Nuo pat pirmosios dienos irkluotojos išsiskyrė išskirtinai pozityvia energija, kurios pastebėti tiesiog neįmanoma.
Plačios šypsenos tiesiog švietė ne tik po debiuto pavienių dviviečių valčių atrankoje – trečiadienį sportininkės po pusfinalio tiesiog spinduliavo fantastišką aurą.
Irkluotojos pusfinalyje antrajame plaukime 2000 m distanciją įveikė per 7 min. 19,27 sek., užėmė trečią vietą ir užsitikrino vietą finale.
Dar nespėjusios pasiekti kranto sportininkės jau dėkojo viena kitai už puikų pasirodymą ir negailėjo gražių žodžių.
„Išmokome pamėgti visumą. Ieva mane priima visą, aš – ją. Mes negalvojame, kas čia ką erzina ar kas čia ką geriau daro. Ieva pasakiusi: „Mums reikia vienai kitos“. Ir taip – mums reikia vienai kitos. Ir nesvarbu, kaip ir ką. Mes kartu dabar galime pasiekti geriausia“, – apie išties labai ryškiai išsiskiriančią tarpusavio chemiją kalbėjo 23-ejų kaišiadorietė K.Kralikaitė.
Lietuvos dvivietė antrajame plaukime į priekį praleido laimėjusias Australijos (7:14.14) sportininkes ir JAV (7:15.59) komandą.
Jeigu žiūrėtume į bendrą įskaitą, K.Kralikaitės ir I.Adomavičiūtės laikas – 7-as. Finalas vyks penktadienį.
„Sunku dar patikėti, nors žinojome, kad galime. Esame labai išalkusios varžybų, nes pavienėje dvivietėje turime tik vienerias tarptautines ir dar „Gintarinius irklus“. Aš šiemet jaučiu, kad labai noriu varžybų. Tikime savimi, pasitikime ir darome tai, ką žinome, kad turime padaryti, – stiprių emocijų po patekimo į finalą neslėpė I.Adomavičiūtė. – Labai gerai jautėmės fiziškai pasiruošusios. Po kilometro man pradėjo į galvą tokios mintys lysti: „Mes tiek dirbame, buvo sunkių dienų, buvo ašarų, bet padarėm viską ir belieka pasimėgauti.“
Lietuvos komandai pavyko pagerinti ir atrankos laiką. Atranką jos įveikė per 7 min. 22,55 sek. Abi neslepia – jėgų dar tikrai turi ir sustoti neketina, o pagrindiniu tokios energijos šaltiniu įvardija būtent labai gerą tarpusavio ryšį.
„Labai svarbu tas tikėjimas. Stipriai jaučiu, kad Ieva tiki, jog ją palaikau. Aš labai tikiu, kad Ieva mus praves nuo pirmo iki paskutinio yrio. Po pusfinalio atšalinėjame ir sakau: „Blemba, kaip gerai pravedei Ieva“. O ji: „Ką – gerai taikei!“. Abipusis pasitikėjimas ir niekas daugiau neegzistuoja. Esame savo burbule – padarome savo 101 procentą ir pažiūrime, kur atsidursime, – pabrėžė K.Kralikaitė. – Gal į startą neišėjome taip, kaip galime, bet nebuvo nė vieno yrio, kad psichologiškai pasiduotume. Buvo toks: „Kaip Trakuose – drąsiai ir kartu.“ Tai labai prisideda. Didelėse varžybose pasitikėti savimi labai svarbu – gali tave spausti, bandyti palaužti, bet jeigu tu pirmame yryje esi 3–4, tai nereiškia, kad negali būti pirmas paskutiniame. Mums, irkluotojams, pasisekė, kad turime 2000 metrų parodyti, ką galime.“
– Matant kaip jūs kalbate, jūsų mimikas, kūno kalbą neįmanoma nepastebėti išskirtinės chemijos. Ar greitai pavyko ją sukurti?
K.Kralikaitė: Mes iki tol buvome geros draugės. Prieš 2019 metus Ieva paskambino ir sako: „Susirgo mano draugė, gal nori į Paryžių? Turiu bilietą“. Pagalvojau: „Nu davai, varom“. Atskridom į Paryžių trims dienoms, pabuvome prie Eifelio. Dabar vėl Paryžiuje kartu.
I.Adomavičiūtė: Būti draugėmis yra viena, o irkluoti – kita. Esame kovingos. Norime rezultato. Praėjusiais metais gal buvo sunkiau suprasti vienai kitą, bet per šiuos metus taip stipriai subrendome, išmokome.
K.Kralikaitė: Labai pritariu. Išmokome pamėgti visumą. Ieva mane priima visą, aš – ją. Mes negalvojame, kas čia ką erzina ar kas čia ką geriau daro. Ieva pasakiusi: „Mums reikia vienai kitos“. Ir taip – mums reikia vienai kitos. Ir nesvarbu, kaip ir ką. Mes kartu dabar galime pasiekti geriausia.
– Galbūt prie to prisideda kokia išskirtinė rutina – kaip, pavyzdžiui, atrodė jūsų šios dienos rytas?
I.Adomavičiūtė: Jeigu išduosime visas paslaptis, tada kiti kopijuos (juokiasi). Man ne taip sunku, bet Kamilei gal sunkiau viešbutyje leisti tas dienas, nes negali daug ko padaryti. Mes nevaikščiojame kažkur, neiname apžiūrėti Eifelio bokšto ir panašiai. Mes čia atvykome varžytis, o ne turistauti. Kai baigsis varžybos – tada, o dabar ta rutina tokia: darai savo dalykus, stengiesi nukreipti mintis nuo varžybų.
