36-erių dviratininkė sekmadienį važiavo gražiausiomis Paryžiaus gatvėmis, o finišavo jai už nugaros stūksant visiškam Prancūzijos pasididžiavimui Eifelio bokštui.
„Fantastika. Dviračių sportui Paryžiaus centras – vau!“, – plačiai šypsojosi vienintelė Lietuvos plento dviratininkė olimpiadoje. Po finišo jos emocijas kaitino ir netikėta staigmena – dviratininkę pakvietė prie televizoriaus, kuriame išvydo jai paskambinusią Lietuvos dviračių šeimyną Editą Janeliūtę-Konovalovą ir Igną Konovalovą. Abu jie – puikūs Rasos bičiuliai.
Toks netikėtumas labai sužavėjo sportininkę.
R.Leleivytė masinio starto plento lenktynėse 158 kilometrų trasą įveikė per 4 valandas 4 min. 23 sek. Nuo lyderės ji atsiliko 5 minutes ir užėmė 20 vietą.
Tai – jos antrosios olimpinės žaidynės. Tokijuje lietuvė buvo 35.
Auksą iškovojo 31-erių amerikietė Kristen Faulkner (3:59:23), sidabrą – olandų dviračių sporto žvaigždė 37 metų Marianne Vos. Belgų žvaigždė 28-erių Lotte Kopecky nuskynė bronzą.
„Pradžioje važiavome rimtai, bet kai pamačiau, kad yra pabėgusių 5 minutėmis tai pradėjau važiuoti stipriai ir nebesustojau. Prieš kalniuką dar buvo griūtis. Grupelė viena nuvažiavo ir net neaišku, kaip būtų buvę. Gal būtų buvę kitaip, bet esu patenkinta. Aš esu mažoje komandoje, nevažiuojame tose kietose varžybose. Labai seniai nevažiavau su geriausiomis dviratininkėmis pasaulyje. Toks startas ir olimpiadoje, tai...Būti grupėje su geriausiomis, kurios yra laimėjusios daug varžybų – visai faina“, – pasakojo R.Leleivytė.
Kalbėdama jis vis pažiūrėdavo į priešais esantį Eifelio bokštą, puikiai girdėjo kurtinančius žmonių šūkius dviratininkams.
Prieš trejus metus vykusiose Tokijo olimpinėse žaidynėse nieko panašaus nebuvo – dėl COVID-19 apribojimų žiūrovai buvo nustumti į šalį, tad jau tada R.Leleivytė sakė, kad norėtų pamatyti tas gyvąsias olimpines žaidynes. Pamatė ir dar gerai pasirodė.
„Girdėjau, kad kažkas šaukė „Rasa!“, tai buvo fainai. Tiek žmonių buvo. Važiuoji, visi tave palaiko – nesvarbu, ar esi prancūzas, italas, lietuvis. Visi palaiko taip, kad net šiurpuliukai bėgioja. Tiek daug žmonių, kad net negaliu apsakyti žodžiais“, – sakė ji.
R.Leleivytė dabar atvirai sako, kad jau būtų galima pradėti galvoti apie 2028-uosius, kai vyks Los Andželo žaidynės.
„Galima planuoti, kodėl ne? Visai realiai galima tai planuoti. Dabar turėtų vykti Europos ir pasaulio čempionatai, tai bus įtemptas pasiruošimas. Lauks aukštikalnės, treniruotės ir pora varžybų“, – svarstė R.Leleivytė.
Norėtų ji ten trasoje turėti ir komandos draugę, nes dabar dviratį mina viena, o ir palaikymo komanda maža.
„Vyras yra ir treneris, ir masažuotojas ir psichologas. Viskas. Ir dar yra Mateo, kuris dirba mūsų komandoje Italijoje. Viską suorganizuoja, kalba prancūziškai ir angliškai, tad sutvarko visus dokumentus“, – papasakojo R.Leleivytė.
R.Leleivytė dėkojo Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK) ir Lietuvos dviračių federacijai, kad gavo progą prieš žaidynes treniruotis ir aukštikalnėse, kur įprastai traukia visos lyderės ar norinčios jomis tapti.
Tačiau čia iškart ji pabrėžia – Lietuvos dviračių sportas turėjo puikių sportininkių kartą, bet dabar susiduria su lėšų trūkumų.
O pinigų čia reikia ir daug.
„Su ratais dviratis – apie 12 tūkstančių, bet dar galima jį palengvinti kilogramu. Rėmas nėra geriausias. Apie 15 tūkstančių, jeigu su gerais ratais ir visa komplektacija. – rankomis vis pasliesdama vieną ar kitą savo dviračio detalę pasakojo R.Leleivytė. – Daug kainuoja stovyklos – jeigu kitos važiuoja į aukštikalnes, o tu negali…
Kai esi aukštikalnėse, gerėja kraujas, padaugėja hemoglobino. Yra daug niuansų.
