiosiose savo olimpinėse žaidynėse.
Bet nei Rio de Žaneire, nei Tokijuje jis tokios kovos nematė.
Nematė tokios kovos ir žiūrovai. Tai, kas įvyko Paryžiuje tiesiog drebino aistruolius ir nėra jokių abejonių – iš pradžių metė lietuvius į euforiją, o tada tiesiog pribloškė, priverčiant atsigauti ir pasidžiaugti dar vienu šalies medaliu.
Mykolas Alekna trečiadienio vakarą jau antruoju metimu praėjus 20 metų nuo to momento, kai jį užfiksavo jo tėtis Virgilijus Alekna, pagerino olimpinį rekordą. Diskas skriejo 69,97 m. M.Aleknos vardas atsidūrė viršūnėje ir atrodė, kad lietuviai jau pradeda džiaugtis dėl aukso.
Bet paskutiniu – aštuntuoju – numeriu papildomus metimus gavęs jamaikietis Roje Stona padarė tai, apie ką niekas net ir nebuvo pagalvojęs.
Ketvirtuoju metimu jis diską sviedė net 70 metrų. Naujas olimpinis rekordas. Tribūnos tiesiog griaudėjo.
Lietuviai jose bandė suprasti, kas ką tik nutiko ir kas sugadino tokią nuostabią tėvo ir sūnaus, Aleknų dinastijos istoriją, nors ją vis tiek puoė įspūdingas 21 metų sportininko pasiekimas – olimpinis sidabras jau debiutinėse žaidynėse.
„Su tokiu rezultatu, ką numečiau, tai ir tikėjausi, kad būčiau šešetuke, – sakė geriausiu bandymu 66,55 m numetęs A.Gudžius, kuris olimpiadoje užėmė 8 vietą. – Atėjo vyrai ir sutrypė bet kokias viltis tų, kurie galvojo mažiau mesti. Trečiajai vietai reikėjo daugiau nei 69 metrų – kosmosas. Tai, kas įvyko – istorija ir džiaugiuosi, kad buvau šios istorijos liudininku. Vienam po kito mesti olimpinį rekordą ir dar su olimpiniu rekordu nelaimėti žaidynių – kosmosas. Žemai lenkiuosi prieš Mykolą ir tai, ką jis atlaikė. Šaunuolis, šaunuolis, šaunuolis. Jis tikrai vertas medalio ir čia turėtų būti trys aukso medaliai šiems vyrams, o ne skirtingos spalvos.“
Netrukus dar pridūrė: „Kas iš to, kad daug blevyzgosiu – nieko nepakeisiu. Jie yra didvyriai“.
25 metų R.Stona nebuvo tarp favoritų. Sportininkas net nebuvo įrašomas į penketuką, nors šiemet Ramojoje, kur M.Alekna pagerino pasaulio rekordą, diską jis metė 69,05. Bet ten buvo Ramona, o lyderių sąraše prieš finalą rikiavosi M.Alekna, slovėnas Kristjanas Čehas, austras Lukas Weisshaidingeris.
„Nieko negaliu pasakyti. Pirmą kartą varžybose tokį sutikau. Buvau girdėjęs, bet kartu mėtyti neteko, o jeigu ir teko – nepamenu. Aš nekalbu, kad gal ten praeitame pasaulio čempionate, o apie šiuos metus. Jis praėjusiame pasaulio čempionate tokių rezultatų nemetė. Ramonoje šiemet metė 69, bet kad olimpiadoje mes 70 – kosmosas“, – kalbėjo A.Gudžius.
Pastarajam teko diską mesti būtent po R.Stona metimo.
A.Gudžius teigė, kad net susikaupti buvo sunku, jau nekalbant apie tai, kad reikėjo suvokti, kas įvyko.
„Aš po jo ėjau mesti. Man dar skaudėjo nugarą, kelį ir nuo jo skaudėjo. Neįmanoma. Tu eini mest ir prieš tave vyrukas olimpinį rekordą pasiekia, nors iki tol metė 66,16 m. Jis už mane mažiau buvo numetęs ir pridėjo 4 metrus. Buvo sunku tiek fiziškai, psicholigiškai ir visaip, kaip įmanoma. Kosmosas", – sakė A.Gudžius.
A.Gudžius žaidynes pradėjo diską mesdamas 66,45 m. Antruoju metimu jis diską numetė 65,02 m ir atrodė nepatenkintas paskutiniu metu. Trečiuoju bandymu jis išlipo iš sektoriaus, bet pirmojo rezultato užteko, kad gautų dar tris bandymus, patekęs tarp 8 tokių sportininkų.
Po trečiojo bandymo A.Gudžius netgi atsigulė ant žemės, ėmė daryti pratimus – iš pradžių ant nugaros, o tada ant šono atsigulęs kilnojo kojas.
„Man batai buvo. Visiški batai. Du ar tris metimus norėjau visiškai praleisti. Prasukau, kad biškį išsijudinti ir paskutiniame atidaviau viską, ką norėjau“, – paaiškino jis.
4,5 bandymai buvo nesėkmingi – visi kartai virto „X“, tačiau paskutiniajam A.Gudžius sukaupė jėgų ir numetė toliausiai – 66,55.
Olimpinių žaidynių auksą laimėjo jamaikietis R.Stona, sidabrą – M.Alekna, bronzą – australas Matthew Denny (69,31 m).
– R.Stona tuos 69, 05 m metė Ramonoje su vėju. Ar disko metimo teorija turi paaiškinimą, kaip jam pavyko dar toliau mesti olimpiadoje uždarame stadione?
