– Kokias konkrečias strategijas ir treniruočių režimus įgyvendinote, kad pasiruoštumėte Europos kvalifikaciniam čempionatui?
– Šiais metais treniruotės buvo tikras iššūkis. Jau rudenį žinojome, kad du iš mūsų geriausių žaidėjų – Matusevičius ir Balandis – nežais, todėl mano dėmesys nukrypo į likusią komandą. Reikėjo sustiprinti kelias svarbias pozicijas, įskaitant ir gaudytojo poziciją.
Taip pat turėjome susirūpinimą dėl pagrindinių žaidėjų prieinamumo gaudytojo ir trumpiausio žaidėjo pozicijose – dviejose svarbiausiose pozicijose aikštėje. Grįžtant prie jūsų klausimo, mano strategija buvo motyvuoti ir skatinti visus vaikinus būti pasiruošusius konkuruoti. Per pavasarį surengėme aštuonias komandines treniruotes, siekdami įvertinti žaidėjus ir dirbti su komandos gynyba.
Įvertinome kiekvieną mėtytoją Lietuvoje ir visus mėtytojus vežėme į Prahos beisbolo savaitę, kad pamatytume, kas gali geriausiai pasirodyti prieš aukščiausio lygio nacionalines komandas. Per šį turnyrą užėmėme 3-iąją vietą, nugalėjome Slovakiją ir pralaimėjome Vengrijai. Tai buvo pirmas kartas, kai žaidėme tokį konkurencingą turnyrą prieš kvalifikacinį turnyrą, ir manau, kad tai padėjo mums pasiruošti.
Be to, pasikviečiau Corey Lee tapti mūsų mėtytojų treneriu. Corey Lee yra buvęs MLB mėtytojas ir MLB 1-ojo rato drafto pasirinkimas. Jis buvo Čekijos nacionalinės komandos mėtytojų treneris nuo 2010 iki 2020 metų. Corey suteikė mūsų komandai patirties ir profesionalaus lygio treniravimo, kas yra nuostabu. Treneriai Swindling ir Balandis taip pat buvo puikus papildymastrenerių štabui. Abu treneriai yra žaide universiteto lygiu JAV ir yra gerbiami Lietuvos žaidėjų.
– Kaip analizavote ir prisitaikėte prie savo varžovų stiprybių ir silpnybių viso turnyro metu?
– Suomija ir Rumunija turi po vieną stiprų mėtytoją. Mums pasisekė, kad šie metikai nežaidė prieš mus tiesioginio susitikimo metu. Mūsų analizė buvo sutelkta į Lenkiją. Žinojome, kad jie turi tris metikus iš JAV ir Kanados, todėl kruopščiai analizavome tų metikų vaizdo įrašus. Taip pat žinojome jų pagrindinius mušėjus ir stengėmės apeiti juos. Tai ne visada buvo lengva, ypač todėl, kad Kutno laukas yra labai mažas ir net „pop-up“ gali būti „home run“.
Pirmajame žaidime susidūrėme su Lenkija. Mūsų strategija buvo pradėti stipriai ir agresyviai, kad laimėtume šį žaidimą. Naudojome keturis iš mūsų geriausių metikų, bet visus ribojome, siekdami laimėti žaidimą ir neiššvaistyti jų jėgų. Pergalė pirmosiose rungtynėse leido mums kontroliuoti savo likimą turnyre.
– Kaip stiprinote komandos vienybę ir užtikrinote veiksmingą bendravimą tarp žaidėjų?
– Visada yra iššūkis tapti "komanda", kai vaikinai yra iš skirtingų klubų, o aštuoni vaikinai žaidžia užsienyje. Tai turi įvykti greitai. Dauguma mūsų žaidėjų turi patirties nacionalinėje komandoje ir aš rėmiausi jų pavyzdžiais, kaip būti komandos žaidėju. Zickus ir Černiauskas suteikė stiprią lyderystę.
Taip pat ir mūsų gaudytojai – Aleksandravičius ir Vilimas. Tomas ir Vytas Valinčiai, broliai, kurie abu žaidžia I diviziono beisbolą JAV, suteikė didelį postūmį puolime. Ir, žinoma, Dovydas Neverauskas buvo su mumis viso turnyro metu. Dovydas turi patirties MLB. Jis rodė puikią lyderystę, ypač mūsų mėtytojų štabui.
– Ar galite apibūdinti lemiamus momentus, kai komandos lyderystė turėjo reikšmingą poveikį žaidimo rezultatui?
– Manau, kad mane labiausiai nustebino mūsų stiprus puolimas šiame turnyre. Sadzevičius ir Kamandulis turėjo varžybas su dviem „home run“. Tikriausiai geriausias lyderystės pavyzdys buvo finaliniame žaidime, kai mes pralaimėjome 5–4 ir du mūsų lyderiai, Neverauskas ir Valinčius, surengė komandos susirinkimą.
