Įveikus 19 ratų aplink stadioną, visos dalyvės privalėjo nužygiuoti specialiu tuneliu į stadioną ir ten jau finišuoti 350 metrų atkarpoje plojant žiūrovams.
Į stadioną pirmosios įžygiavo italės, o trečia pasirodė ispanė L.Garcia-Cargo. Ji buvo nutolusi nuo ketvirtosios ukrainietės L.Olyanovskajos ir ne tik triumfavo mintyse, tačiau iš trenerio gavo Ispanijos vėliavą ir su ja tikėjosi finišuoti kaip prizininkė.
Tačiau tie 350 metrų tapo jai kaip siaubo filmo scenarijus. Ispanė sumažino savo greitį, ji nežiūrėjo, ar yra kas už jos nugaros, nes savo akimis matė tik finišą.
O už jos visu greičiu pūškavo ukrainietė, kuri pasivijo ispanę ir paskutiniame metre išplėšė medalį. L.Garcia-Cargo ją pamatė tik kai ši susilygino, iš nuostabos išsižiojo, bet su apmaudu kito finišą ketvirta.
Po varžybų interviu zonoje ispanė buvo sutikta su gėlėmis, padėka už kovą, tačiau daugelis Ispanijos žurnalistų kalbėjo apie negarbingą medalio vagystę. „Taip elgtis negalima – jau matėsi, kad Laura trečia ir ji nekovoja, nes kovojo visus 20 kilometrų. Ir taip negražiai apeiti, kai kitas triumfuoja? Tai vagystė“, – tikino keli ispanų žurnalistai.
„Aš pavogiau?, – po sėkmingo pasirodymo kalbėjo ukrainietė. – Aš nieko pas nieką nevogiau. Aš pasiėmiau tik savo. Ukrainiečiai niekada nepasiduoda ir kovojau iki pabaigos. Ko ir linkiu visiems kitiems žmonėms Europoje: kovoti už save, už savo teisės, taiką.
Juk sprinte niekas nedraudžia jau pačiame finiše iškišti ranką, galvą, krūtinę, kad tik kažkokia kūno dalimi tu pirmas kirstum finišo liniją.
Aš nieko nepavogiau – aš tik pasiėmiau savo, tai ką iškovojau“.
Ji papasakojo, kaip matė situaciją savo akimis. „Likus keliems kilometrams iki finišo turėjau problemų ir ispanė mane aplenkė. Bet aš ją mačiau priekyje, ji nebuvo labai toli atitrūkusi.
O kai įėjau į stadioną, žinojau, kad reikia dar eiti 350 metrų. Kai liko 300 metrų, supratau, kad aš einu kur kas greičiau nei ispanė. Kai liko 200 metrų pajaučiau, jog atstumas tarp manęs ir jos mažėja itin greitai.
Bet likus 150 metrams galvojau, kad jos nepasivysiu, tačiau vis tiek ėjau savo tempu.
Jei būtų likę 10 metrų, tai susitaikyčiau su varžovės pergalę, tačiau likę buvo dar 150 metrų. Ausyse spengė – ne žiūrovai šaukė, bet man ausyse viskas spengė nuo nuovargio... matau viską kaip filme, kaip šalia manęs šonu vaizdai keičiasi. Ir aš susikoncentravau ir pamačiau, kaip ją pasiekiau ir aplenkiau“.
Paklausta, ar po finišo pabandė pamatyti varžovės akis, L.Olyanovskaja tikino, kad ji buvo per daug pervargusi ir nežiūrėjo niekur. „Man buvo labai bloga ir aš tiesiog sustojau nuleidusi galvą. Kai pakėliau, jos jau nebuvo. Neturėjau jėgų ir jos ieškoti. Bet supraskite, tai sportas“.
