Kitaip ir neapibūdinsi to, kas šeštadienį įvyko Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kai Verės prie Marnos kanale lietuvių širdys susivienijo ir plakė tik dėl vieno žmogaus.
Ir tas žmogus – Lietuvai pirmąjį olimpinį medalį Paryžiuje iškovojusi irkluotoja Viktorija Senkutė.
Koks tai buvo momentas, kai likus 500 metrų 28-erių sportininkė, kur prieš keletą metų buvo tiesiog išstumta iš irklavimo, bet sugrįžo būdama ketvirtojoje vietoje ėmė spurtuoti.
„Vika, Vika!“ – garsiai tribūnose šaukė penktąją vietą olimpiadoje iškovojusios irkluotojos Kamilė Kralikaitė ir Ieva Adomavičiūtė. Abi jos puikiai pažįsta Viktoriją ir netgi yra su ja vienu ar kitu gyvenimo etapu irklavusios kartu.
Iš vietos šokinėjo ir Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas olimpinis vicečempionas Mindaugas Griškonis ir Saulius Ritteris, kuris su juo Rio de Žaneire 2016-aisiais skynė sidabrą.
Emocijomis spindėjo ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
Lietuvos vardas olimpinėse žaidynėse aidėjo labai garsiai! Pirmasis medalis!
Bet nė viena šypsena, nė vienas džiaugsmo šūkis negalėjo prilygti tam, kaip spindėjo pati V.Senkutė.
Koks momentas. Kokios emocijos. Tiek darbo – ir toks rezultatas. Tai buvo paskutinysis Lietuvos irkluotojų pasirodymas Paryžiaus žaidynėse. Viena už visus, visi už vieną!
„Medalį norėčiau paskirti savo tėčiui, kuris yra buvęs irkluotojas ir yra danguje. Savo mamai, kuri mane labai seka ir palaiko. Savo vaikinui, be kurio nebūtų medalio. Savo draugams, artimiesiems ir visai Lietuvai, Baltijos šalims. Visiems, kurie mane palaikė ir sekė mano istoriją, o svarbiausia – nenusisuko, kai man nesisekė. Buvo tokių, kur nusisuko ir dabar man rašo ir džiaugiasi. Nu gerai – dabar ir jūsų šis medalis“, – plačiai šypsojosi V.Senkutė ir švelniai padėjo ranką ant savo vaikino olimpinio baidarininko Simono Maldonio rankos. Jai ant kaklo jau kabėjo olimpinis bronzos medalis.
„Neįtikėtina. Tai pirmasis mano medalis suaugusiųjų varžybose ir jis yra olimpinis“, – nusijuokė V.Senkutė.
Vos prieš kelias akimirkas ją stipriai apkabino ir K.Kralikaitė, I.Adomavičiūtė, jau minėti M.Griškonis ar D.Gudzinevičiūtė.
O viską vainikavo olimpinis bučinys su S.Maldoniu.
Pirmąją olimpinę bronzą Lietuvai išties atnešė sportininkė, tapusi pirmąja Lietuvos irkluotoja A finale visoje istorijoje.
Ir šiai sportininkei 2021 metais tuometinė Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) valdžia parodė duris – buvo nutrauktas jos finansavimas, o V.Senkutė palikta likimo valiai.
„Kad žiūrėtų savęs, – štai tokią žinutę žmonėms, kurie ne tik ja netikėjo, bet ir atėmė galimybę, pasiuntė V.Senkutė. – Aš žiūrėjau savęs. Tuo momentu bandžiau kažką įrodyti, buvo apėmęs pyktis ir tuo metu supratau, kad per pyktį nieko neįmanoma pasiekti. Todėl pasitraukiau, pailsėjau, atradau naują meilę irklavimui, grįžau ir dariau tai, kas man patinka, mėgavausi. Penktadienį parašiau Simonui, kad po paskutinės treniruotės pasidarė liūdna, kad ji – paskutinė ir kaip noriu dar toliau irkluoti. Bet labai svarbu pailsėti ir grįžti su nauja jėga.“
Šis olimpinis medalis – tarsi likimas. V.Senkutė iki irklavimo išbandė nemažai sporto šakų. Ir nors jos tėtis buvo irkluotojas, jos mama iš pradžių nenorėjo, kad dukra rinktųsi šią sporto šaką, nes ją laikė šiek tiek vyriška. Štai čia ir ryškėjo V.Senkutės charakteris ir neišvengiamas jos gyvenimo persipynimas su vandeniu, irklais ir valtimi.
Ir dėl to V.Senkutė turi žinią visoms merginoms, kurias irklavimas traukia, bet jos nedrįsta: „Į irklavimą aš pasikviečiau savo draugę, sesę Gretą. Mes tiesiog gerai leidome laiką. Tai – vasara, ežeras, draugai. Ten susipažinau su pačiais geriausiais savo draugais. Galima išvykti mokytis į JAV, kaip aš ir padariau. Linkiu visiems pabandyti ir nenusisukti nuo sporto, jeigu jums patinka. Aš pradėjau, kai man buvo 15–16 metų, o tai skaitoma gana vėlai. Bet buvau labiau subrendusi ir labiau mėgavausi.“
Šeštadienio moterų vienviečių valčių irklavimo finalas ypač lietuviams tikrai buvo beprotiškas. V.Senkutė po 500 m buvo ketvirta, tada nukrito į penktąją vietą, tačiau visi čia susirinkę lietuviai žinojo – pasidavimas neįmanomas, o sportininkė tikrai irsis į priekį, nes kito varianto paprasčiausiai nėra.
Kai kirto 1500 ribą, V.Senkutė jau buvo 4-oje vietoje. Čia ir užvirė ta kova, kuri privertė atsistoti tribūnose buvusius irklavimo bendruomenės narius ir dalį kitų sirgalių.