– Pastatysiu jums tornadą ir duosiu diską. Jūs nepridėsit ten belenkiek. Bet kas nepridės. Reikia mokėti mesti į gerą vėją. Niekas nežino, ar tose varžybose jis pataikė į tą vėją kaip turėjo pataikyti. Gal jeigu būtų pataikęs, būtų dar toliau?
Tiesiog atėjo pasiruošęs šioms varžyboms ir parodė: „Prašau“.
Tas pats ir Mykolas – numesti 69 metrus...70 metrų, nes tas beveik...Tai, ką padarė Mykolas – kosmosas. Nebuvo istorijoje tokių metikų.
Ką jie išdarinėja – aš nežinau, ką jie atrado: techniką ar kokias paslaptis. Gal kada nors ir man papasakos (šyptelėjo).
– Andriau, pats pasiekėte aukštus rezultatus. 8 vieta. Kaip vertinate savo kovą?
– Padariau tai, ką pažadėjau. Sakiau, kad plėšysiuosi ir draskysiuosi, spausiu save. Tai ir padariau. Nė per nago juodymą savęs netempiau atgal.
Pridėjau 2,5 metro prie kvalifikacijos. Tai, ką padariau, vertinu 9 iš 10. Tai kaip pradėjau sezoną, kokių sunkumų turėjau, kai per treniruotes štangos ant pečių nedėjau kokius tris mėnesius, negalėjau daryti jėgos treniruočių, pavyko išspausti...
Esu patenkintas, bet būčiau labiau patenkintas, jeigu būčiau metru toliau numetęs.
Teoriškai buvo galima, praktiškai – po pirmojo net nustebau, kad taip...
– Po finalo kalbėjote su 7 vietą užėmusiu švedu Danieliu Stahliu. Ką sakėte?
– Sakėm, kad jeigu taip ir toliau visi kolegos mėtys – koks tikslas dar važiuoti į varžybas? (juokiasi). Grupėje šaudo po 70 per kiekvienas varžybas – nesąmonė (juokėsi).
– Seniems vilkams erdvės mažėja?
– Reikia kelti kepurę. Karjerų dar niekas nebaigsim. Nemanau, kad Lietuvai blogai turėti du disko metimus finale (juokiasi). Tiek Mykolas, tiek Roja, Matthew Denny kaip pradėjo metus, tai nestabdo ir taip važiuoja. Linkiu jiems, kad toliau stumtų olimpinius ir pasaulio rekordus į priekį.
Tik jeigu jie tokias nesąmones darys, tai tuoj olimpinis normatyvas bus 70 metrų (juokiasi).
Įsivaizduokite, olimpiadoje užėmiau 8, Danielis – 7 – mes net nepadarėme normatyvo į pasaulio čempionatą. Įsivaizduokite, kur juda disko metimas – aš nesuprantu.
Žinoma, gerąja prasme – aš džiaugiuosi, tai kosmosas. Džiugu, kad mano rungtis, kurios dalimi esu, taip stebina pasaulį.
– Ar M.Aleknos rezultatas ir yra toks, kokie buvo lūkesčiai, ar gali mesti jis ir daugiau nei 70 metrų?
– Mano galva Mykolas numetė 70 metrų. Ar 70 ar 69,97 – lygiai tas pats. Kur teisėjas padės, kaip diskas nukris, kur žolytė...kaip lazerį palaikysi. Tai – laimės dalykas.
Su tokiais atstumais yra paklaidos.
Aš pasaulio čempionatą laimėjau tokiu pat laimės dalyku – 2 centimetrais.
Mykolas yra jaunas, turi laiko ir Los Andžele pasiims tai, ką pasiėmė.
– Po atrankos sakėte, kad dėsite tiek pastangų, kad su neštuvais jus išneš. Ar taip kūnas ir jaučiasi?
– Po trečio metimo nebežinojau, kaip reikės mesti toliau. Pabandžiau užkurti auditoriją, lietuviai mane palaikė tribūnose, kiekvieną metimą rėkė, skatino. Galvojau apie sūnų, dukrą, kurie namie prie televizoriaus sėdi ir palaiko. Žmona tribūnose buvo.
Viskas susidėjo ir išstūmė mane. Tie paskutiniai rezultatai buvo emocijos, o ne fizinis pasirengimas. Varai ir negalvoji, kas bus. Bet 66,55 m – geriau nei būti išneštam neštuvais (šyptelėjo).
– Po trečiojo metimo buvote atsigulęs ant žemės...
– Man batai buvo. Visiški batai. Du ar tris metimus norėjau visiškai praleisti. Prasukau, kad biškį išsijudinti ir paskutiniame atidaviau viską, ką norėjau.
– Kokie dabar jūsų planai?
Turėčiau važiuoti į Romą „Deimantinės lygos“ etapą, o tada Ciurichą ar tai Briuselį, bet per artimiausią savaitę nuspręsiu, ar dalyvausiu. Nežinau, ar šį sezoną treniruosiuosi. Tikrai blogai.
Ir grįšiu namo, gydytojai sakys: „Durnas, baik, gana“. Prieš tai sakė, kad stabdyčiau arklius, bet nenorėjau sustoti, nes tai gali būti mano paskutinės olimpinės. Nenorėjau gailėtis, kad kažko nepadariau.
Dabar pakėlęs galvą galiu pasakyti, kad atidaviau viską, ką galėjau padaryti.
– Net su išvarža?
– Su dviem.
