Jau profesionalių sportininkių karjerą baigusios irkluotoja Milda Valčiukaitė, bėgikė Eglė Balčiūnaitė ir paplūdimio tinklininkė Vytenė Beleckė neseniai nėrė į naują veiklą ir tapo tinklalaidės „Ne‘sportuojam“ vedėjomis.
Prieš kiekvieną filmavimą joms tapo įprasta atsidurti grimuotojos kėdėje, bet kasdienybėje moterys per daug laiko gražintis prieš veidrodį neskiria.
„Nuo nuotaikos priklauso, jeigu ji gera – galiu užtrukti, nes man patinka pats procesas. Bet jeigu nuotaika prasta, galiu išeiti susivėlusi kaip ragana pro duris“, – nusijuokia E.Balčiūnaitė.
Šio aspekto jos nesureikšmino ir sportinės karjeros metais – varžybose praktiškumas visada būdavo svarbesnis už grožį.
Švarūs batai ir surišti plaukai
„Aikštelėje tikrai mintys nesisuka apie tai, kaip dabar atrodai – jos būna visai kitur. Sportuojant svarbu susikoncentruoti į tikslą, o išvaizda lieka paskutinėje vietoje. Mano kolegės manydavo, kad aš dėl grožio prieš varžybas tiesinuosi plaukus, bet tą darydavau tiesiog tam, kad juos būtų lengviau susirišti“, – dabar juokiasi tinklininkė V.Beleckė.
„Mūsų sporto šaka nėra tokia reprezentacinė kaip lengvoji atletika. Pavyzdžiui, prieš bėgimą lengvaatletės gali užsiimti asmeniniu įvaizdžiu, kuris galbūt pritrauks rėmėjų ir dėmesio. Irklavimo sporte to nėra ir man būdavo svarbiau funkcionalumas – prieš startą užtrukdavau susiruošti, susitvarkyti, bet to priežastis būdavo patogumas. Juk svarbu, kad vėjas neišdarkytų šukuosenos ir plaukai nelįstų į veidą ar akis“, – pasakoja M.Valčiukaitė.
Būtent bėgimo takelyje visą savo karjerą praleido E.Balčiūnaitė. Čia jai teko matyti įvairių pavyzdžių, net ir komiškų.
„Esu mačiusi, kaip viena latvė bėgo tris kilometrus su kliūtimis per didžiulį lietų. Buvo kraupu žiūrėti, kaip jos antakis pabėgo iš savo vietos ir atsidūrė ant žando“, – linksmą istoriją prisimena bėgikė.
Ji sako, kad dažytis ir gražiai atrodyti itin mėgo Rytų Europos šalių atstovės. Pati Eglė prioritetą skirdavo ne grožiui, nors blakstienas pasidažydavo, o tvarkai.
„Man labiau rūpėjo, kad būtų tvarkingos kojinės, apranga, kad viskas būtų išlyginta, nesuglamžyta ir tvarkingai sudėta. Iš manęs kolegos juokdavosi, kad mano bėgimo bateliai visada labai švarūs. Ir į treniruotes, ir į varžybas – man viskas turi būti labai švaru.
Kartais labai tingi lyginti, bet širdis neleidžia eiti kitaip. Net lygintuvą kartu su savimi veždavausi į stovyklas“, – juokiasi E.Balčiūnaitė.
Pelningiausia reklama – ant apatinių
Paplūdimio tinklinis ir įvairios lengvosios atletikos disciplinos – sporto šakos, kuriose sportininkių kūnai apnuoginami bene labiausiai.
„Penkiasdešimt ar daugiau procentų žiūrovų nesupranta tinklinio ir ne jo ateina pažiūrėti. Paauglystėje gal tai erzino, bet šį aspektą galima išnaudoti populiarumui didinti. Tai padeda įgauti žinomumo, matomumo. Pavyzdžiui, apatinių drabužių užpakalinė dalis yra ta vieta, į kurią visi žiūri ir fotografuoja, todėl ji vertingiausia reklamoms atsirasti ir ypač patinka rėmėjams“, – paaiškina V.Beleckė.