Varžybos – kai sėdi valtyje ir turi irklus, o ne tada, kai sėdi ant kranto. Stengiamės neeikvoti tos energijos, nešvaistyti.
K.Kralikaitė: viešbutyje čia atvykusios daugiau ilsimės, reikia lovoje gulėti ir laukti starto. Bet kai atvykstame į kanalą, man niekas nesikeičia.
Tas pats, kas Trakuose – susikaupi prieš serijas, atsiranda jauduliukas – ne dėl rezultato, o dėl to, kad nori viską padaryti kuo geriau, kad išnaudotum visą save. Kai taip ruošiesi, tada nieko naujo.
I.Adomavičiūtė: Kas naujo – aš nebemiegu pietų ir tai reiškia, kad esu pailsėjusi. Pasiruošimo stovykloje buvau kaip zombis. Jaučiausi lengvai apgirtusi, nors neatsimenu, kada alkoholį vartojau. Buvo nuovargis, bet jau gal 6 diena, kai man nereikia miego.
Vau, nes neatsimenu, kada turėjau tiek energijos.
Treniruočių procesas toks, kad retai, kada turime visą laisvą dieną. Būdavome tokioje duobėjė, o dabar turiu energijos ir noriu daryti dalykus. Planas suveikė.
K.Kralikaitė: Labai gerai, kad pasitikime procesu. Stipriai ir nuoširdžiai dirbame. Per pirmąsias tris dienas Paryžiuje man buvo labai sunku. Kai treneris klausdavo, kaip jaučiuosi, sakydavau, kad dar nenorėčiau startuoti. Bet tu tiki visi kūnu, kad procesas vyksta, atsigauti ir šausi. Dabar viskas labai gerai, nors prieš savaitę irklą nešti buvo sunku.
Svarbu pasitikėti procesu, nes jeigu nepasitikėsi, tai kur tu dirbsi?
– Į A finalą nepatekę broliai Stankūnai sakė, kad kadangi jie – lengvi, buvo sunku irkluoti prieš vėją. Ar jums tai – lengviau?
I.Adomavičiūtė: Mums nesvarbu. Reikia nesureikšminti to, nes jeigu galvoji, kad čia ne tavo oras, blogai, tai pasiduodi psichologiškai. O mums viska tinka. Net juokauju, kad būtų visai linksma penktadienį pažiūrėti, kaip pavėjui irkluojame.
K.Kralikaitė: Labai svarbu visą energiją dėti į save, pasiruošimą, kiekvieną yrį. Psichologiškai smegenys bandys siųsti signalus, kad čia vėjas, tas ar anas...Bet kiekvienas oras – mūsų oras, bet kokia temperatūra – mūsų temperatūra, reikia neleisti savęs blaškyti smegenims.
Man labai tinka per varžybas disasocijuoti save nuo smegenų. Žinau, kad smegenys bijos, bandys stabdyti, bet tai ne aš. Vis tiek gali sakyti: aš drąsi, aš galiu. Man tai labai padeda.
I.Adomavičiūtė: Esu girdėjusi olimpinio čempiono brito pasakymą, kad irklavime reikia ignoruoti skausmą. Tad distancijoje reikia tas mintis ignoruoti ir toliau varyti.
K.Kralikaitė: Kaip sakydavo: pasiek skausmą kuo anksčiau – ir būk draugu su juo (juokiasi).
– O kiek to skausmo buvo šiandieną – ar matėte, kur varžovės, ar reikėjo kentėti?
I.Adomavičiūtė: Stengėmės nesidairyti. Žinojome, kad po kilometro viskas būna iš naujo. Nemačiau, kas buvo pirmoje ar antroje vietoje, bet matėsi, kad trejetukas buvo gan atsiplėšęs. Norėjau nutolti nuo Čilės, kad turėtume kuo didesnį pranašumą, jeigu jos sugalvotų spurtuoti.
Po kilometro galbūt tempas ir labai nepakilo, bet yris ir valties greitis labai pasikeitė. Dabar reikės pakelti tempą.
– Kiek procentų jūsų matėme šiandieną?
K.Kralikaitė: Šiandieną – 100 procentų, o finale bus daugiau. Kad ir kaip tu finišuoji, ar jautiesi žvalus, ar šviežias, tai buvo tavo 100 proc. Bet tai nereiškia, kad tai yra tavo maksimumas.
I.Adomavičiūtė: Prisideda ir varžybų adrenalinas. Po atšilimo susivoki, kad jauti kojas, plaučius. Dabar dar sunku kažką apie tai pasakyti.
– Liko vienas startas – finalas. Ar jau galima pradėti svajoti?
K.Kralikaitė: Svarbu nuo pirmojo yrio iki paskutinio ir nieko negalvoti. Šiandieną galvojome apie antrąjį kilometrą, nes atrankoje geriau pavyko pirmasis kilometras, o šįkart – antrasis. Finale jau norime galvoti apie visą distanciją, visą atvaryti.
I.Adomavičiūtė: Gausu pavyzdžių, kai iš paguodos patekusios komandos patenka į finalus ir tampa čempionėmis. Dabar negalima nieko nuvertinti, jeigu ir aplenkei anksčiau. Štai atrankoje mes aplenkėme amerikietes, o dabar jos – mus. Žiūrėsime, kas bus finalas.
– Jūs jau aplenkėte savo brolį Aurimą Adomavičių. Rio de Žaneire irkluotojas buvo 9 vietoje, o Tokijo žaidynėse – 12. Ieva, jūs jau bet kokiu atveju šešetuke...
I.Adomavičiūtė: (juokiasi). Brolis, beje, labai mane palaiko ir duoda daug gerų patarimų. Brolio palaikymas labai daug reiškia.
