2022-ųjų metų vasara E. Krakauskui buvo tokia, kurios jis laukė visą karjerą. Prieš tai sekusį pavasarį jis savo įvarčiais atvedė Lietuvos rinktinę į istorinį pasiekimą – trečiąją vietą IIHF pasaulio čempionato I diviziono, B grupės turnyre. Iki tol niekuomet šiame divizione medalių lietuviai iškovoję nebuvo, o prieš pat akis buvo ir elitinis divizionas: iki jo mūsų rinktinei pritrūko vieno įvarčio rungtynėse su Vengrija.
Viskas kaip iš sviesto ėjosi ne tik rinktinėje, bet ir klubinėje karjeroje. Tuomet jis vasarą pasitiko su puikiomis naujienomis. Sunkiu darbu buvo pasiekta tai, ko jis dar 2012 metais pasuko į Šveicariją – jis išsikovojo tvirtą vietą šios šalies aukščiausios lygos „Lausanne“ klube.
Nors žaidėjas iki tol jau buvo daugiau nei pusšimtį kartų dvikovose išbandęs šios lygos lygį ir netgi pažaidęs Čempionų lygoje, bet iki tol jam du metus sezono metu tekdavo gyventi nežinant, kada teks susipakuoti lagaminus ir keltis į antrąją šalies lygą.
2022–2023 metų sezonas turėjo būti kitoks. Jo metu „Lausanne“ klube jam buvo numatyta rolė, kurioje žaidėjas galėjo būti ramus – jam neteks būti pasiųstam į antrąją šalies lygą, nes jis svarbus ir reikalingas pagrindinei komandai. Tačiau viskas pasikeitė daug greičiau, nei būtų įsivaizdavęs pats Emilijus.
Gyvenimo ritmą sujaukęs nemalonus epizodas
2022 metų spalio 16 diena. „Laussane“ daugiau nei šešių tūkstančių žiūrovų akivaizdoje pasitinka naująjį sezoną. Pirmose rungtynėse E. Krakauskas ruošiasi sezono debiutui prieš „Biel-Bienne“ klubą. Komandą, kuri Lietuvos rinktinės nariui penkerius metus buvo namais ir būtent joje, 2016 metais, jis padarė tai, ko iki šiol nebuvo pavykę padaryti nė vienam lietuviui – debiutavo Šveicarijos aukščiausioje lygoje.
Sulaukęs savo penketuko pasirodymo ant ledo, E. Krakauskas net baisiausiam sapne negalėjo įsivaizduoti, jog tai bus vienintelis ir paskutinis jo pasirodymas „Lausanne“ sudėtyje viso sezono metu. Sužaidęs kūnu jis netikėtai griuvo į bortą bei iškart pajautė aštrų skausmą, kuris neleido mūsų šalies atstovui ne tik pratęsti savo pasirodymo, tačiau ir sukėlė problemų sugrįžti ant atsarginių žaidėjų suolelio.
Apie tai, jog trauma rimta galėjo įsivaizduoti ir kiekvienas tribūnoje nuo nemalonaus kontakto nuščiuvęs žiūrovas. Pačiam žaidėjui tuomet atėjo nerimo metas. Nors ruseno viltis, kad ne viskas taip blogai, kaip atrodė iš pradžių, tačiau reikėjo sulaukti tyrimų. Šie patvirtino blogiausias prognozes: kryžminių raiščių trūkimas užbaigė E. Krakausko sezoną, ant ledo praleidus vos pusę minutės.
Skausminga žinia apie sezoną užbaigiančią puolėjo traumą apskriejo Lietuvos ir Šveicarijos ledo ritulio pasaulį. Tuo metu Emilijus sulaukė daugybės palaikymo žinučių, visgi, pačiam žaidėjui po diagnozės rūpėjo vienas dalykas.
„Po to kai sužinojau apie traumos rimtumą pirmas klausimas, kurio paklausiau daktaro: „Ar spėsiu atsigauti iki pasaulio čempionato?“. Tai buvo dalykas, kuris tuomet man galėjo suteikti papildomos motyvacijos reabilitacijai. Išgirdus neigiamą atsakymą, liekant tokį ilgą laiką be veiklos, kuria užsiimi visą gyvenimą, būtų galima išprotėti“, – skausmingą vakarą prisiminė žaidėjas.
Tuo metu jam buvo itin svarbus ir artimiausių žmonių palaikymas. Iki tol jokių rimtų traumų savo gyvenime neturėjęs lietuvis turėjo pamiršti dvikovas su varžovais ir komandos draugais. Dabar jo laukė kur kas sunkesnė akistata – su savimi ir laiku.
Mažais žingsniais į priekį
Daktarai garantijų E. Krakauskui suteikti negalėjo. Iki Didžiojoje Britanijoje vykusio I diviziono A grupės turnyro buvo likę kiek daugiau nei 7 mėnesiai, o atsistatymas po traumos galėjo trukti iki devynių mėnesių.
„Tuo metu užteko pasakymo, jog galiu spėti atsistatyti iki žaidimo rinktinėje. Neįsivaizduoju kaip sunku būtų buvę, jei daktarai būtų pasakę, jog tikrai nežaisiu rinktinėje. Žinia, jog be ledo ritulio praleisiu visus metus būtų visiškai atėmę motyvaciją.“
Nuo tos akimirkos prasidėjo E. Krakausko kova su laiku. Kiekvieną dieną sporto salėje atiduodamos visos jėgos tam, jog mintis apie žaidimą rinktinėje liktų gyva. Nuo tos akimirkos kretingiškiui teko ne skrieti ant ledo mušant įvarčius, o iki smulkiausių detalių atlikti kiekvieną pratimą, kurių kartojimas tapo nuo gyvenimo neatsiejama rutina.