Vien ratai kainuoja apie 2500 eurų, reikia turėti nors porą ar dvi atsargini. Viena padanga apie šimtą eurų kainuoja. Lenciūgai. Dar galima ir vairą gerinti. Kainos – kosminės.“
Pasak jos, aukščiausias dviračių sporto lygis taiko „Formulės 1“ standartus.
„Formulė 1“ tunelyje testuoja bolidus, tai taip ir su dviračiais – keičia vairą ir žiūri, kuris geriau, tas pats su padangomis. Kas turi tokias galimybes, tai truputėlį po truputėlį ir susideda“, – paaiškino ji.
– Paryžiaus žaidynėse sportininkai daug kalba apie psichologiją. Štai gerus rezultatus rode ir bronzą atnešę irkluotojai pasakojo, kaip save motyvuoja viduryje distancijos. Ką sakote sau?
– Kiekvienas sportininkas su savimi kalba per kiekvienas varžyas. Sakai sau: „Pavaryk, negalima pasiduoti“. Važiuoji ne tik dėl savęs, važiuoji dėl sirgalių. Žinai, kad palaiko daug draugų, trenerių.
Reikia, kad jiems būtų įdomiau (juokiasi). Tai – irgi stimulas.
Psichologinis pasiruošimas yra labai svarbus. Prieš tokias varžybas atsiranda jaudulys, įtampa. Gali būti labai gerai fiziškai pasiruošęs, bet jeigu neatlaikai psichologiškai, tai gali viskas griūti.
– O kaip jūs jaučiatės fiziškai?
– Noriu padėkoti LTOK ir federacijai, kad suorganizavo stovyklą aukštikalnėse. Dabar labai pakilęs dviračių sporto lygis. Sportininkai po vasaros daug būna aukštikalnėse. Jeigu nori aukščiausios formos, mažiausiai triskart turi pabūti aukštikalnėse.
Mes važiavome pirmą kartą. Jeigu dar pavyktų tris kartus pabūti, būtų galima dar daugiau minti.
Mes vykome į Italijos Alpes, kur 1700 metrų virš jūros lygio.
Žinoma, ten nėra lengva, nes kiekvieną dieną mašina važiuoji žemyn, tada treniruotė – aukštyn. Nieko daugiau nėra – viešbutis ir viskas. Kaip mėnulyje. Bet to reikia.
– Daug metų važiuojate ir gyvenate Italijoje, bet kaip jums atrodo – kokia kryptimi juda Lietuvos dviračių sportas?
– Gal šiek tiek trūksta lėšų. Inventorius kainuoja labai daug. Daug kainuoja išvežti žmones į varžybas, stovyklas.
Turime gerų žmonių, bet jeigu atsirastų rėmėjas, kuris padėtų suorganizuoti porą varžybų jaunimui, kad jiems kiltų motyvacija...
Kiek mačiau, turime neblogo jaunimo, bet jos dalyvauja varžybose Lietuvoje, kur startuoja 15–20 varžovių. Kai atvyksta į Europos ar pasaulio čempionatą, kur startuoja daugiau nei 100 – būna labai sunku.
Aš pamenu, kad mums labai pasisekė, kokioje kartoje buvo – Edita Pučinskaitė, Diana Žiliūtė, Polikevičiūtės (sesės Rasa ir Jolanta).
Buvo daug lėšų, nes jos viską laimėdavo. Ačiū jums, kad galėjome augti, važiuodavome varžybose su stipriausiomis. Kai atvykdome į Europą, pasaulio čempionatus, žinodavome, kas yra varžybos, pažinodavome varžoves.
Dabar tokios galimybės nėra. Dėl to – daug sunkiau. Tik atsiradus lėšų būtų galima paruošti gero jaunimo. Jie yra fiziškai stiprūs. Reikia daugiau motyvacijos. Kai tave išveža į varžybas, gali kovoti su stipriausiomis, pajunti, kad gerai važiuoji, tai motyvuoja. O tai – svarbiausia.
O jeigu neturi varžybų, nors ir esi kietas, reikia turėti išskirtinį mentalitetą, kad „varytum“ pirmyn.
– Sakote, kad inventorius kainuoja daug – o kiek kainuoja jūsų olimpinė komplektacija?
– Su ratais dviratis – apie 12 tūkstančių, bet dar galima jį palengvinti kilogramu. Rėmas nėra geriausias. Apie 15 tūkstančių, jeigu su gerais ratais ir visa komplektacija. Daug kainuoja stovyklos – jeigu kitos važiuoja į aukštikalnes, o tu negali…
Kai esi aukštikalnėse, gerėja kraujas, padaugėja hemoglobino. Yra daug niuansų.
Vien ratai kainuoja apie 2500 eurų, reikia turėti nors porą ar dvi atsargini. Viena padanga apie šimtą eurų kainuoja. Lenciūgai…
Dar galima ir vairą gerinti. Kainos – kosminės.
