Iš viso renginio žiūrovai galėjo išvysti aštuonias kovas ir nors pirmosios trys baigėsi greitais nokautais, ketvirtojoje sirgaliai jau galėjo grožėtis ilga ir permaininga akistata.
Svorio kategorijoje iki 86 kilogramų pagal kikbokso taisykles susitiko Rytis Vaitkevičius ir Robertas Gunia.
Kova prasidėjo gana apylygiai ir tvirtai sudėti vaikinai keitėsi tiksliais smūgiais. Vis tik pirmojo raundo pabaigoje R.Vaitkevičius atliko tikslią kombinaciją ir varžovą pasiuntė į pirmąjį nokdauną.
Panašiai klostėsi ir antrasis raundas. Nors R.Gunia dažnai spaudė kiek už save aukštesnį varžovą, tačiau tikslus R.Vaitkevičiaus smūgis koja dar kartą siuntė oponentą ant ringo grindų.
Trečiajame raunde vaikinai ir toliau keitėsi tiksliomis smūgių serijomis, o sirgaliai pagaliau išvydo dviejų vienas kito vertų vyrukų kovą. Natūralu, kad nuaidėjus finaliniam gongui į viršų kilo du kartus varžovą į nokdauną pasiuntusio R.Vaitkevičiaus ranka.
„Turėjau labai sunkų pasiruošimą. Tai buvo bene sunkiausi du mėnesiai mano karjeroje. Prieš kelias savaites man plyšo ausies būgnelis, vėliau dar užklupo ir liga. Teko lipti per save, koreguoti visus pasirengimo planus tam, kad šiandien galėčiau išlipt į ringą. Tikrai ne viskas pavyko taip, kaip norėčiau. Žinau, kad galiu geriau, tačiau šis laikotarpis labai daug man pridėjo psichologiškai. Jaučiuosi sutvirtėjęs būtent šiuo klausimu ir su nekantrumu laukiu ateities iššūkių“, – iškart po kovos kalbėjo „Fighters Factory“ klubui atstovaujantis jaunuolis.
– Kova prasidėjo gana nelengvai. Teko sugerti ir nemažai priešininko stiprių smūgių. Kas padėjo pakreipti įvykius ringe sau palankia linkme?
– Nesu iš tų, kurie labai bijotų praleisti smūgius. Nemėgstu eiti „taškuotis“ ir skaičiuoti, kuris daugiau sugebėjo paliesti varžovą. Aš einu kautis su oponentu ir praleistas vienas kitas smūgis kartais kaip tik suveikia, kaip papildoma motyvacija judėti į priekį. Turiu tikrai neblogų sparingų partnerių. Tenka pakovoti su tokiais kovotojas kaip Mantu Rimdeika, Ovidiju Jurginu, „Rimkenzo“, Pauliumi Zujevu, tad ką reiškia praleisti stiprų smūgį tikrai žinau. Robertas tvirtas ir nepatogus kovotojas, tačiau poroje situacijų pajaučiau, kad turiu galimybę kontraatakuoti ir pavyko. Gaila, kad abu nokdaunai buvo pasiekti raundų pabaigose ir neturėjau progos pratęsti pradėto darbo.
– Kovos metu išvydome dar neįprastą reiškinį Lietuvoje. Turėjote savo sirgalių būrį, kurie palaikė jus skanduotėmis. Galbūt galite papasakoti plačiau?
– Tai buvo „Green White Boys“ vyrukai. Pats esu „Žalgirio“ fanas ir jų palaikymas buvo kažkas naujo bei neįprasto Lietuvai. Tai dažnas atvejis tarkim Lenkijoje, kur ultros eina palaikyti saviškius į kovų turnyrus. Lietuvoje toks atvejis, kiek žinau – pirmasis. Manau, kad kuriame istoriją ir koviniam sportui tai taip pat gali suteikti savotiško žavesio. Į visą renginį jie įnešė šarmo, o ir man pačiam girdėti palaikymą kovos metu buvo kažkas ypatingo. Labai smagu kad prie mano palaikymo prisidėjo ir viena geriausių kirpyklų Kaune „Republic Barbershop“, kuri visuomet pasirūpina mano išvaizda.
– Po kovos išreiškėte norą ringe susitikti su D.Dirksčiu. Tikitės sulaukti teigiamo atsakymo?
– Mano siūlymas buvo ir prieš šį UTMA turnyrą susitikti ringe, tačiau jis nesutiko. Esame pasisakę prieš jo organizuojamus turnyrus, tad ta trintis jau yra kurį laiką. Vietoje kovos su manimi, likus porai savaičių iki turnyro, jis pasiūlė kovoti mano treneriui Pauliui Mitkui, kuris jau treji metai kaip nekovoja. Turbūt patys suprantate, kaip absurdiškai tai skamba? Esame panašaus svorio, kovojame toje pačioje organizacijoje, kurioje kol kas skinu vien pergales, tačiau jis kovos vengia. Galbūt kada nors „liūtukui“ ir užteks drąsos priimti šį iššūkį.
– Manote, kad galėtumėte jį įveikti pagal muay thai taisykles?
– Ne taip svarbu, ką aš manau ir ko nemanau. Matau, kaip jis renkasi priešininkus, kokius žaidimus žaidžia, todėl būtų smagu pamatyti jį kovoje neturint visų pliusų sau, tai yra kaunantis prieš mane. Manau, kad toks turi būti kovotojo mentalitetas, kad renkiesi ne tik sau patogius, žemesnio svorio, nesportuojančius, bet ir lygiaverčius priešininkus. Kaip ir minėjau, į ringą neinu taškuotis, einu kovoti ir manau, kad tai Dominykui labai nepatiktų.
– Kokį įspūdį paliko D.Dirksčio kova su ispanu E.Ruizu?
– Su visa pagarba ispanui, tačiau akivaizdu, kad jis buvo toli gražu nuo geriausios savo formos ir išgyvena ne patį geriausią laikotarpį savo karjeroje. Visi, kas matė šią kovą, turbūt sutiks, kad daug grožio ten nebuvo. Jeigu su Mindaugu Narausku mes dar matėme tikrai neblogai ringe atrodantį Dirkstį, tai šioje kovoje vaizdas nebuvo įspūdingas. Manau, kad sportas yra žiūrovams ir vieni stengiasi kurti reginį ringe ir ten atiduoti visą save, kitiems geriau sekasi save realizuoti spaudos konferencijose.
– O kaip vertinate tai, kad pats D.Dirkstys vis tik išreiškė norą kovoti ne su jumis, o su M.Stebuliausku?
– Pažiūrėkite, kokiame svoryje šiame UTMA turnyre kovojo Dirkstys ir kokiame Stebuliauskas. Tai daug pasako. Matas yra labai aukšto lygio kovotojas ir buvo labai smagu matyti jį laimintį prieš stiprų varžovą iš Latvijos. Matas yra MMA kovotojas, Dominykas – kikboksininkas, nors tikiu kad Stebuliauskas laimėtu abejose disciplinose, labiausiai norėčiau pamatyti paminėtas taekwondo taisykles. Esu įsitikinęs, mano ir Dominyko kova bus greit – „kačiukas“ sužeistas.
