Netrukus Lietuvai medalių viltį suteikusios irkluotojos prakalbo apie geriausiai tik kitiems aukščiausio lygio sportininkams suprantamą sekundę, kai aplink sukasi švytintys veidai, rezultatai – akivaizdžiai puikūs, bet jautiesi nesavas.
„Džiaugsmas yra. Tik šią sekundę jaučiasi tuštuma, nes mes atidavėme viską. Dėl to atsiranda tuštuma sieloje ir kūne, nes nuo pirmojo yrio atiduodi emocijas, adrenaliną, jėgas“, – paaiškina 23 metų kaišiadorietė K.Kralikaitė.
Irkluotojos kalba jau turėjusios laiko apmąstyti tą beprotišką startą, apgalvojusios ir širdyje kirbėjusią viltį laimėti medalius.
Po pavienių dviviečių valčių A finalo jos turėjo užsukti į dopingo kontrolierių kambarį.
„Gyvos. Daug darbo įdėta. Čia ne sezonas, ne mėnesiai, o metai iš metų dirbta, kad patektume, dalyvautume. Didelis laimėjimas būti finale, kovoti iki paskutinio yrio su paties aukščiausio rango varžovėmis. Emocijos – aukštos. Aš kai būnu opozicijoje – jaučiau situaciją. Pirmąjį kilometrą varėm taip, kaip varėm, o kai artėjo antrasis reikėjo stebėti situaciją. Žinojome, kad visi „suka“ finišą ir kad mums reikės anksčiau, ką mes ir darėme. Nelaukėme iki paskutinio yrio, tai darėme anksčiau ir taip, kaip niekada nesame yrusios“, – jau sau įprastai sklandžiai ir plačiai kalbėjo K.Kralikaitė.
Lietuvos irkluotojos šiemet debiutavo Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Vos pernai kartu pradėjusios irkluoti sportininkės penktadienį privertė garsiai šaukti Lietuvos aistruolius. Pirmojoje 2000 m distancijos pusėje jos buvo trečios.
Likus 1500 metrų – ketvirtos. Pabaigoje netgi prireikė fotofinišo, po kurio paaiškėjo, kad K.Kralikaitė ir I.Adomavičiūtė distanciją įveikė per 7 min. 05,34 sek. Jos buvo penktos.
Ketvirtąją vietą užėmė amerikietės A.Czajkowski ir J.Thoennes. Jos lietuves aplenkė vos 0,03 sek.
„Nelabai, ką mačiau. Žiūrėjau tiesiai, stengiausi jausti valties ritmą, nes aš ir turiu duoti ritmą, kad yris būtų aktyvus, greitas, gera technika. Nelabai dairiausi, bet girdėjau Kamilės žodžius: „Mes trečios, trečios.“ Darėme viską, ką galime“, – apie karščiausius momentus kalbėjo 29-erių I.Adomavičiūtė.
Lietuvos irkluotojoms penktoji vieta garantavo ir valstybinę premiją – 25 tūkst. 190 eurų.
Tiek K.Kralikaitė, tiek I.Adomavičiūtė atvirai pasakojo, kad prieš atvykstant į Paryžiaus olimpines žaidynes galvojo apie medalius.
Deja, bet šįkart medalius susirinko labai patyrusios varžovės.
Dviviečių valčių varžybose auksą iškovojo 2023 metų pasaulio čempionės Nyderlandų irkluotojos Ymkje Clevering ir Veronique Meester (6 min. 58,67). Sidabrą laimėjo pasaulio čempionato bronzininkės rumunės Ioana Vrinceanu ir Roxana Anghel (7 min. 2,97 sek.).
Olimpinė bronza atiteko australėms Jessica Morrison ir Annabelle McIntyre ( 7 min. 03,54 sek.). Pastarosios 2023 metų pasaulio čempionate laimėjo sidabrą.
„Konkuravome su labai tituluotomis sportininkėmis. Žinojome, kad lyderių trejete – labai stiprios varžovės. Smagu būti kovoje“, – tarstelėjo I.Adomavičiūtė.
