Lietuvos bokso federacija (LBF) dar 2023 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą nekovoti su šalių agresorių sportininkais.
Dėl šio istorinio sprendimo visiškai palaikyti Ukrainą, LBF boksininkams 2023 metais teko praleisti ketverias Senojo žemyno pirmenybes ir du planetos čempionatus.
31-erių A.Starovoitovai Europos čempionato pusfinalyje būtų reikėję susikauti su ruse Nune Asatriana, tačiau jį tai padaryti atsisakė.
Kovotoja taip pat nedalyvavo medalių įteikimo ceremonijoje, kadangi nepanoro stovėti ant vienos pakylos su agresorių šalies boksininke.
„Jūs, mes ir aš žinau, kad į čempionatą vykome jau žinodami, kad nesiboksuosime su agresorių šalies sportininkais. Aš pati pasisiūliau nelipti ant pakylos. Manau, kad ne ta emocinė būklė ir ne tas metas tai daryti, kuomet Ukrainoje vyksta karas. Manau, kad tuo net nereikia didžiuotis. Paprasčiausiai palaikome Ukrainą. Padarėme tai, ką ir turėjome. Tai mažiausiai ką galime padaryti parodydami, jog palaikome Ukrainą“, – savo sprendimą paaiškino boksininkė.
Kiek anksčiau tokį patį sprendimą, nesikauti prieš agresorės šalies boksininkę priėmė ir kita lietuvė – Gabrielė Stonkutė.
„Dėl Anos pergalių labai džiaugėmės, ėjau ją palaikyti ir jaudinausi netgi labiau nei prieš savo kovas. O į čempionatą vykome žinodami, kad prieš juos nesiboksuosime ir niekas dėl to neturėjo jokių klausimų“, – savo kolegės sprendimą pakomentavo G.Stonkutė.
Pačiai G.Stonkutei sėkmingai pasirodyti nepavyko. Ketvirtfinalyje lietuvė teisėjų sprendimu 1:4 (27:30, 28:29, 29:28, 28:29, 28:29) nusileido serbei Nikolinai Gajič. Toks rezultatas gerokai supykdė Lietuvos rinktinės trenerį Vidą Bružą.
„Manau, kad Gabrielė iškovojo tą pergalę, tačiau teisėjų sprendimas buvo kitoks. Pasakyčiau, kad ta pergalė buvo pavogta. Bet teisėjai varžovei, kaip vietinei boksininkei, skyrė pergalę“, – teigė V.Bružas.
Pati G.Stonkutė teigia, jog dėl tokio sprendimo nustebo net patys serbai.
„Jaučiu pyktį ir apmaudą. Atidaviau viską, ką galėjau ir jaučiau, kad laimėjau, tačiau teisėjų sprendimas buvo kitoks. Visi pyko. Kai kurie serbai netgi nesutiko su tokiu sprendimu. Jaučiu, kad pergalė buvo atiduota jai. Vis tiek, varžybos Serbijoje, boksuojiesi prieš serbę...“, – teigė G.Stonkutė.
Dėl šio rezultato liko nustebusi ir pati A.Starovoitova.
„Ta kova buvo šokų šokas. Kas supranta boksą, mane supras geriau. Ta kova buvo kažkas vau. Gabrielė labai talentinga mergina. Pabandysiu atrankoje visaip padėti ir nuteikti ją, kad kitą kartą čia grįžtume su kelialapiais į olimpiadą“, – kalbėjo bronzą iškovojusi sportininkė.
– Tai buvo antrasis jūsų medalis. Ar šis kažkuo skiriasi viduje?, – buvo paklausta A.Starovoitova.
– Viduje skiriasi. Anas buvo šiek tiek gražesnis, su deimantuku. Moterims deimantai patinka (red. – juokiasi). Šis medalis man įsimintiniausias. Buvo daug pasiruošimo, čempionate dalyvavo rusai ir baltarusiai.
– Nesulaukėte iš rusės reakcijos ar paramos iš ukrainiečių?
– Man kažkaip vienodai. Buvau su nuostabia komanda, iš kurios gavau milžinišką palaikymą. Mano mintys buvo bokse ir pasiekiau medalį. Nesvarbu, ar tai būtų buvusi pirma kova, ar finalinė, aš vis tiek nebūčiau išėjusi kovoti. Svarbiausia medalis dabar ant mano kaklo, o aš aplinkui turiu nuostabią komandą.
– Buvote išrinkta šios komandos kapitone ir vienintelė grįžote su medaliu. Atrodo, jog tam tikrą ir pareigą atlikote?
– Man pasakė, kad kaip kapitonė turiu parodyti pavyzdį arba būsiu nušalinta. Stengiausi (red. – juokiasi).
– Antra kova turbūt ypatingiausia, kadangi nugalėjote ispanę, kuriai pralaimėjote atrankoje į olimpines varžybas. Kiek saldus revanšas ir pačiai kiek tai leido įsitikinti savo jėgomis prieš laukiančias kitas atrankos varžybas?
– Visuomet sunkiausia būna pirma kova. Prieš kroatę buvo labai sunku psichologiškai, negalėjau atsipalaiduoti. Tačiau antroje kovoje sunkiausia buvo būtent tas revanšas. Jau prieš kovą varžovė taip nuteikinėjo mane. Tačiau paprasčiausiai pakalbėjome su treneriu, jog viskas yra mūsų galvoje. Pabuvau su savimi, savo mintimis, nusiteikiau ir kažkuriuo metu pajaučiau, kad laimiu ir atsipalaidavau dar labiau.
– Medalis leidžia vykti į Tailandą, kur vyks dar viena atranka į olimpines žaidynes. Ar turite daugiau pasitikėjimo savo jėgomis?
– Tas medalis duoda daugiau pasitikėjimo ir atsakomybės. Grįždama galvojau: „Ana, tu dirbi trenere. Reikės su darbu planuoti viską“. Labai daug atsakomybės. Džiaugiuosi, jog gavau dar vieną šansą. Metai tik skaičius. Boksuokitės ir mylėkite boksą. Palinkėsiu sau ir komandai labiau atsipalaiduoti kovos metu. Kartais mes pamirštame, kaip mes galime gerai boksuotis.
– Po jūsų poelgio sureagavo net prezidentas. Kokia buvo jūsų reakcija į tai?
– Pasakysiu atvirai – aš to net nemačiau. Aš nuo visko atsiribojau, norėjau pailsėti. Man brolis atsiuntė nuotrauką. Faina, malonu, tik tiek. Kiekvienam būtų malonu, tačiau nuo to niekas nepasikeis.
– Kaip jums buvo įteiktas medalis?
– Kiek žinau medaliai turėjo būti išdalinti 26 dieną, tačiau kiek žinau, jie nusprendė man atskirai įteikti. Tai tiesiog jį užkabino ir pasveikino. Labai džiaugiuosi. Manau, kad tai buvo geriau, nei stovėti ant pakylos. Aš net negalvojau kas būtų, jei būčiau likusi pirma ar antra. Esu laiminga ir trečia.
– Nebuvo reakcijos iš tarptautinės bokso federacijos?
– Oi ne. Kas gali boksininkę įkalbėti? Pasakė ne ir šventa.
– Rusė, prieš kurią atsisakėte kovoti ir karinėms struktūroms – CSKA klubui. Pagalvojate, kodėl šiame pasaulyje vis dar yra vietos tokiems sportininkams tarptautinėje arenoje?
– Nežinau net ką atsakyti. Tai, ką padariau, yra mažiausiai, ką galėjome. O ką kiti kalba – nesvarbu. Jie kalba už nugaros, vadinasi, mes priekyje.
