Bene geriausia Lietuvos šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė birželio pabaigoje Palangoje pagriebė olimpinį bilietą į Paryžių, kur sieks pagerinti savo karjeros rezultatus.
Lietuvos šuolio į aukštį žvaigždės geriausias pasirodymas buvo pirmojoje olimpiadoje 2012 metais Londone, kur A.Palšytė peršoko per į 189 cm aukštį iškeltą kartį, kas jai leido užimti 10-ąją vietą.
Tiesa, šį momentą prisiminusi sportininkė nestokojo šypsenos.
„Lyginant su ankstesnėmis olimpinėmis žaidynėmis – patirties dabar yra be proto daugiau. Dar visai neseniai mačiau vieną klipuką iš 2012 metų, kur buvo mano debiutinės olimpinės žaidynės... Žiūrėjau į save iš šono ir galvojau: „O Jėzau... ką ten tas vaikas daro“ (šypsosi – red.).
Tada suprantu, kad per tuos metus subrendau kaip sportininkė ir tikrai užsigrūdinau, nes patirčių buvo įvairių – buvo ir pasiekimų, buvo ir nesėkmių. Šiuo metu skūra yra stora“, – pasakojo A.Palšytė.
Po to mūsiškė 2016 m. šturmavo Rio (Brazilija) olimpiadą (188 cm ir 13 vieta) ir 2021 m. Tokiją (186 cm 28 vieta), kur lietuvė po to taip pat suprato ankstesnių patirčių pamokas ir dabartines nuotaikas.
„Nuotaikos geros. Mūsų išvykimo dieną net orai pasitaiso (šypsosi – red.)! Tikimės, kad ir Paryžiuje nebus audrų, bus geras oras ir gera nuotaika.
Manau, kad esu pasiruošusi tikrai gerai. Jeigu lyginti su ankstesnėmis olimpinėmis žaidynėmis, 2016 m., prieš išvykstant į Rio olimpines žaidynes, aš netyčia namuose pamiršau savo akreditaciją, kurią buvo privaloma pasiimti.
Ją pasidėjau viduryje kambario, ant stalo, kad jos nepamirščiau, bet tai ir tebuvo vienintelis dalykas, kurį pamiršau (šypsosi – red.). Mano tėtis turėjo lėkti per visą miestą ir ją paimti. Šiandien buvo vienas iš pirmesnių dalykų, kurį įsidėjau, yra akreditacija, pasas, startukai ir trumpa apranga. Viskas keliauja su manimi. Net jei neatkeliaus bagažas, manau, kad būsiu pasiruošusi bet kokiu atveju“, – šmaikščiai ankstesnes patirtis prisiminė olimpietė.
A.Palšytei šiuo metu priklauso Lietuvos rekordas atvirame stadione (198 cm, 2014 m.), o uždarose patalpose lietuvė yra įveikusį ir didesnį aukštį – 201 cm (2017 m.).
Pastaruoju metu sportininkė buvo lydima traumų ir jai pasiekti tokių rezultatų, kokie buvo rodomi anksčiau.
Vis dėlto mūsiškė birželio pabaigoje vykusiame Lietuvos čempionate peršoko į 197 cm iškeltą kartį ir pagriebė bilietą į Paryžių, po kurio kilo aistrų.
Viešojoje erdvėje buvo abejojama tuo, kad A.Palšytės kartis iš tikrųjų buvo iškelta į reikiamą aukštį, tačiau po to tai paneigė ir pati Lietuvos lengvosios atletikos federacija (LLAF).
Kaip į šį „skandalą“ ir negandas reaguoja A.Palšytė?
„Žinote, geriausias posakis yra toks: „Kai bando kažkas ant tavęs pilti ir tau it nuo žąsies vanduo“... tai parodo, kad esi pakankamai užsigrūdinęs. Juolab, kad vyksta situacijos, apie kurias nėra ką komentuoti, nes tai yra absurdo lygio situacija. Aš tą rytą perskaičiau, nusijuokiau ir ėjau treniruotis, kuri buvo labai gera. Ačiū už adrenaliną“, – teigė A.Palšytė.
– Ar norite pagerinti geriausią asmeninį rezultatą, kurį užfiksavote 2012 m. olimpinėse žaidynėse Londone?