Verės prie Marno kanalo pašonėje stovėjusios Lietuvos irkluotojos buvo dosnios žodžiais ir mintimis. Čia ir pasijautė, kad nė viena jų nėra tikros dėl ateities kartu, nors ir paminėjo 2028 metų Los Andželo olimpines žaidynes. Visgi, atsakymo kolas kas nėra.
– Ar labai gaila 0,03 sek. dalies, kuri skyrė nuo ketvirtosios vietos?
I.Adomavičiūtė: Pilate druską ant žaizdos? (juokiasi). Gaila, bet čia sportas. Padarėme viską, ką galėjome. Nepasidavėme ir neatidavėme tos vietos. Kai kurie dalykai yra nekontroliuojami.
K.Kralikaitė: Daug laimėjimų įvyko. Aš pavienėje valtyje buvau nuo pat karjeros pradžios 2016 metais ir nuo tada nė karto nepavyko nė kiek priartėti prie graikių, o šįkart jas aplenkėme. Per vienerius metus dar būnant atskirai pavyko taip motyvuotai ir stipriai dirbti, kad nuo 11 vietos perėjome į 5 ir dar buvome prie pat medalių. Pernai mes lyderėms net nebuvome varžovėmis. Jos apie mus ir negalvojo, turbūt norėjo mus gauti tiek atrankoje, tiek pusfinalyje, nes manė, kad su mumis nebus, ką veikti.
O dabar tiek atrankoje, tiek pusfinalyje ir finale pavyko kovoti su aukščiausio lygio varžovėmis. Ir ne tik kovoti, bet smarkiai irkluoti. Tai – didelis laimėjimas, kaip per metus laiko.
Žinoma, norisi laimėti, nes jeigu nenori, tai kažko trūksta tau kaip sportininkui.
O olimpiadoje tokių minčių niekas neturi – vien tam, kad čia patektum, jau turi turėti kitokį nusiteikimą.
– Dažnai sportininkai sako, kad ketvirtoji vieta – blogiausia, kurią galima užimti...
I.Adomavičiūtė: Būtų taip blogai, jeigu būtume taip, kaip pralaimėjome ketvirtajai vietai pralaimėjusios trečiajai. Tada tikrai būtų labai liūdna. Šiuo momentu mums reikia pasidžiaugti. Olimpiada – aukščiausio lygio varžybos ir galbūt jose dalyvauji vieną kartą gyvenime, tad reikia išgyventi emocijas ir mėgautis.
– Jūsų balse skamba ir nusivylimas. Kada ateis džiaugsmas, kad olimpinėse žaidynėse užėmėte 5 vietą?
I.Adomavičiūtė: Tai – ne nusivylimas, tačiau mes labai stipriai tikėjome, kad galime būti trejetuke. Dabar juokaujame, kad Los Andžele (2028 metų olimpiados vieta, – red.) bus trumpesnė distancija, gal užteks.
K.Kralikaitė: Bus 1500 metrų, o mes ties 1500 m buvome trečios (juokiasi). Džiaugsmas yra. Tik šią sekundę jaučiasi tuštuma, nes mes atidavėme viską. Dėl to atsiranda tuštuma sieloje ir kūne, nes nuo pirmojo yrio atiduodi emocijas, adrenaliną, jėgas. Tiesiog sekundę atrodo, kad tu jau nieko daugiau negali duoti.
I.Adomavičiūtė: Ir tai nebuvo, kad mums pasisekė, nes viskas gerai sukrito. Mes žinojome, kad galime, jau rodėme gerus rezultatus tiek treniruotėse, tiek per „Gintarinius irklus“. Tikėjome, kad galime iškovoti medalius.
– Pirmasis takelis buvo toliausiai nuo tribūnos. Kokios buvo oro sąlygos?
I.Adomavičiūtė: Ketvirtadienį iš pirmojo takelio aukso medalį laimėjo, tad nereikia to sureikšminti.