Nepasakosiu, ką jie sakė, tai lieka komandos viduje, bet jų žinutė buvo aiški: „Pabuskite. Nebijokite. Užpulkite.“. Nuo to momento mes perėmėme kontrolę. Eimantas Zickus, 39 metų ir 20 metų nacionalinės komandos veteranas, metė 5 iningus, kad užbaigtų žaidimą. Tai taip pat buvo neįtikėtina lyderystės išraiška.
– Ar buvo išskirtinių pasirodymų ar pagrindinių žaidėjų, kurie viršijo jūsų lūkesčius čempionato metu?
– Jau minėjau kelis, bet paminėsiu dar keletą. Didžiuojuosi kiekvienu žaidėju. Manau, kad kiekvienas žaidėjas padarė pažangą nuo paskutinio mūsų pasirodymo prieš dvejus metus. Visi mes patobulėjome. Didžiuojuosi mūsų dviem gaudytojais – Vilimu ir Aleksandravičiumi – kurie abu įdėjo papildomą darbą žiemą ir pavasarį, kad būtų pasiruošę varžytis.
Didžiuojuosi Miciuta, kuris pirmą kartą pateko į vyrų nacionalinę komandą. Didžiuojuosi mūsų jaunaisiais mėtytojais – Žukausku, Morkūnų, Paikovu, Račiūnu. Džiaugiuosi už mūsų vyresnius žaidėjus, kurie po 10, 20, 30 metų sunkaus darbo ir indėlio į nacionalinę komandą galėjo būti šios pergalės dalimi.
– Kaip motyvuojate žaidėjus pasirodyti esant dideliam spaudimui?
– Dažnai kartodavau frazę „būk savimi“. Žaisk savo žaidimą. Tau nereikia daryti nieko beprotiško ar nuostabaus – tiesiog žaisk beisbolą. Susitelk į dabartinę akimirką. Susitelk į varžybas ir stenkis užblokuoti visas kitas mintis.
– Kokie yra jūsų komandos tolimesni planai po šios pergalės?
– Geras klausimas. Pirmiausia, man reikia apmąstyti turnyrą. Tada mes turime paruošti treniruočių planą rudeniui, žiemai ir pavasariui. Mes dabar esame A grupėje. Tai reiškia, kad turime iškart pasiruošti kaip A grupės komanda.
Tai, ką iki šiol padarėme, yra pakankamai gerai, kad patektume į A grupę, bet nepakankamai gerai, kad joje išliktume.
Todėl turime pakeisti savo mąstymą. Kai sakau „mes“, turiu omenyje trenerius, žaidėjus ir LBA. Turnyre Kutno mieste atlikome daug puikių dalykų. Žaidėjai turėtų didžiuotis.
Aš nepaprastai didžiuojuosi. Lietuva turėtų didžiuotis šia komanda. Planuoju pasikalbėti su kiekvienu žaidėju apie turnyrą ir kaip jie turėtų ruoštis kitai vasarai. Tačiau šiuo metu turime sustoti ir švęsti šį didelį pasiekimą.
– Ką ši pergalė reiškia jums asmeniškai kaip treneriui?
– Kiek laiko turite? Tai reiškia labai daug. Pirmą kartą atvykau į Lietuvą prieš 19 metų. Įdėjau tiek daug laiko ir pastangų į šį sportą čia. Mano žmona yra lietuvė. Mano dvi dukros yra Lietuvos pilietės.
Praleidžiame beveik pusę laiko čia. Žinau, jog ši pergalė labai svarbi žaidėjams – esamiems ir buvusiems. Esu tiesiog laimingas dėl šio momento. Tai nebuvo lengva. Tai buvo 40 metų projektas, su daugybe žmonių, kuriems reikia dėkoti už rezultatą.
– Ar galite pasidalinti įsimintinomis akimirkomis ar svarbiausiais momentais iš čempionato, kurie jums išsiskyrė?
– Sunku nurodyti tik vieną. Galiu papasakoti kelis. Visada prisiminsiu ketvirtą iningą, kai nuėjau pas Neverauską ir pasakiau, kad laikas keisti metiką. „Aš baigsiu šį žaidimą – jis sakė – Tai mano šalis“.
Jo akyse buvo ugnis, kuri man įrodė, kad jis turi eiti ir toliau mesti. Po pergalės pažiūrėjau į tribūnas ir pamačiau tiek daug draugų iš Lietuvos. Tiek daug beisbolo fanatikų.
Mano komandos draugai. Mano treneris iš 2005 metų. Matyti, kokie laimingi buvo sirgaliai ir šeimos, buvo labai įspūdinga. Prieš kelias dienas manęs kažkas paklausė: 'Koks yra jūsų didžiausias pasiekimas beisbolo karjeroje?'. Dabar galiu pasakyti, kad tai buvo pergalė šiame turnyre.