– Be abejo. Mes, sportininkai, visada vykstame su didžiausiais tikslais ir didžiausiais lūkesčiais. Mes tikrai atiduodame visą širdį ir visas jėgas. Bet, žinote, sportas yra toks dalykas, kuris yra labai neprognozuojamas. Man labai juokinga, kai visi ekspertai šneka, kad va, čia tas sportininkas užims tokią ir tokią vietą. Iš kur jūs žinote? Tik tą dieną viskas sprendžiasi.
Visi nori (laimėti – red.), visi atvyksta geriausios sportinės formos, visi nori medalių, geriausių rezultatų ir aukščiausių vietų savo karjeroje. Visi atiduos visas savo jėgas ir aš būsiu viena iš tų, kuri keliaus į Paryžių tam, kad kovočiau iki galo. Ne veltui yra nudirbta tiek darbo.
Su psichologe neseniai šnekėjome ir ji man sakė: „Prisimink, kiek per šiuos metus padarei tūkstančių šuolių, kiek atsispyrimų, kiek kartų įveikei kartelę, kokius aukščius įveikei. Tu įsivaizduoji su kokiu bagažu tu važiuoji? Tu turi visą arsenalą it žmogus, atėjęs į parduotuvę ir belieka išsirikto tai, ko tu nori ir ką tu gali įpirkti.“
Stengsimės atiduoti visas jėgas ir aš važiuoju su labai gera nuotaika. Ačiū Dievui, kad esu pagaliau sveika, kas retai būna sporte, o kaip susiklostys – taip. Apie rezultatus kalbėsime po varžybų, kai grįšime.
Dabar norisi paprašyti visų, kad palaikytume visus bet kokiu atveju, nes mes esame tarp pačių geriausių, mes esame daug geresni už tuos, kurie neišvažiavo (į olimpiadą – red.). Ar mes būsime pirmi, ar 28-ti... mes vis tiek būsime tarp pačių geriausių. Labai prašau visų palaikymo, geros nuotaikos ir pačios geriausios energijos siuntimo.
– Kiek pridėjo jėgų psichologiškai pastaruoju metu fiksuojami rezultatai Palangoje? Nes treniruočių metu šuoliai vienokie, o varžybose – kitokie.
– Treniruotės šokinėjame bent 10 centimetrų mažesnį aukštį. Kai per treniruotes atakuoju 190 cm aukštį, tada per galima tikėtis, kad per varžybas šoksiu aukščiau. Taip ir buvo. 197 skonį pajaučiau prieš Lietuvos čempionatą Brno (Čekija) vykusiose varžybose. Aš ten labai sėkmingai atakavau tą aukštį ir ten labai nedaug trūko, kad jį įveikčiau. Aš jau žinojau tai, ką man reikia padaryti šiek tiek kitaip, kad rezultatas man paklustų.
Forma yra gerėjanti. Tas prideda ir nuotaikos, ir pasitikėjimo. Visgi vykstu į ketvirtąsias olimpines žaidynes. Kaip sakoma, kad „trečias kartas nemeluoja“, tad man galbūt nemeluos ketvirtas (šypsosi – red.).
Rezultatas rezultatais. Norisi sau palinkėti, kad tose varžybose olimpinėse žaidynėse, pradžiai kvalifikacijoje, nes neperšokęs griovio – nesakyk op... norisi visada atiduoti jėgas. Labai sau linkiu, kad viskas susiklostytų taip, kaip esu pasiruošus, o vėliau – matysime. Tikiu, kad viskas turi būti gerai. 197 cm likus mėnesiui iki olimpinių žaidynių – tai pakankamai solidu ir tai duoda šiokį tokį postūmį į priekį. Labai tikiuosi, kad man tai pavyks pakartoti olimpinėse žaidynėse.
– Kaip galėtumėte apibūdinti kelionę po Tokijo olimpinių žaidynių iki Paryžiaus?
– Linksmieji kalneliai. Aukštyn ir žemyn. Toks sportas ir yra. Kartais sekasi, kartais – ne. Į čempionatus mes einame su didžiausiomis viltimis, kurios dažnai dūžta, bet būna ir taip, kad pasiseka. Norisi tikėtis, kad šiuo metu esu emocijų ir sėkmės kalnelio kelyje į viršūnę. Tikiuosi, kad ji mane lydės.
