V.Alekna – olimpinio disko metimo rekordininkas. 2004 m. Atėnuose Lietuvos legenda diską numetė 69,89 m., tačiau buvęs sportininkas žurnalistams teigė, kad gali būti, jog jo rekordas kris Paryžiuje.
Savo atžalų V.Alekna į Paryžių kol kas palaikyti nevyks. Jeigu viskas susiklostys pagal planą, V.Alekna į olimpinį Paryžių vyks tądien, kai disko metimo sektoriuje vyks jo finalas.
Lietuvos disko metimo simbolis taip pat pridūrė, kad būtų smagu pamatyti, jog trys Lietuvos atstovai (Myk. ir Mar. Aleknos ir Andrius Gudžius) būtų finale, o kartu atskleidė, ką prieš skrydį pasakė savo sūnui Mykolui, kuriam užsienio ekspertai prieš pačias varžybas jau kabino medalį ant jo kaklo.
– Kaip manote, ar Paryžiuje kris jūsų rekordas?
– Na, mano metimas irgi buvo beveik 70 metrų, tad nėra taip paprasta. Jeigu kam nors pavyks, džiaugsiuosi.
– Mykolas pats minėjo, kad prieš varžybas reikia išlaikyti ramybę ir duoti patarimai gali išnykti iš galvos, bet kokią žinutę pasiūsite savo sūnui prieš pirmąjį olimpinį startą?
– Man atrodo, kad reikia išnaudoti visas progas, jog nereikėtų laukti ketverių metų, kad įgyvendintum tai, ko nebūsi įgyvendinęs šiose olimpinėse žaidynėse. Man atrodo, kad reikia padaryti viską, jog kitų olimpinių žaidynių būtų dar ramiau laukti.
– Esate minėjęs, kad sūnų yra sunkiau matyti, nei pačiam mesti diską. Ar iš tikrųjų bus sunku stebėti Mykolo kovą dėl medalių?
– Turiu jau patirties ir gan karčios, kuomet neseniai teko stebėti įvykusį Europos čempionatą, pernai Miunchene buvo geriau, bet nėra lengva sėdėti. Būti pačiam sektoriuje buvo lengviau.
– Ką pasakytumėte Mykolui, jei jis pagerintų jūsų olimpinį rekordą?
– Pasveikinčiau. 20 metų rekordas laikosi. Ko gero, kad pats laikas jį pagerinti. Visi tobulėja, tad manau, kad jis (rekordas) sunkiai pergyvens šias olimpines žaidynes.
– Ko tikitės iš kito sūnaus Martyno? Ar tikitės, kad abu bus finale?
– Tikslas – abiem būti finale, bet, aišku, konkurencija yra didelė. Martynas turi šiokios tokios patirties, tad galbūt dabar yra pats laikas apie save priminti, parodyti, kad jis gali būti tarp 12 geriausių.
– Tikriausiai, kad trys lietuviai būtų idealiausias scenarijus finale, tiesa?
– To dar nėra buvę. Du esame turėję, trijų – ne. Tai būtų ypač džiugi naujiena.
– Visi Mykolui kabina medalį. Ar matote jo akyse, kad jį spaudžia ir kaip jis tvarkosi su spaudimu?
– Mes šeimoje to nelabai sureikšminame. Yra kaip yra. Jis vis tiek yra numetęs diską labai toli, yra pasaulio rekordininkas, tad būtų keista, jeigu iš jo nesitikėtų olimpinio medalio. Manau, kad jis tai pats supranta. Olimpinės žaidynės – paprastos varžybos. Tik tai, kad jos būna kas ketverius metus, varžovai tie patys. Reikia parodyti tai, ką gali, o tada viskas galbūt ir susiklostys gerai.
– Kaip jūs pats tvarkydavotės su spaudimu? Tikriausiai anksčiau, kai nebūdavo taip išsprogusi viešoji erdvė, buvo paprasčiau?
– Taip, anksčiau buvo paprasčiau – užtekdavo neskaityti spaudos, nežiūrėti televizoriaus, o dabar yra sudėtingiau. Viską turime su savimi ir norom nenorom iškrenta viena, kita žinutė, bet manau, kad jaunimas jau yra įpratę prie to.
Džiaugiamės, kad Lietuva atidarė savo medalių kraitį. Ir, ko gero, Lietuvos medalių kraitis toliau tik pilnės.
