Visų akys buvo nukreiptos į kanalą – ten iš visų jėgų finale yrėsi olimpinėse žaidynėse debiutavusi Viktorija Senkutė.
„Dabar Viktoriją žinos visas pasaulis“, – jau vėliau, įtampą dėl finišo pakeitus dideliam džiaugsmui dėl olimpinės bronzos, kalbėjo jis.
M.Griškonis, kaip ir kartu su juo buvęs Saulius Ritteris, puikiai žino, kiek fizinės jėgos, psichologinės tvirtybės ir kiek daugybei net nesuprantamo atsidavimo sportui ir sau reikalauja olimpinis medalis.
Abu jie 2016 metais Rio de Žaneiro žaidynėse sidabru suspindo dvivietėje. 38-erių M.Griškonis tobulai žino ir kovos vienvietėje jausmą – jam priklauso 7 Europos čempionatų (3 aukso, 3 sidabro, 1 bronzos) ir du pasaulio čempionato bronzos medaliai.
„Vienvietė yra kažkas ypatingo. Olimpinis medalis aštuonvietėje ar vienvietėje – tas pats, bet išimkite vieną žmogų iš aštuonvietės vidurio, tai net ir mes irkluotojai iš kitų šalių neatpažintume to žmogaus, – kalbėjo M.Griškonis. – Viktoriją žinos visas pasaulis. Vienvietė – kaip gladiatorių mūšis. Jos vardas, pavardė – dabar visi žinos, kad ji yra lietuvė ir tokia stipri, kad iškovojo olimpinį medalį. Tai liks istorijoje. Ir tai – vienintelis olimpinis medalis moterų vienvietėje. Net finalo niekada nebuvo.“
Iš valties į biurokratinius koridorius peršokęs Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) prezidentas neslėpė džiaugsmo.
Bronzą Lietuvai dovanojusi ir jausmingai po finalo kalbėjusi V.Senkutė įspūdingiausia nata užbaigė Lietuvos irkluotojų pasirodymus. Penktadienį penktąją vietą A finale užėmė tik pernai kartu treniruotis pradėjusios pavienės dvivietės irkluotojos Kamilė Kralikaitė ir Ieva Adomavičiūtė.
Broliai Stankūnai pasirodė B finale ir iškovojo 8 vietą. Šeštadienį dar prieš V.Senkutės startą B finale pasirodė vienvietininkas Giedrius Bieliauskas. Bendroje įskaitoje jis buvo dešimtas.
Skaudžiausiai baigėsi dvivietės irkluotojų Donatos Karalienės ir Dovilės Rimkutės pasirodymas. Į Paryžiaus olimpines žaidynes medalių lūkesčius ant savo pečių atsivežė būtent jos. Tačiau neįveikus atrankos, sudegė ir antrasis – vadinamosios paguodos – šansas, po kurio D.Rimkutė nuoširdžiai verkė, o D.Karalienė neslėpė liūdesio ir nusivylimo.
„Prieš olimpiadą tikėjomės, kad irklavimas parveš medalį, bet visi žinote, kad mes ir visa bendruomenė tikėjomės iš kitos įgulos. Bet tai yra sportas ir jis nenuspėjamas. Olimpinės žaidynės – kažkas ypatingo, nes dauguma sportininkų pernelyg nervinasi, perdega. Ši diena parodė, kad Viktorija buvo atsijungusi nuo visų šalutinių minčių“, – atviravo M.Griškonis.
Jis išskirtinai tvirtą charakterį demonstruojančiai V.Senkutei davė ir patarimų.
„Kalbėjome su ja. Kaip buvęs kolega, sportininkas, daviau jai paprastų patarimų – atsiriboti nuo žiniasklaidos, „Instagram“, kaimynų, draugų. Jai pavyko tai padaryti“, – džiaugėsi M.Griškonis.
O šio džiaugsmo galėjo ir nebūti.
Lrytas.lt jau rašė, kad V.Senkutė 2021 metais po Europos čempionato iš buvusios LIF valdžios išgirdo, kad jai nutraukiamas finansavimas. Netrukus ji pasitraukė iš irklavimo, sėdo ant dviračio ir netgi laimėjo Lietuvos čempionato sidabrą, spėjo sudalyvauti ir Europos dviračių plento varžybose.
Būtent M.Griškonis kartu su LIF generaliniu sekretoriumi tapusiu S.Ritteriu dėjo pastangas, kad V.Senkutė sugrįžtų. Laimei, sportininkės venomis visada tekėjo dar tėčio įskiepyta meilė plaukimui.
„Buvęs federacijos vadovas (Dainius Pavilionis, – red.) prieš man ir Sauliui tampant vadovais, pašalino V.Senkutę iš rinktinės ir nutraukė finansavimą. Mes su Sauliumi grįžę tikėjome Viktorija, nes ji buvo mūsų kolegė. Susigrąžinome ją į rinktinę, ji vėl pradėjo ruoštis su rinktine ir štai – turime ką turime. Po trejų metų grįžimo į šį sportą ji stovi ant pjedestalo olimpinėse žaidynėse“, – apie ėjimą, kuris galiausiai virto Lietuvos bronziniu medaliu Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kalbėjo M.Griškonis.
Kitas žingsnis, pasak M.Griškonio, kuris leido Lietuvai Paryžiaus žaidynėse turėti išties stiprią irkluotojų komandą – trenerio Mykolo Masilionio sugrąžinimas. Pastarasis 2020 metais daliai Lietuvos sportininkų išreiškus pasipiktinimą darbo metodais paliko rinktinę ir pradėjo dirbti su Rusija.
M.Masilionis po Rusijos pilno masto invazijos į Ukrainą paliko agresorę. Netrukus jis vėl stojo prie Lietuvos irklavimo federacijos rinktinės vairo.
„Irkluotojų pasiekimams didžiausią įtaką turbūt turėjo treneris. LIF galbūt nukentėjo žiniasklaidos priemonėse ir visur kitur, bet federacijos vadovybės padarytas sprendimas jį pasikviesti – geras. Būtent jo dėka mes čia turėjome penkias įgulas“, – kalbėjo M.Griškonis, taip užsimindamas ir apie vėliau LIF sukrėtusį skandalą dėl pasaulio ir Europos čempiono Martyno Džiaugio.
Tačiau kvietimas grįžti, trenerio indėlis – tik viena pusė.
M.Griškonis visiškai sutinka, kad paskutinį darbą turi padaryti ne kas kitas, o vienvietėje esantis sportininkas.
Paryžiuje esantys lrytas.lt žurnalistai jau ne kartą įsitikino V.Senkutės profesionalumu ir visišku atsidavimu planui ir darbui.
„Svarbiausia, kad ji yra užsispyrusi. Kiekvienam sportininkui užsispyrimas – svarbiausias bruožas. Ir ypač vienvietėje, nes kai esi komandoje, gali pasikonsultuoti, paklausti kito nuomonės, o čia esi vienas su savimi. Ji yra užsispyrusi, stipri, ką įrodė šiandieną, – V.Senkutės charakterio savybes vardijo M.Griškonis. – Bet svarbiausia, kad ji – protinga. Labai svarbu ne tik fizinis funkcinis pasiruošimas, bet ir smegenys, kurios valdo kūną.“
