Vilnietis čempionate jau įveikė keturis varžovus, tačiau pasidžiaugti auksinio medalio blizgesiu Rokas galėtų tik po lemiamos bei sėkmingos akistatos su turku Muhammedu Ali Gocmenu.
Kaip atletas ruošiasi pagrindinei gyvenimo kovai bei kokį kelią nuėjo tikslo link, papasakojo treneris Aleksandras Kazakevičius.
– Kur jus prigavome?
– Pietaujame su Roku restoranėlyje. Ilsimės, kalbamės apie būsimos kovos taktiką.
– Sidabro medalis kišenėje. Atslūgo atsakomybės našta?
– Laimėti auksą, o ne patekti į finalą yra mūsų planas maksimum. Todėl nuteikinėju Roką paskutinėms šešioms minutėms, kurių po dvikovos negrąžinsi ir klaidų neištaisysi.
– Pusfinalio antroje dalyje Rokas nusuko galvą azerbaidžaniečiui. Matyt ir jus nustebino?
– Įdėmiai stebėjau azerbaidžanietį, jo planas akivaizdus ir paprastas – lyginti rezultatą ir jį išlaikyti. Jis yra labai geras atletas, gerai fechtuojasi stovėsenoje, bet, pasikartosiu, originalumu nepasižymi.
Be abejo, silpnesnį varžovą paridentų parteryje, tačiau tokiame lygyje apsiriboja minimaliais veiksmais.
Pertraukėlės metu aš Rokui pasakiau, kad jei jis nors akimirkai stabtels antrame kėlinuke, pralaimės. Jis išgirdo, o tai, kad jis girdi, ką treneris sako, manęs nestebina. Laimėjo dėsningai, nes dirbo planingai.
– Azerbaidžanietis jau spėjo laimėti nemažai titulų. Ar galima teigti, jog pusfinalyje Rokas praėjo grėsmingiausią varžovą?
– Daugiau nuogąstavau dėl pirmos kovos, kur Rokas susirėmė su graiku Kolitsopoulosu. Vaikinas yra laimėjęs pasaulio ir Europos jaunių čempionatus, labai techniškas.
Manau, iš Novi Sade jis gali užsikabinti bronzą. Kiti du varžovai taip pat pažįstami – Čekijos atstovą Rokas yra nugalėjęs turnyruose, o švedą įveikė Šiaurės šalių čempionate, tačiau ir patyręs pralaimėjimus kovose su jais.
– Liko turkas. Kas žinoma apie paskutinį varžovą?
– Turkas yra aštrus, jis mėgins kovoti pirmu numeriu, todėl reikia neleisti jam įsibėgėti, laiku sustabdyti bei duoti atkirtį. Ir kuo stipresnį. Turkams kieta varžovo kovos maniera netinka, jie atvėsta ir tuomet svarstyklės krypsta į palankią pusę. Todėl visą dieną nuteikinėju Roką paskutinei kovai, paskutinėms šešioms minutėms.
– Rokas po pirmos laimėtos kovos labai sunkiai kvėpavo, net, atrodė, graikas daug šviežesnis. Kas nutiko?
– Pradėkime nuo to, kad , atidėjus skrydį, į Serbiją atvykome viena para vėliau, tai reiškia, kad visai neturėjome poilsio. Patikėkite, skrydis buvo siaubingas, net dalyvavimas čempionate buvo pakibęs ant plauko.
Tik per stebuklą pavyko pakeisti lėktuvo bilietus. Gal tai skamba kaip pasiteisinimas, tačiau padirbėkite bet kokį darbą parą neilsėję. Antra, salėje be galo tvanku, tiesiogine prasme pliekė 30 laipsnių šiluma.
Žinoma, ne vien Rokas kentėjo, tačiau jo nepailsėjusį organizmą tai, matyt, paveikė stipriau. Po pirmos kovos jo rankos ir kojos buvo it medžio gabalas, daužiau, maigiau ir visais kitais būdais mėginau atgaminti raumenų tonusą. Pasiteisino – antroje imtyje buvo it naujai atgimęs.
Čepausko komandos draugams nenuskilo, jie pralaimėjo pirmąsias kovas.
Dabar koncentruojuosi ties paskutine Roko kova, o apie komandos draugus su jų treneriais pakalbėsiu grįžęs į Lietuvą. Nenoriu daryti skubotų išvadų. Visgi, nepamirškim, ir jiems teko patirti skrydžio nesklandumus.