K.Kralikaitė: Nurimo oras, nurimo vėjas. Toks oras parodo, kad tu turi visiškai iš savęs varyti. Tas vėjas nepaneš, nepapūs ir visiems tos oro sąlygos – lygios. Šoniniame takelyje ypač yrininkui sunkiau jausti, kur esi, nes viskas – toli.
Bet visiems sąlygos buvo lygios. Atvažiuodamos tikėjome, kad galime laimėti medalius ir finišuojant tikėjome. Nebuvome finale, kad tik praplaukti.
Ta kova sportininkui – didžiausias laimėjimas, nes suteikia daug motyvacijos.
– Ar jautėte, kad Lietuvoje atradote daugybė sirgalių, įžiebėte tą medalių vilti?
K.Kralikaitė: Jautėsi didelė vienybė. Atrodo, kad susivienijo Lietuva, miesteliai.
Esu iš Kaišiadorių. Apie mane Kaišiadorys niekada nerašė, kol nepatekau į olimpiadą. Tiek tereikia (juokiasi). Suvienijome ir Kaišiadoris, ir Kauną, ir Lietuvą, Ameriką. Daug australų už mus sirgo, nes ten turiu daug draugų. Taip visi susivienijo ir jauti tą vienybę.
Bet pritariu Ievai – visą energiją skyrėme viena kitai ir irklavimui. Vienybė jautėsi, bet tai turėjo tik tiek įtakos, kad dabar suteikia džiaugsmo.
– Pavienis irklas – labai techniška rungtis. Kartu treniruosi pradėjote pernai. Užsiminėte ir apie Los Andželo žaidynes. Planas – kita olimpiada?
I.Adomavičiūtė: O gal Kamilė nori pabandyti pairkluoti su dviem irklais? Kas žino (juokiasi).
K.Kralikaitė: Tai, kaip kartu irkluoji finiše, kaip užsuki ir parodo, kiek tobulai irkluoji kartu. Gali ir kelti, trumpinti…Kiek mes pasiekėme per porą sezonų, kurie nesudaro net pilnų 3 mėnesių. Tiek, kiek pasiekėme yra aukščiau nei galėtum svajoti. Turi būti dėkingu, kad tai įvyko.
I.Adomavičiūtė: Aš turiu vaizdo įrašą, kaip atrodėme, kai praėjusiais metais susėdome į valtį. Buvo tragedija (juokiasi). Tai, kaip šiemet irklavome, nepalyginsi.
– Sukotės ratu?
I.Adomavičiūtė: Buvo visko. Bijojome ir pajudėti valtyje (juokiasi).
K.Kralikaitė: Tikrai buvo visko (nusijuokia kartu).
– Ar dėl ateities yra kažkas aiškaus?
I.Adomavičiūtė: Dabar nieko negalvojame. Reikia pasimėgauti akimirka, olimpiada.
– Medalius iškovojo patyrusios varžovės. Kiek metų reikia kartu irkluoti, kad galėtum išvystyti pilną potencialą?
I.Adomavičiūtė: Nesakyčiau, kad laikas svarbu. Svarbiau – kokybė ir noras.
K.Kralikaitė: Su laiku tu mažiau galvoji, kai irkluoji. Bet kaip Ieva sako, tu kartais tu negali gauti daug laiko, bet tu per trumpą laiką gali dirbti kokybiškai. Mes pasiekėme aukštą rezultatą per trumpiausią įmanomą laiką. Laikas – smagu, bet kol kas – tiek.
I.Adomavičiūtė: Turėjome 7 savaites pasiruošti. Kiekvieną dieną nuo pirmosios treniruotės galvojome, kad būtent ta diena yra paskutinė ir ją turime išnaudoti. Laikas trumpėjo ir labai stengiamės kiekvieną treniruotę padaryti, kiek galima geresnę.
