Po beveik 40 metų tradicinio karate do treniruočių, Lietuvos Tradicinio Karate Asociacijos prezidentas ir nacionalinės rinktinės vyr. treneris, Giedrius Dranevičius JAV, Los Angeles vykusiame „Pan American Budo Karate Instructors Camp 2024“ apsigynė labai aukštą kvalifikacinę kategoriją – 7 pakopos juodąjį diržą (7 Dan).
Tai ilgo kelio, atkaklaus darbo ir pasiekto meistriškumo šiame kelyje įvertinimas! Giedrius Dranevičius savo pavyzdžiu demonstruoja, kad gyvenime nieko nėra neįmanomo, jei kryptingai ir kantriai judi link savo tikslo. Tai, kas šios kelionės pradžioje atrodė nepasiekiama svajonė, šiandien Lietuvoje jau yra realybė.
Vasario 22 d. grįžęs iš karate do mokymų turo po JAV bei Meksiką, G.Dranevičius sutiko pasidalinti savo karate do kelionės įspūdžiais ir įsimintiniausiais gyvenimo momentais.
Džiaugiamės, kad saugiai pavyko sugrįžti namo, sveikiname su fantastišku pasiekimu ir norime užduoti keletą klausimų apie karate do kelionę, atvedusią į tokias aukštumas.
Pradėkime nuo pradžių. Nuo ko ir kaip tai prasidėjo?
„Viskas prasidėjo vaikystėje. Kažkur iš draugų išgirdau, kad yra toks savigynos menas – karate, kurį įvaldžius, galima apsiginti nuo užpuolikų. Tais laikais tai buvo labai aktualu. Gatvėje praeiti neužkabintam būdavo gan retas reiškinys, tad mane šis faktas labai sudomino. Motyvacija įvaldyti karate do meną buvo didžiulė, tačiau pradėjęs domėtis supratau, kad jis uždraustas ir legaliai Lietuvoje jo niekas nemoko. Tuo metu šalyje galiojo įstatymas, kurio baudžiamasis kodeksas skelbė: už karate mokymąsi 2 metai, o už karate mokymą – 4 metai nelaisvės. Man, kaip paaugliui, tokie įstatymai buvo nė motais, tad aš už sutaupytus nuo nesuvalgytų ledų pinigus vis įsigydavau nespalvotų karate nuotraukų ir pasidėjęs jas ant stalo, analizuodavau ir bandydavau atkartoti vienus ar kitus judesius, nelabai suprasdamas ką ir kodėl darau.“ – su šypsena kelionės pradžią prisimena dabar jau pasaulinę šlovę pelnęs karate do meistras.
Kiek laiko tai truko ir kaip viskas klostėsi toliau?
„Iš nuotraukų mokiausi apie 2 metus. Vėliau kažkas iš draugų sužinojo, kad mūsų kūno kultūros mokytojas, sporto entuziastas, Pranas Vėželis, prieš uždraudžiant praktikuoti šį savigynos meną kažkur treniravosi karate. Kadangi buvome sportiški, dalyvavome įvairių sporto šakų varžybose ir gynėme mokyklos garbę visur, kur tik buvo įmanoma, mokytojas mus labai mylėjo, rūpinosi mumis ir gerbė. Buvome labai sportiška klasė, sportiška karta, nors ir mokėmės Čiurlionio menų mokykloje.
Paklausus mokytojo apie karate, jis nuo tiesaus atsakymo stengėsi išsisukti. Dabar man visiškai aišku kodėl. Turint šeimą ir du vaikus mokytojui tikrai nesinorėjo sugriauti gyvenimo nei sau, nei mums. Tačiau mūsų entuziazmas ir noras išmokti karate davė vaisių. P.Vėželis sutiko mus mokyti, tačiau su viena sąlyga: 6 mėnesius, nuo gruodžio iki gegužės pabaigos turėjome kiekvieną rytą, nepriklausomai nuo oro sąlygų anksti keltis ir tuometiniame „Dinamo“ stadione prabėgti 3 km distanciją. Aš manau, kad jis, žinodamas mūsų nemeilę ilgų distancijų bėgimui, tikėjosi kad mes palūšime ir mūsų entuziazmas pasibaigs. Nors viena praleista diena reiškė susitarimo nutraukimą. Bėgome. Bėgome kiekvieną rytą. Ar lijo, ar snigo, ar stadionas buvo užpustytas ar apledėjęs – mes bėgome. Bėgome link savo tikslo. Bėgome link mano gyvenimo kelionės pradžios.“ – apie šį etapą su nostalgija savo atsiminimais dalinosi G.Dranevičius.
„Vėliau – vasara, visi išvykome atostogauti, o grįžę po atostogų, mokytojui priminėme susitarimą. Jis žodžio žmogus. Nors ir suprasdamas kuo rizikuoja komunistinėje Lietuvoje mokydamas karate nepilnamečius paauglius, žodį tęsėjo. Grupėje, kurioje buvo apie 15 žmonių, visi pasižadėjome laikyti viską paslaptyje. Apie tai nekalbėti ir nedemonstruoti niekam ko išmokome. Mokykla turėjo sporto salę rūsyje.
