Tuo metu jos partnerė Dovilė Rimkutė jautriai verkė, ašaras slėpdama po akiniais, atsargiai rinkdama žodžius ir išgyvendama momentą, kurį iki galo galėtų suprasti nebent kiti olimpiečiai.
Lietuvos medalių viltimi ne tik tėvynėje, bet ir užsienio ekspertų vadintas D.Karalienės ir D.Rimkutės duetas Paryžiaus žaidynėse sudegė. Sportininkės turėjo šansą per paguodos plaukimą patekti į pusfinalį, tačiau vėl liko paskutinės.
Rezultatas – 7 min. 15 sek. – pribloškė ne tik sirgalius ar ekspertus. Sportininkės atvirai kalbėjo, kad to nesitikėjo. Pernai pasaulio ir Europos vicečempionėmis tapusios irkluotojos ir šiemet laimėjo Senojo žemyno sidabrą, tačiau vėliau jų rezultatai nespindėjo.
Nesuspindo ir šįkart. Lietuvės po finišo tradiciškai išplaukė dar atsikvėpti. Tuo metu jos tylėjo. Išliupusios ant kranto apsikabino ir verkė.
„Nėra vienos priežasties“, – sakė D.Karalienė.
35-erių sportininkė žino, ką reiškia pergalės ir pralaimėjimai, gerai yra susipažinusi ir su savo emocijomis.
Tai puikiai matėsi šalia irklavimo kanalo.
22-ejų D.Rimkutė greitai pravirko, o jos patyrusi kolegė guodė partnerę.
„Ačiū Dovilei už trejų metų patirtį, kuri buvo spalvota ir smagi. Ačiū, kad ji mano porininkė“, – sakė D.Karalienė ir pabrėžė, kad Dovilei dabar reikia suprasti, kad tokie pralaimėjimai neapibrėžia jos kaip žmogaus.
Rio de Žaneiro žaidynėse D.Karalienė kartu su Milda Valčiukaite iškovojo bronzos medalius. Tokijo olimpiadoje D.Karalienė ir M.Valčiukaitė per plauką liko nuo medalių – užėmė ketvirtąją vietą ir neslėpė didžiulio nusivylimo, nes buvo labai arti euforijos.
Paryžiaus olimpiada turėjo tapti savotiška teisybe ir galimybe pasidabinti dar vienu medaliu. Tačiau dabar viltys virto jautriomis ašaromis, susimąstymu.
„Paskutinės vietos nesitikėjome. Tikrai tikėjau tuo paskutiniuoju šansu patekti į dvyliktuką. Nežinau. Sunku paaiškinti. Atrodo, kad kartais nesukontroliuojame dalykų. Manau, kad vienos priežasties nėra. Jų – daug. Tai ir emocinis krūvis – tiek pačių, tiek iš aplinkos. Mums trūko ties tuo darbo. Nežinau...“, – po finišo kalbėjo D.Karalienė.
– Donata, ar emocinį krūvį sukūrė visų kalbos apie medalius?
– Taip. Ypač treniruotėse. Pernai jautėmės labai pasitikinčios savimi, treniruotės rodėme pozityvų rezultatą. Šiemet jau ir treniruotėse sekėsi gana sunkiai. Aplinkos saugumas sukūrė tokį tarsi... Na ir tikėjomės, kad per varžybas pavyks.
Kaltų nėra, bet kaltos mes pačios, visa komanda. Kažko nepadarėme.
– Dovile, tai jūsų olimpinis debiutas. Ar tai kažkiek kaustė?
– Jaudulio nejaučiau, bet pasitikėjimo pritrūko. Kaip Donata minėjo, pernai treniruotėse viskas sekėsi puikiai. Šiemet nenusistatėme to pasitikėjimo. Nepavyko visko įgyvendinti, kaip pernai.
Sunku išlaikyti tą pačią formą. Gal buvo sunku užsikrauti pasitikėjimą. Sunku rinkti žodžius.
Yra kaip yra. Sportas.
– Donata, jums tai ketvirtosios olimpinės žaidynės – kas toliau?
– Galvoju šia diena. Jeigu dabar pasakyčiau, tai tada jau niekada gyvenime (juokiasi), bet tai būtų „ant emocijų“.
Dabar noriu atsiriboti, suvokti, kas įvyko. Tų sprendimų neskubu priimti, gyvenu šiomis mintimis. Reikia emociją, kad ir kokia ji būtų, reikia išgyventi.
– Nežiūrint į šį rezultatą – gal galėtumėte apibrėžti savo 12 metų karjerą? Kaip pati pasikeitėte?
– Su šiandieniniu rezultatu ta patirtis buvo labai spalvota. Aš subrendau ir tuos rezultatus, kad ir kokie jie liūdinantys ar nuviliantys būtų, jau moku priimti šiek tiek kitaip.
Labai tikiuosi, kad ir Dovilė supras, kad tai neapibrėžia manęs kaip asmenybės, nes kartais ir nepavyksta.
Tiesiog reikia tą emociją priimti.
Realus gyvenimas yra šiek tiek už visko, kas čia vyksta.
– Dažnai bandome suprasti, kas vyksta sportininkų galvose po finišo. Kaip viskas vyko jums? Finišuojate, tada dar išplaukiate pairkluoti. Ar tuo metu kalbatės, o gal atvirkščiai – tylite?
D.Rimkutė: reikia atsikvėpti, grįžti į krantą ir tada susakyti. Visą laiką pratylėjome, prasikvėpavome, o tada krante...
D.Karalienė: ...apsikabinome, pavarkėme. Nežinau, šiaip mes gana jaučiame viena kitą, tas emocijas.
Jaučiame, kada reikia patylėti, kada pakalbėti. Ačiū Dovilei už patirtį, kad ir kokia ji būtų. Mūsų trejų metų kelionė buvo tikrai spalvota ir smagi. Ačiū, kad ji mano porininkė.
