2018 metais, turnyras Kaune ypatingu tapo dar gerokai prieš tai, kai „Žalgirio“ arenoje ant ledo buvo įmestas pirmasis ritulio įmetimas.
Būtent šį čempionatą pirmą kartą apsivilkęs gimtosios šalies marškinėlius ant ledo turėjo stoti Darius Kasparaitis, šalia kurio įsitaisė ir antrasis stipriausios planetos lygos NHL duris pravėręs lietuvis – Dainius Zubrus.
Jei D. Zubrus jau buvo žaidęs tiek ir rinktinėje, tiek ir čempionate Lietuvoje, tai D. Kasparaitis norėdamas žaisti Lietuvos rinktinėje turėjo penkis metus rungtyniauti Lietuvos čempionate, o tai jis įgyvendindavo kasmet grįždamas į Lietuvą sužaisti bent vienerių rungtynių.
Dar prieš čempionatą Lietuvos rinktinė ne veltui pavadinta „mūsų svajonių komanda“. Daugiau nei du tūkstančius rungtynių NHL sužaidęs D. Zubraus ir D. Kasparaičio duetas buvo tai, apie ką daugiau nei du dešimtmečius Lietuvos ledo ritulio gerbėjai galėjo tik pasvajoti.
Visgi, vien tik ties šiomis pavardėmis Lietuvos rinktinės stiprybės nesibaigė. Į nacionalinę rinktinę buvo surinkti ne tik daugiau nei dešimtmetį šalies garbę gynę veteranai bei noru degantis perspektyvus jaunimas, tačiau ir dėl chroniškos traumos vienu metu apie karjeros pabaigą jau galvojęs Tadas Kumeliauskas.
Išgirdęs apie rinktinės puolėjo problemas nacionalinės rinktinės treneris Berndas Haakė rekomendavo specialistą, kuris pašalino kelis metus visa jėga žaisti neleidusią problemą ir pratęsė elektrėniškio karjerą. Į tai puolėjas atsilygino puikiu žaidimu rinktinėje.
Pirmose rungtynėse su kroatais, kai Lietuvos rinktinę kaustė jaudulys ir puolimas strigo, rinktinę pažadino būtent T. Kumeliauskas – jo šūvis pirmojo kėlinio pabaigoje buvo geriausias vaistas rinktinės žaidimui. Tai buvo vienintelis jo įvartis viso turnyro metu, tačiau jis atvėrė puolimo laisvę mūsų žaidėjams, kurių sustabdyti nepajėgė niekas.
Po pergalės 3:0 prieš Kroatiją, lengvai susitvarkyta su Rumunija (8:3), netikėtai lengvai (6:1) sutriuškinti japonai.
Nors B. Haakės auklėtinių gretose išsiskyrė šešis įvarčius pelnęs Arnoldas Bosas, kuris pelnė lemiamą įvartį pratęsime prieš Ukrainą (5:4), tačiau kiekvienose rungtynėse atsirasdavo nauji lyderiai puolėjų gretose.
Paskutinėse turnyro rungtynėse atsidarė ir gynėjai: Nerijaus Ališausko ir Jauniaus Jasinevičiaus įvarčiai persvėrė rezultatą Lietuvos rinktinės naudai rungtynėse su Estija bei galiausiai lėmė penktąją pergalę bei auksinį triumfą.
Lietuvos rinktinės puolimo variklis Kaune veikė taip nepriekaištingai, kad D. Zubrui ir D. Kasparaičiui nereikėjo pelnyti nė vieno įvarčio, tik dalinti sviedinius jaunesniems kolegoms.
Šis turnyras ne tik tapo vienintele ir paskutine galimybe pamatyti dvi šalies ledo ritulio legendas su rinktinės marškinėliais, tačiau ir tapo atsisveikinimo tašku ne vienam rinktinės žaidėjui.
Dar prieš čempionatą apie tai, jog Kaune užbaigs savo karjerą paskelbė Mindaugas Kieras, o pasibaigus turnyrui prie jo prisijungė ir karjerą rinktinėje baigęs Rolandas Aliukonis. Vėliau paaiškėjo, kad šis čempionatas buvo paskutinis ir kitam ilgamečiam jų bendražygiui Artūrui Katuliui.
Vos pasibaigus turnyrui tapo aišku, jog mūsų šalyje niekuomet nebebus tokios rinktinės, kurią matėme Kaune. Atvertos durys į ilgai svajotą aukštesnį divizioną pradėjo naują šalies ledo ritulio rinktinės istorijos lapą, kurį rašo jaunoji rinktinės karta, iš kurių nemažai Kaune įvykius stebėjo tik iš tribūnų, o apie žaidimą prie pilnų tribūnų gimtinėje galėjo tik pasvajoti.
Dabar atėjo ir jų metas įrodyti, kad jie gali sukurti šventę Lietuvos ledo ritulio gerbėjams. Į Vilnių atkeliaujant „2024 IIHF Pasaulio Ledo Ritulio Čempionato I Diviziono, B Grupės“ turnyrui, jiems nebebus galimybės dairytis į kitus – tai jų laikas pademonstruoti pasirodymą, išliksiantį atmintyje visiems arenoje susirinkusiems žiūrovams.
Balandžio 27 – gegužės 3 dienomis Vilnių sudrebins „2024 IIHF Pasaulio Ledo Ritulio Čempionato I Diviziono, B Grupės“ kovos.