Ši sąlyga mums labai tiko, nes niekas negalėjo iš lauko stebėti, kas vyksta sporto salėje. Kadangi mūsų mokyklos krepšinio komanda Baltijos šalių ir Baltarusijos meno mokyklų sporto šventėse visuomet laimėdavo pirmąsias vietas krepšinio varžybose, mokytojas gavo salę krepšinio treniruotėms 4 kartus per savaitę. Du kartus treniravomės krepšinį ir du kartus per savaitę mokėmės karate paslapčių. Salė ir koridorius vedantis į ją visuomet būdavo užrakinta, tad joks pašalinis asmuo patekti į vidų negalėjo. Taip prabėgo dar du metai ir 1989 m. pradėjo legalizuotis pirmieji karate do klubai Lietuvoje. Tuomet persikėliau treniruotis į vieną iš didžiausių ir pirmųjų rytų kovos menų klubų Lietuvoje, dvasinio ir fizinio rengimo centrą „Forma“.
Kaip suprantu, vėliau prasidėjo legalios treniruotės. Ar jos skyrėsi nuo treniruočių šiandien? Ar jos savo turiniu ir kitais elementais panašios į tai kaip mokotės ir mokote kitus šiandien?
„Tikrai skyrėsi ir skyrėsi labai. Mažai techninio supratimo, jokios filosofijos, tačiau perdėtai griežta disciplina ir nežmonišku fiziniu krūviu buvo bandoma kompensuoti žinių ir kompetencijų trūkumus. Normalu. Toks laikas. Tokia aplinka. Tokio lygio mokytojai. Visi ieškojome ir mokėmės. Ką mokėmės, ne taip ir svarbu, tačiau viską darėme 100 procentų nuoširdžiai J. Šiandien viskas kitaip. Turime aukščiausio lygio karate do kompetencijas, sporto mokslo bei pedagogikos žinias ir išsilavinimą, patirtį, sukurtas savo mokymo metodikas, kurios šiandien plačiai naudojamos visame pasaulyje.
Taip pat stiprią tarptautinę bendruomenę, su kuria kartu kuriame metodikas ir mokomės vieni iš kitų. Jei tiktų analogija, lyginant kelionės pradžią ir tašką kuriame esame dabar, tai galėčiau iliustruoti savo mėgstamu pavyzdžiu: yra/buvo du automobiliai – „Zaporozec“ ir „Porsche 911“. Abu kuproti, abu turi apvalius žibintus, po dvi duris, pas abu motorai sumontuoti gale, o priekyje bagažinė, abiejų automobilių varikliai aušinami oru. Metalo ir plastiko kilogramais į juos sudėta tiek pat, tačiau vienas jų niekuomet nevažiavo, o kitas tapo legendine ikona automobilių pasaulyje. Turbūt aišku, kad kalbu tikrai ne apie „Zaporozec“ markės automobilį. Tad, kažkam gal atrodo, kad viskas panašu, tačiau tai visiškai skirtingi pasauliai.“
Labai įspūdinga. Puiki analogija! Kaip praėjo pats egzaminas, ar buvo jaudulio po tiek metų praktikos?
„Egzaminas praėjo puikiai. Tai vienas iš įsimintiniausių mano egzaminų gyvenime. Nesvarbu, kiek metų praktikuotumėme kovos menus, tokiais momentais visuomet ateina jauduliukas. Klausimas yra tik vienas, ar mes su tuo susitvarkome, ar ne? Ar jis mums padeda, mobilizuoja mus, ar trukdo? Man jis padėjo. Padėjo pilnai susitelkti tiek fiziškai, tiek dvasiškai ir pademonstruoti egzaminų komisijai ir kolegoms savo meistriškumą.
Pristačius temą, pirmą kartą iš kolegų sulaukiau tikrai labai daug klausimų. Galbūt todėl, kad tai buvo Šiaurės ir Pietų Amerikos regiono instruktoriai, kurie laisviau jaučiasi užduodami klausimus, nebijo klausti, jei jiems kas neaišku. Man buvo didžiulis džiaugsmas ir unikali galimybė atsakyti į jų keliamus klausimus, išsklaidyti abejones, pagrįsti savo teiginius praktiniais pavyzdžiais bei naujaisiais sporto mokslo tyrimais. Egzaminas baigėsi kolegų ovacijomis ir sveikinimais. Net prabėgus keletui savaičių po egzamino sulaukiu žinučių su klausimais ar kolegų pasidalinimų, kaip jiems sekasi tobulinti savo meistriškumą, naudojantis mano rekomendacijomis. Džiugu.
Manyčiau, kad toks ir turi būti aukšto rango egzaminas, kuomet tave egzaminuoja ne tik komisija, mokytojai tačiau ir aukšto rango kolegos, kurie turi ilgametę tradicinio karate do patirtį. Čia kaip kovoje – nežinai ko ir iš kur tikėtis, tad turi būti pasiruošęs viskam. Egzaminas vyksta iš viso 40 metų trukusio mokymosi kurso J.“
Dėkojame, Giedriau, už atsakymus, pasakojimą, kuris tikrai įkvepia mus visus. Taip pat sveikiname pasiekus tokį meistriškumą, kuris įkvepia viso pasaulio Budo karate mokinius bei instruktorius nesustoti, tobulėti ir skleisti šią žinią žmonėms. Žinią, kurios filosofija ir praktika buria tvirtą, vertybėmis paremtą bendruomenę visame pasaulyje. Sėkmės prasmingame gyvenimo kelyje!
