34 metų irklavimo specialistas prisideda prie jau ne vieno Lietuvos olimpinio medalio, tačiau buvo palikęs šalį, kai netikėtai paaiškėjo, kad jis pradėjo treniruoti Rusijos rinktinę, kurią paliko Vladimirui Putinui davus įsakymą pradėti pilno masto invaziją į Ukrainą.
Būtent dėl šios priežasties M.Griškonis jau anksčiau kalbėjo, kad federacijos sprendimas susigrąžinti iškart po karo netgi „degino“ rinktinės įvaizdį, tačiau visiškai pasiteisino.
Paryžiaus olimpinėse žaidynėse prie olimpinio kaimelio stovėdamas treneris teigė, kad sutartį su rusais nutraukti galėjo sklandžiai – jis nesusidūrė su bandymais pakenkti, ką teko patirti kai kuriems Lietuvos rinktinės krepšininkams ar užsienio sportininkams.
„Ji baigėsi gan sklandžiai ir greitai. 24 dieną prasidėjo (vasario 24 diena – Rusijos karo Ukrainoje pradžia, – red.). 26 dieną baigėme stovyklą ir iškart daugiau nebesusitikome ten. Rusijos irklavimo federacijos prezidentas suprato situaciją. Išsiskyrėme taikiai ir be vidinių nesutarimų. Nebuvo dėl ko gailėtis. Tuo metu buvo padarytas toks sprendimas ir nebuvo minčių kažką daryti kitaip“, – sakė M.Masilionis.
Pastarajam daug pagyrų skriejo ne tik iš M.Griškonio, bet ir pačių irkluotojų.
Lietuvos irklavimo rinktinė Paryžiaus žaidynėse turėjo dvi įgulas A finale, kur V.Senkutė po nerealaus finišo iškovojo bronzą. Penktąją vietą pavienėje dvivietėje užėmė Kamilė Kralikaitė ir Ieva Adomavičiūtė. B finale dvivietėje varžėsi broliai Domantas ir Dovydas Stankūnai, vienvietėje – Giedrius Bieliauskas.
„Labai gerai. Sportininkams sakiau, kad kai esi olimpinėse žaidynėse, nežinau dėl kitų sporto šakų, bet ypač irklavime – jeigu esi čia, tai tu arba geras, arba labai geras. Normalūs irkluotojai olimpiadą žiūriu per televizorių namuose. Mūsų sportininkai parodė, kad yra geri irkluotoja ir kovoja su elitu“, – pasakojo M.Masilionis.
Treneris įvertino kiekvieną irkluotojų komandą atskirai ir papasakojo, kas lėmė tokius gerus rezultatus, dėl kurių džiaugiamės ir olimpine bronza, ir finalais.
28-erių V.Senkutės bronza iki žaidynių nebuvo prognozuojama. Medaliai buvo kabinami ant 35-erių Donatos Karalienės ir 22-ejų Dovilės Rimkutės porinės dvivietės, tačiau sportininkės neįveikė atrankos, o tada liko paskutinės ir paguodos irklavime.
„Visi tikėjosi medalių iš moterų porinės dvivietės, bet mes, treneriai, matėme pasiruošimą. Liucerne jau nuo trečiojo etapo komanda nedemonstravo rezultatų, bet ne dėl to, kad padarytos klaidos. Tai buvo sveikatos problemos, apie kurias žinojo mūsų medikai ir jie jas sprendė. Čia važiuodami galvojome, kad dar galėsime pakovoti dėl medalių, bet objektyvios priežastys neleido mums pasiekti aukštų rezultatų“, – pasakojo treneris.
Kalbėdamas apie B finaluose dalyvavusį 27 metų G.Bieliauską bei 24 metų brolius Stankūnus jis pabrėžė, kad šias pavardes turėtume girdėti ir 2028 metų Los Andželo olimpinėse žaidynėse.
„Vienviečių valčių varžybose buvo 32 valtys ir G.Bieliauskas užėmė 10 vietą. Jis aplenkė labai daug varžovų. Visos vienvietės yra labai konkurencingos, todėl 10 vieta jam yra puikus rezultatas. Giedrius atsiskleidė tik šiame sezone, ką parodė ir Europos čempionato medalis, o tada – olimpiada, – pasakojo M.Masilionis. – Broliukai turi savo dvasią. Tai, kaip kalba su žurnalistais, taip ir irkluoja – energingai. B finale antroji vieta – jiems lyg olimpinis auksas. Tai – labai jauna komanda, kuri čia pateko per papildomą atranką. Perspektyvūs vaikinai ir kitoms olimpinėms žaidynėms ir galbūt net ne vienoms. Džiaugiuosi, kad prasibrovė į aštuntuką.“
Labai daug intrigos atnešė būtent 23-ejų K.Kralikaitė ir 29-erių I.Adomavičiūtė. Finale iki 4 vietos joms pritrūko vos 0,03 sekundės. Sportininkės po finalo ir džiaugėsi, ir šiek tiek krimtosi, nes tikėjo, kad gali kovoti ir dėl medalių.