Tas periodas buvo beprotiškai sunkus, bet kartu ir beprotiškai užgrūdinantis. Visąlaik esu dėkinga už įvairias patirtis – net ir neigiamas, nes manau, kad nesėkmės labiau užgrūdina nei laimėjimai. Kai tu laimi... atrodo, kad ką čia dar pridėsi, o kai nelaimi... supranti, kad kažkas buvo ne taip, gal kažkas koją pakišo... jeigu yra kažkokios traumos, tada supranti, kad jas reikia gydytis. Renki informaciją ir stengiesi būti geriausia savo versija, kokia tik įmanoma.
– Kiek psichologė ir pati psichologija padeda siekti tikslų, lyginant su tais laikais, kai dar psichologės pagalbos neturėjote?
– Aš visąlaik šnekėdavau apie tai, kad sportininkams psichologas yra labai svarbus komandos narys. Man yra nebaisu kalbėti apie tai, kad aš dirbu Aiste Žemaityte, su psichologe, kuri yra labai patyrusi.
Kai sportininkams nepasiseka, labai dažnai visi sako, kad jis perdegė psichologiškai. Nebūna taip. Sportininkai į olimpines žaidynes atvyksta nusiteikę maksimaliai, mes būname pačios geriausios formos ir mes tikrai norime pačių geriausių rezultatų. Mes (sportininkai) esame stiprūs tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Taip, jaudulys būna, bet tam ir yra psichologai, su jais yra dirbama. Kas prieš 10 metų man atrodė, kad tai yra didžiulis stresas, dabar į tai žiūriu it į adrenaliną. Aš už tai padėkoju, nes man tai padeda dalyvauti varžybose.
– Ar optimalus laikas keliauti į Paryžių? Nesinorėjo anksčiau skristi?
– Ne. Labai džiaugiuosi, kad olimpinės žaidynės vyksta Europoje, o mes turime galimybę vykti į Paryžių tiesioginiu skrydžiu, kuris trunka trumpai, nereikia aklimatizuotis, laiko juosta – panaši, oro sąlygos – irgi.
Galima lyginti su visomis praėjusiomis žaidynėmis. Mano viena iš pagrindinių klaidų buvo skristi į Rio olimpiadą tiesiai į startą, nes tikėjomės labai prastų sąlygų olimpiniame kaimelyje, sąlygų keliaujant į stadionus ir galvojome, kad neverta šitiek savęs blaškyti. Šiuo atveju apie tai net negalvojome, buvome maksimaliai namuose.
Ačiū LTOK ir federacijai, kad mes galime rinktis, kada mes galime vykti į varžybas. Aš dažniausiai ir į komercinius startus vykstu prieš dieną, dvi. Tai – optimalus laikas, nes tu nesimali toje mėsmalėje.
Olimpinės žaidynės – labai daug emocijų ir didžiulis židinys. Tai yra sudėtinga. Savoje lovoje, valgant savo maistą ir būnant savoje aplinkoje... tai yra idealu, nes yra ramybė, saugus kampas priduoda gerų minčių. Manau, kad kiek įmanoma reikia būti mažiau, kur vyksta varžybos, o jau kai atvyksti ten – viskas turi galvoje suktis apie jas. Tuomet nesiblaškai į šonus.
– Ukrainietė Jaroslava Mahučik prieš olimpines žaidynes pagerino šuolio į aukštį rekordą, kai užfiksavo 210 cm šuolį. Ar ji gali iškovoti aukso medalį Paryžiuje?
– Visos gali. Visos atvyksta stiprios. Aš nesuprantu, kaip galima galvoti, kad vienas žmogus jau sau kabinasi medalį. Kol tas medalis jai neguli ant krūtinės, tol visos yra pajėgios varžytis. Yra buvę tokių situacijų, kai ta pati J.Mahučik tik iš trečio bandymo peršoka pradinį aukštį. Tada būna arba viskas, arba nieko. Sportas yra toks dalykas, kur galime spėlioti, bet taip, kaip bus, pamatome po varžybų. Galime ir spėlioti apie orą – koks jis bus, pasakysime, kai išeisime į lauką.