K.Kralikaitė: Nuoširdžiai atsidavėme darbui. Niekas nerūpėjo tuo momentu, tik bandyti pagauti save, dirbti kartu ir stiprėti, spausti. Atrodo, kad nieko daugiau nebuvo galvoje. Ketvirtadienį net nebuvo minčių: „Liko viena diena – ir atostogos.“ Mes buvome čia ir dabar, kad išnaudotume kiekvieną sekundę ir nebėgtume nuo spaudimo. Daug dirbi ir reikia išmokti džiaugtis ir būti tame. Tai – didelis laimėjimas.
Dažnai reikia daug laiko, kad pasiektum lygį, jog neišsigąstum ir negalvotum, kad greitai jau atostogos.
Tu atsiduodi tam ir esi čia ir dabar. Tai ir parodo, koks tu.
Kai ėjome į startą net drebėjome, kaip norime ten būti. Nebėgome nuo to. Drąsiai gali varyti nuo pat pirmojo yrio, irkluoti tokiu tempu, kaip dar neirklavai, sukti tokį startą, pasiekti finišą, kaip to nedarei. Psichologija reiškia labai daug, ypač tokiose varžybose, kur visi atvyksta ir žino, kad dabar, už ketverių metų arba niekada.
Tai – labai rimtas jausmas sportininkui.
– O galbūt lengviau, kai toks greitas periodas? Atvykstate metus iš metų nebrandinusios lūkesčių ir startuojate?
I.Adomavičiūtė: Mes individualiai ruošiamės labai ilgai. Esame labai geros fizinės formos. Tik į valtį įsėdome kartu irkluoti 7 savaitės iki. Pritariu Kamilei, kad neturėjome minčių, jog dar vienas startas ir baigsis. Kai reikėjo startuoti, mes džiaugiamės, kad atėjo ta diena, nes labai norėjome rungtyniauti ir pažiūrėti, kur esame.
– Šeštadienį dėl aukso vienviečių valčių varžybose kovos Viktorija Senkutė. Esate abi su ja sėdėjusios valtyse. Ką galite pasakyti apie ją?
K.Kralikaitė: Ji pasiruošus, ji drąsi. Žinome 100 procentų, kad ji padarys geriausią savo startą, kaip jau tai ir parodė. To jai ir linkime, kad pasidžiaugtų ir būtų čia ir dabar. Tai praeina greitai.
I.Adomavičiūtė: Mes visą vasarą su ja sportavome, kai Kamilės nebūdavo, aš dirbdavau su ja. Ji yra tiek fiziškai, tiek psichologiškai labai gerai pasiruošusi.
K.Kralikaitė: Viktorija ir Ieva yra toks pavyzdys, kad nesvarbu, ar yra aplinkinis palaikymas ar ne, bet tu vis tiek gali iš savęs išspausti tiek, kiek dar nesi išspaudęs.
Juk Viktorijai buvo situacija, kai ji tapo irklavimui nereikalinga (Lietuvos irklavimo federacija (LIF) buvo nutraukusi finansavimą, – red.), tiek kai Ievai buvo sunku ir kai kurie žmonės nusisuko (2 metų diskvalifikacija dėl dopingo, – red.), bet buvo tų, kurie liko. Ir esmė, kad tu iš savo širdies ir sielos spaudi, nes tu nori įrodyti sau, o ne kažkam: Juozui ant sofos, mamai ar kažkam.
Tu nori įrodyti sau, kad tu esi kietas, kad tu dirbai, kad tu paaukojai savo paauglystę ir gyvenimą gerąja ta žodžio prasme. Tu nepaaukojai to šiaip sau, o dėl gero.
Labai smagu ir mums sportininkams, ir žiūrovams stebėti, kai matai pavyzdžius, kai išspaudi iš savęs tiek, kiek niekas netikėjo. Bet tau ir nesvarbu, kad niekas netikėjo – svarbiausia tau tikėti savimi. Starte būsi su savo mintimis ir kovosi prieš save, todėl tai – labai svarbu.