Likus 100 metrų dar nebuvo aišku, ar Lietuva turės medalį, bet V.Senkutė charakteriu, talentu ir tvirtais yriais labai greitai atsakė į šį klausimą.
7 min. 20,85 sek. – olimpinėse žaidynėse debiutavusi V.Senkutė iškovojo bronzinį medalį!
Auksas atiteko olandei Tokijo žaidynių vicečempionei 26-erių Karolien Florijn (7 min. 17,28 sek. ), o Tokijo žaidynių olimpinė čempionė Emma Twigg iškovojo sidabrą (7 min. 19,14).
– Tie paskutinieji 500 metrų buvo beprotiški. Kas dėjosi jūsų galvoje ir iš kur atsirado jėgų?
– Jėgų buvo visą laiką. Turėjau aiškų planą. Treneris prieš startą pasakė, kad medaliai bus dalinami ne pirmajame, o antrajame kilometre. Žinojau, kad reikia nepasiduoti, reikia tęsti. Šį finišą praktikavausi daug kartų Lietuvoje. Prieš išeinant Kamilei (K.Kralikaitei, – red.) pasakiau, kad darysiu tą finišą, kokį darau su jomis namuose, kuomet jos mane spaudžia, o aš bėgų.
Tiesiog pavyko tai išpildyti.
– Kuri atkarpa buvo lemiama – 100 metrų ar 50 metrų?
– Nežiūrėjau. Dariau savo darbą. Likus 500 metrų žvilgtelėjau į kairę ir pamačiau Australijos sportininkę (Tara Rigney (7 min. 21,38), kad irkluojame panašiai. Žinojau, kad jeigu išpildysiu savo finišą, kurį darau namuose kiekvieną dieną, treniruotę, tai pavyks iškovoti Lietuvai medalį.
Pamačiau švieslentėje LTU ir visa kita – tik istorija.
– Turėjote tituluotas varžoves. Ar taikėtės, kurią reikėtų greičiau įveikti?
– Nebuvo taikinių, žiūrint į sportininkes kaip žmones. Galvojau apie tai, kad turiu lipti ant medalių pakylos, kad turiu atidirbti savo darbą ir kad turiu tą darbą atidirbti nuo pradžios iki pabaigos, mes turėsime Lietuvai medalį.
Štai jį ir turime.
Prieš tai minėjau, kad nesisutelkiu į kitas sportininkes, bet aš jas labai gerbiu – jos yra nuostabios. Abi yra olimpinės čempionės ir tai neįtikėtina. Mano didžiausia svajonė buvo lipti ant aukščiausios pakylos su tokiomis sportininkėmis.
Tai yra mano pirmasis medalis suaugusiųjų lygyje ir tai yra olimpinis medalis. Ar gali būti geriau už tai?
– Prieš apdovanojimus kalbėjote su olimpine čempione tapusia K.Florijn. Apie ką kalbėjote?
– Tiesiog džiaugiamės geromis varžybomis, ateinančiomis atostogomis, juokėmės, kaip gera būti čia, kovoti viena su kita. Tai yra neįtikėtina, nes viena iš kitos išspaudžiame geriausią. Kelis kartus buvau A finale, bet nepavykdavo gerai irkluoti, nes nepasitikėjau savimi.
Bet prieš šias varžybas viskas galvoje buvo taip sudėliota.
– Viktorija, pastaruoju metu Lietuvoje, ypač po 5 prieš 5 rinktinės nesėkmės daug kalbama, kad galbūt mūsų sporte ima trūkti nugalėtojų mentaliteto. Iš kur jūsų toks tvirtas mentalitetas?
– Iš Simono Maldonio (žiūrėdama į savo vaikiną nusišypso, – red.). Mes dirbame kiekvieną dieną, kalbamės kiekvieną dieną, kaip būti nugalėtoju. Treniruojiesi treniruotėse. Nežinau dėl to mentaliteto – nežiūriu į krepšininkus ar kitus. Aš ateinu į treniruotes, darau savo darbą. Aš praktikuojuosi galvoje, kaip galvosiu, ką sau sakysiu, kurioje distancijos dalyje ir kaip viskas bus. Tai reikia atsinešti į varžybas.
– Ne kartą paminėjote, kad galvojote apie medalius. Savo karjeroje turėjote ir keistą istoriją, kai irklavimo federacija tiesiog nutraukė finansavimą. Kada įvyko tas lūžis, kai supratote, kad lipsite į valtį, tapsite medalininke ir iš kur ta stiprybė?
– Pasitikėjimas ateina iš pasiruošimo. Jeigu turėjome geras treniruotes, reiškia, kad bus ir geros varžybos. Prieš Europos čempionatą aš negalėdavau pabaigti treniruočių, nes po koronaviruso kūnas nusilpo. Negalėdavau pabaigti tų treniruočių ir nuvažiavau į Europos čempionatą, kur žinojau, kad vieną startą ištempius, o kitam nepakaks jėgų.
Liucerne buvau neirklavusi dvi savaites. Turėjau mažai laiko pasiruošti, bet patekau į A finalą, tačiau viduje buvo jausmas, kad nepavyks, kad ir kaip stengsiuosi. Kūnas nebuvo pasiruošęs.
Bet po Liucerno, kai buvo paskutinė atranka ir aš žinojau, kad atstovausiu Lietuvai olimpiadoje, pasiruošimo blokas buvo toks geras, treniruotės buvo nuostabios. Atsivežiau tą pasitikėjimą čia iš namų ir man pavyko viską realizuoti.
Neįtikėtina. Aš nesuprantu dar, kas vyksta.