„Ketvirtoji ir penktoji vietos buvo labai arti. Žinoma, apmaudu, kai gali būti ir laipteliu aukščiau, bet merginos padarė viską. Žinome istoriją, kaip jos susėdi į valtį, kiek turėjo laiko kartu. Kamilė iš studijų JAV grįžo birželį – tai nepilni du mėnesiai iki žaidynių. Ir tada irkluoti pasauliniame elite, kovoti su komandomis, kurios kartu yra ilgai ir rodo stabilius rezultatus – esu labai patenkintas, – pabrėžė M.Masilionis. – O kad pasiektum geresnius rezultatus – reikia dar pasistengti.“
– Kurią įgula prireikė daugiausia pastangų paruošiant?
– Mes ruošiamės visi kartu, vienoje vietoje – Trakuose. Visi sportininkai kalbėjo, kad čia esančios sąlygos atitiko Trakus – tai ir bangavimas, klimatas. Žinojau, kad kitur prieš olimpiadą nereikia organizuoti stovyklų, o Trakuose bus pats geriausias pasirengimas.
Grįžę po pavasarinių stovyklų du mėnesius praleidome Trakuose. Tai – gegužės pabaiga, birželis, liepa. Visi rengėmės kartu. Negaliu pasakyti, kad vienai komandai buvo daugiau dėmesio.
Irkluotojai ruošiasi visi kartu ir visi gerai startavo.
– Kaip nutiko, kad anksčiau dominuodavo porinės dvivietės, o dabar dešimtuke turime pavienes porines valtis?
– Mes visada buvome porinis irklavimas, bet nutiko, kad porinė dvivietė užsipildė ir mes turėjome ieškoti variantų, kaip realizuoti sportininkę. I.Adomavičiūtės atveju taip ir nutiko. Vienvietėje V.Senkutė – labai greita. Donata ir Dovilė – irgi greitos. Mes neturėjome, kur padėti perspektyvios sportininkės ir labai gerai, kad auga tokia karta.
Nuo praėjusių metų Kamilė su Ieva parodė, kad turi potencialo. Žinodami tai stengėmės išlaikyti komandą, kad ji būtų ir olimpinėse žaidynėse.
– Lietuvos irklavimo vėliavą ant pakylos įsmeigė Viktorija Senkutė. Ką galite pasakyti apie jos pasirodymą?
– Reikėtų vertinti visus Viktorijos metus. Pernai ji pati užsitikrino kelialapį, kai pasaulio čempionate buvo šešta. Ji tada pajuto pergalių skonį. Jai pergalė pirmiausia buvo ne koks auksas ar bronza, o patekimas į žaidynes, nes tai buvo jos svajonė. Ji tai sistemingai darė ir siekė. Kaip ji pati minėjo – pasiruošimo etapas buvo tikrai geras.
Mums gerai pažįstami Trakai, vandenys, davė pasitikėjimo. Tai matėme ir pagal greitį.
Viktorija prieš Europos čempionatą sirgo koronavirusu, bet stengiamės, kad bent minimaliomis pastangomis dalyvautų čempionate, kad turėtų patirties, startų.
Ta pati I.Adomavičiūtė šį sezoną irklavo ir keturvietę, ir vienvietė. Visa tai buvo planuota, nes sportininkas be varžybų olimpinėms žaidynėms nepasiruoš. Taip ir stengiamės padėti jai pasiruošti.
– Ar irklavimo rinktinės laukia pokyčiai? O galbūt stengsitės viską išlaikyti tokios pačios sudėties?
– Kaip sakiau sportininkams – tai jų pačių sprendimai. Mes nieko nenorime nei laikyti, nei paleisti. Žinoma, Lietuva neturi daug sportininkų. Kiek buvo – visi pateko. Jeigu turėtume medicininę problemą, neturėtume sportininkų, kurie galėtų pakeisti, kaip tai gali padaryti kitos šalys, kai sudėtį keičia ir vis tiek išsaugo geras pozicijas.
Mes stengiamės lipdyti, ką turėjome. Ir sulipdėme daug žmonių – džiugu, kad startavo 8 žmonės, o dar ir medalis yra, kitos aukštos vietos.