„Atvyksti į treniruočių bazę ir kai komanda eina ant ledo, tu suki į treniruoklių salę, kur tavęs laukia kelios valandos treniruočių. Viskas visada tas pats – tie patys pratimai stiprinant koją. Gijimo procesas nėra greitas, tad netrukus tai tapo rutina, kuri tikrai įgrįsta. Visgi, žinojau, koks yra mano tikslas ir niekuomet neturėjau minčių patingėti“, – apie reabilitacijos laiką kalbėjo E. Krakauskas.
Dėl rinktinės – nežinomybė iki paskutinės akimirkos
Artėjant rinktinės stovyklai, klaustukų dėl 26-erių metų ledo ritulininko galimybių žaisti rinktinėje nemažėjo. Nuolatinės konsultacijos su Lietuvoje buvusiais rinktinės kineziterapeutais, bei bandymas aplenkti laiką – tokia buvo nerimo pilna rinktinės lyderio 2023-ųjų metų pradžia.
Situacija nepasikeitė ir tuomet, kai E. Krakauskas pirmą kartą užlipo ant ledo. Praėjus 196 dienoms nuo skausmingo epizodo, lietuvis pirmą kartą pračiuožė „Vaudoise“ arenos ledu, kurioje rungtyniauja ir treniruojasi „Lausanne“ komanda.
„Sugrįžti ant ledo buvo neįtikėtinas jausmas. Tuomet ta ilga kelionė į sugrįžimą jau atrodė labai arti finišo ir buvo daug lengviau išlikti pozityviam.“
Visgi, iki pasaulio čempionato tuomet buvo likę mažiau nei mėnuo. Kol E. Krakauskas dar tik žengė pirmuosius tvirtesnius žingsnius ledu, Elektrėnuose jo draugai jau pradėjo pasiruošimą pasaulio čempionatui.
Artėjant metui išvykti į Didžiąją Britaniją, atrodė, jog vilčių ten išvysti E. Krakauską vis mažėjo. Tačiau pačiam žaidėjui atrodė kitaip. Net ir praleidęs visas kontrolines rungtynes ir su nerimą keliančia ilga atkarpa be ledo ritulio, jis rinktinės trenerių prašė vieno – pasitikėti juo ir duoti šansą. Teigiamas atsakymas reiškė vieną – nė karto nežaidusį ledo ritulininką teks mesti tiesiai į svarbiausias metų kovas.
Galutinis sprendimas buvo priimtas jau paskutinę naktį ir sutvarkius visus reikalingus formalumus E. Krakauską išvydome su rinktinės marškinėliais. Minučių ant ledo apribojimai bei daugiau nei 7 mėnesiai be ledo ritulio jo sustabdyti negalėjo – kiekvieną kartą išgirdęs savo vardą iš trenerių, jis be jokių dvejonių šokdavo ant ledo ir atiduodavo visas jėgas siekiant padėti rinktinei.
Nors po traumos sugrįžęs E. Krakauskas buvo vienas iš trijų rezultatyviausių Lietuvos rinktinės žaidėjų Didžiojoje Britanijoje, jo indėlio neužteko. Paskutinę vietą užėmusi Lietuvos rinktinė buvo priversta leisti į žemesnį divizioną.
„Tai tik pradžia“
Nusileisti žemyn jam teko ir klubinėje karjeroje, kur rudenį jis pasirašė sutartį su antroje šalies lygoje besivaržančia komanda. Visgi, nurašyti užsispyrusį lietuvį būtų kvaila.
Atvykus į Šveicariją, kai E. Krakauskas papasakodavo savo jaunimo komandos draugams apie tai, jog jis iš Lietuvos, o į treniruotes vaikystėje iš gimtosios Kretingos jam tekdavo važiuoti į Liepoją, esančią Latvijoje, vargu ar kuris iš jų galėjo įsivaizduoti, kad šis vaikinas ne tik atlaikys vietinių žaidėjų konkurenciją, tačiau ir prasimuš į stipriausius Europos ledo ritulio turnyrus.
Nepaisant skeptiškų žvilgsnių, lietuvis sykį jau užkopė iki aukščiausio taško Šveicarijos lygoje bei buvo vienas svarbiausių žaidėjų istorinį pasirodymą surengusioje Lietuvos rinktinėje. Visą tai pakartoti ir pasiekti naujų aukštumų jis nusiteikęs ir dar kartą.
„Tai tik pradžia“ – tokia žinute jis pasidalino savo sekėjams „Instagram“ tinkle pirmą kartą užlipęs ant ledo po sunkios traumos.
Nors pats žaidėjas dar pripažįsta, jog kartais jaučiasi traumos padariniai, į tai jis nežiūri kaip į kliūtį. Ambicingo sportininko tikslai – sugrįžti ten, kur jis buvo prieš traumą. O pirma galimybė sugrįžti į aukštesnį lygį – žaidimas rinktinėje.
Balandžio 27 – gegužės 3 dienomis, Vilniuje, „Twinsbet“ arenoje, E. Krakauskas kartu su kitais Lietuvos rinktinės vyrais darys viską, kad į Lietuvą sugrįžtų ne tik ledo ritulio rinktinė, tačiau ir pergalės.
