„Mano istorijoje turiu jau tris pasaulio čempionatus Japonijoje, kurie vadinami karatė olimpiadomis. Tai jau solidi patirtis“, – juokėsi medicinos ir reabilitacijos asė S.Vorobjova.
Ji jau neskaičiuoja, keliuose Europos čempionatuose jai teko dirbti su rinktinės nariais, tačiau pripažįsta, jog pasikeitė jau kelios rinktinės narių kartos.
– Ar galima pavadinti kiokušin karatė sportą itin veikiamą traumų palyginus su kitomis sporto šakomis?
– Jei ne pagal taisykles žaidžiama ar kovojama, tai kiekvieną sporto šaką galima „padaryti“ traumatiškiausia. Jei kalbėsime apie karatė, tai joje dažniausiai dominuoja galvos traumos, plaštakų lūžiai, kelio, meniskų pažeidimai ir sumušimai.
Žinote, viskas šioje sporto šakoje priklauso nuo to, kiek toli žengia sportininkas medalių link: jei po pirmosios kovos pasitraukia, tai viena, o kitą – jei varžaisi iki medalių.
Juk ne paslaptis, jog varžovai seka savo būsimus oponentus, žiūri, kur jam skaudėjo buvusioje kovoje ir taikosi į sopulius.
Jei ta skausminga vieta daužoma ne kartą, galiausiai ji „nudaužoma“ ir nugali skausmas ar trauma.
– Kokia, kaip sakoma, „populiariausia“ trauma karatė?
– Varžybose... Sunku pasakyti. Žinoma, yra kaulų lūžiai, smegenų sutrenkimai, buvo išmušti dantys, tačiau negalima vadinti tai populiariomis traumomis, nes tai įvyksta tik tuomet, kai priešininkas elgiasi neleistinai, kovoja ne pagal taisykles. Tai išimtis, bet sporto šakoje šioje taip būna.
Jei kovojama pagal visas taisykles, būna problemų su kūno sumušimais, delnakaulio skilimais, atidaužytais krumpliais.
Juk smūgiai varžybose yra galingi, jėga milžiniška. Japonijoje per absoliučios kategorijos čempionatą mano vyras medikas Tomas Vorobjovas matė ir atvirą kojos lūžį po smūgio.
– Jau ne vienerius metus važiuojate ir padedate Lietuvos kiokušin karatė rinktinei per Europos, pasaulio ar absoliučios kategorijos pirmenybes Japonijoje. Kokio rango varžybose būna daugiau traumų – Europoje ar pasaulyje?
– Žinote, kur labiau patyrę, profesionalūs karatistai, ten mažiau traumų, mažiau susižalojimų. Negaliu pasakyti, kad pasaulyje yra mažiau problemų su kovotojų sveikatomis, nes ir ten tarp geriausių atvažiuoja ir ne visiški favoritai.
Mano manymu, toks klausimas sunkiai atsakomas, nes tiek vienur, tiek ir kitur yra kažkokių problemų ir negali pasakyti, jog Europoje kovojama „švariau“ ir saugiau.
– Tai galima sakyti, kad profesionalai mažiau traumuoja savo oponentus?
– Taip. Kuo karatisto technika geresnė, tuo jis daro mažiau atsitiktinių judesių, kurie galėtų traumuoti varžovą. Tai vienareikšmiškai.
Žinoma, yra ir kita medalio pusė – tie patys profesionalai smūgiuoja labai tiksliai ir labai stipriai, tad nenuostabu, kad kovotojas gali susilaužyti delnikaulį ar sukelti rimtą skausmą varžovui.
Krepšinyje galima pateikti aiškias traumas – keliai, čiurna, petys, o karatė to nėra. Savo laiku buvo raktikaulio lūžiai po smūgio alkūne iš viršaus, tačiau dabar šis smūgis uždraustas ir trauma eliminavosi savaime.
– Ar gali karatistas pasirengti galimai traumai? Galima sukurti kažkokią prevenciją prieš traumas?
– Viskas priklauso nuo technikos, nuo profesionalumo. Kaip ir daugelyje sporto šakų yra taip vadinama kūno profilaktika, kai atletas siekia jį sustiprinti, pagerinti.
Bet kai tik sportuojantis žmogus pasiekia savo sportinės formos zenitą, ta gera forma atima iš jo savotišką imunitetą – pasižiūrėkime, sakysime, lengvojoje atletikoje traumos pasiveja tuomet, kai atletas yra geriausioje fizinėje būklėje. Vadinasi, fizinis pasirengimas geras, tačiau imuninė sistema nusilpusi.
Manau, visose sporto šakose šalia trenerių ir treniruočių turi būti ir medicina – priežiūra, mityba, poilsio režimas.
– Ar galima teigti, kad karatė sportu įmanoma ir gąsdinti – sakyti, kad tai padidintos rizikos sporto šaka?
– Ir boksas padidintos rizikos sporto šaka. Ir ką? Žinote, jei draudiesi draudimo bendrovėse, bet kokia sporto šaka yra padidintos rizikos faktorius.
Kovos menai yra susiję su padidinta rizika ir nuo to nieku nedingsi – gali gauti į galvą. Bet... Kas pasakys, kad krepšinyje negausi iš rankos ar alkūnės į veidą ar galvą?
Bet tai ką matau, nenoriu net kruopelyte apjuodinti karatė – kova ir smūgiai į kūnus ar galva niekaip neturi jokios įtakos karatistų intelektualumui.
Tarp geriausių rinktinės narių ir čempionų turime mokslininkus, bankininkus, profesorius. Tai rimti eruditai, kurie net sugeba konspektuotis tiek savo būsimas dvikovas, tiek ir varžovų visas stipriąsias puses.
O daugeliui karatė padeda tik kilti karjeros laipteliais. Galiu pasakyti – su tokia paplitusia mintimi apie buką daužymą ar „eik ir mušk“ karatė sporte niekaip neišgyvensi, su tokia mintimi tas žmogus nieko nepasieks. Reikia proto šioje sporto šakoje.
– Ar atsimenate per čempionatus kraupiausią karatisto traumą?
– Man visada labai žiauru, kai pataikoma ranka į galvą ar kaklą ir sportininką išneša iš arenos ant neštuvų.
Tu nežinai, kokia po to visos šios istorijos pabaiga, kokios pasekmės, tačiau tas faktas, kai sportininkas vežamas į ligoninę – jau yra baisu ir žiauru.
Kaip medikas galiu pasakyti, kad kiekvienas smūgis, po kurio laiko atsilieps tau. Kiek kartų tu bekristum ant minkštosios vietos, vis tiek tai bus kažkokia trauma ir po kurio laiko ji atsilieps. Kiekviena trauma palieka pėdsaką kūne.
– Lietuvos kiokušin karatė jaunimo ir suaugusiųjų rinktinė savaitgalį varžysis Europos čempionate ispanų Valensijoje. Kas jums būtų šventė šiose varžybose? Savo prižiūrimų sportininkų medaliai?
– Kad nebūtų rimtų sužalojimų. Aišku, sergi už savo sportininkus. Juk tu esi ne tik medikas, tačiau prieš varžybas – psichologas.
O didžioji dalis karatistų kalba apie medalius, vizijas apie gerą pasirodymą, o ne apie traumas. Ir džiaugiesi, kai pas juos viskas gerai.