– Tai jums – trečios olimpinės žaidynės su Lietuvos rinktine. Rio de Žaneire – du medaliai ir A finalas, Tokijo žaidynėse – du A finalai, dabar – vėl medalis ir A finalas. Esame mažiausia pagal gyventojų skaičių medalį irklavime iškovojusia šalimi. Ką tai sako apie Lietuvos irklavimą, jūsų indėlį?
– Įspūdinga, kad kiekvienos olimpinės žaidynės gerai pasibaigia. Maža šalis, bet irklavimas yra viena iš fiziologiškai sudėtingiausių sporto šakų. Mes treniruojamės nuo pirmadienio iki sekmadienio ir nuo sekmadienio – iki pirmadienio. Kaip keli sportininkai sake, nėra daug laisvo laiko, bet jie turi gerus rezultatus.
Galima pajusti tą dvasią, kai esi kanale ir kaip fiziškai sunku išlikti iki galo. Kad ir Viktorija – tu iki paskutinio yrio turi likti stipri tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ką ir kalbėjome, kad treniruočių metu labai svarbu save realizuoti, kad varžybose galėtum pakartoti tą patį.
– Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) prezidentas Mindaugas Griškonis tiesiai šviesiai sakė, kad šie geri rezultatai – jūsų nuopelnas ir džiaugėsi, kad jus sugrąžino į rinktinę. Ar reaguojate į tokius žodžius?
– Nenoriu savęs vertinti. Jeigu kiti vertina, tai turbūt ir neblogai. Visa komanda dirbo. Visi rinktinės treneriai dirbame kartu. Vieno kertinio taško rezultate nėra. Rezultatas susideda iš kolektyvo ir be sportininko to rezultato irgi nebūtų. Svarbu, kad yra drausmė, sportininkai, kurie tiki ir stengiasi. Ir tai parodo rezultatai.
– V.Senkutės istorija išskirtinė, nes ji buvo išstumta iš irklavimo, tada netgi perėjo prie dviračių sporto. Ar iš jo sugrįžus reikėjo iš naujo pratinti prie irklų?
– Aš džiaugiuosi, kad sportininkai per karjerą pabando ne vieną sporto šaką. Kiekviena sporto šaka papildo kitą. Be to, pailsi nuo tų pačių judesių. Kiekvieną dieną matai tą patį trenerį, tuos pačius žmones.
Išeikite į kitą sporto šaką, pažiūrėkite, kaip ten lengva ir sugrįžkite į irklavimą, kad pamatytumėte, kaip čia sunku.
– Irkluotojai išsiskyrė ypatinga motyvacija, labai tvirtais charakteriais. Ar daug dirbote ir su psichologija?
– Šiai dienai turime labai neblogą komandą. Turime ir psichologę, ir psichologą, turime medikų komandą. Per dvejus metus subūrėme viską, ką galėjome geriausio.
Sportininkai pasitiki visais specialistais. Kai jie pasitiki – yra ramūs, žino, kad jeigu specialistai nepanikuoja – viskas gerai ir su sportininku.
– Paminėjote pasitikėjimą – irkluotojai labai dažnai pabrėždavo, kad pasitiki visu procesu. Turbūt, kai matote tą pasitikėjimą, viską stebėti gerokai ramiau?
– Man ramu, kai matau paskutiniuosius pasiruošimo du mėnesius. Treniruojamės kartu ir žinau, kuri komanda yra greitesnė, o kuri – lėtesnė.
Po pasiruošimo negalime pasakyti tikslių vietų, bet žinome, kuri komanda yra pakankamai greita, kuriai reikia dar pasistengti. O tai komandoms prideda pasitikėjimo, nes komandos kiekvieną dieną varžosi tarp savęs.
Ta konkurencija sukuria pasitikėjimą. Kai atvyksti į olimpines žaidynes, tai kaip sakė Viktorija, įsivaizduoji, kad su dviviete lenktyniauji. O dvivietė – greitesnė nei vienvietė. Mes lenktyniaujame su greitesnėmis valtimis ir taip sportininkai tobulėja dar labiau.
– Ką kalbėjote po V.Senkutės bronzinės pergalės? Sulaukėte ir daug padėkų.
– Aš džiaugiuosi, jeigu sportininkai pasako patį geriausią žodį – „ačiū“. Man tai – geriausias įvertinimas. Dirbame nuo pirmadienio iki sekmadienio, praleidžiame daug laiko kartu.
Tas „ačiū“ yra pats geriausias dalykas.
Aš turiu irgi padėkoti čia atvykusiems sportininkams. Jie – komanda. Man teko dirbti ne vienoje šalyje, tai galiu pasakyti, kad turėjome pačią geriausią atmosferą, kokia galėjo būti. O atmosfera yra pati svarbiausia, norint pasiekti rezultatą.