„Kiekviena sporto šaka turi savo aprangą – nuo to nepabėgsi. Ypač bėgikės mėgsta demonstruoti seksualumą, specialiai renkasi siauresnius apatinius, viršutinė dalis irgi tokia, kad galėtų parodyti kūną. Nepabėgsi nuo to – komentarų, žvilgsnių ar pavydo. Aišku, kiekviena sportininkė gali rinktis ne tokius siaurus apatinius, kad bulkos nekristų lauk.
Pažįstami dažnai sakydavo, kad eina žiūrėti lengvosios atletikos varžybų, nes ten gražiausios moterys“, – juokiasi E.Balčiūnaitė.
Milda pasakoja apie visiškai kitokią situaciją, nes pusė irkluotojo kūno slepiasi valtyje, jų aprangos nėra atviros ir labiau primena oficialų stilių.
„Pas mus visiškai kita kultūra. Daug kas sako, kad tai labai vyriškas sportas“, – šypteli ji.
Grožis palengvino rėmėjų paieškas
Vienas svarbiausių dalykų sporte – rėmėjų paieškos. Puiku, jeigu esi didelė žvaigždė, nuskynusi krūvas pergalių. Bet jeigu tavo sportas nėra toks populiarus, nelabai žiūrimas per televiziją ar dar nepavyko tapti olimpiniu prizininku, tada gali tekti kaip reikiant pavargti, jei nori patogiai gyventi, sportuoti ir keliauti į varžybas.
Ir čia, sako pašnekovės, gali padėti grožis.
„Išvaizda svarbi, tą sakau iš patirties. Nesijaučiu labai graži, bet ir nesijaučiu pati negražiausia. Man visą karjerą reikėjo pačiai ieškoti rėmėjų, įmonių, kurios finansiškai padėtų išvažiuoti į varžybas. Šioje vietoje išvaizda atlieka nemenką vaidmenį. Jeigu esi išvaizdus, patrauklus, rėmėjų susirasti lengviau, jie labiau suinteresuoti, nes supranta, kad gali generuoti geresnį žiūrimumą“, – paaiškina V.Beleckė.
Su tuo susidūrė ir E.Balčiūnaitė.
„Faktas, kad rėmėjai ieško įspūdingų, šarmingų sportininkių, nes jos pritraukia dėmesį. Man tai tikrai padėjo – būdavo, rėmėjai paminėdavo, kad va tu graži ir dar sportininkė – vau. Seni įsitikinimai buvo tokie, kad jeigu tu sportininkas, tai tiesiog ari ir į grožį nežiūri. Juokinga būdavo, kai mano pasirodymus stebėję kolegos, pažįstami po prastų varžybų pasakydavo: „Egle, tu bent buvai pati gražiausia.“ Bet man nuo to juk nei šilta, nei šalta, – prisiminusi juokiasi ji. – Lengvojoje atletikoje tikrai yra itin įspūdingų moterų, ir kai jos tampa čempionėmis, tai prideda maksimalaus populiarumo.“
Vis dėlto ir čia daug lemia sporto šakos specifika, nes apie visiškai kitokią patirtį pasakoja M.Valčiukaitė: „Mano sporto šakoje esminis dalykas yra ne išvaizda ar grožis – taip, kartais pavykdavo pademonstruoti drabužius ar panašiai, bet dažniausiai rėmėjams imponuodavo pasiekimai, asmenybė, charizma, komunikaciniai gebėjimai, kaip sugebi save parodyti, kažkokią prekę ar paslaugą išreklamuoti, taip pat idėjos. Šie dalykai būdavo svarbesni nei išvaizda.“
Fotografijos – ne visada gražiausios
Kiekvienas sportininkių žingsnis dažniausiai lydimas ryškių fotoaparatų blyksčių ar vaizdo kamerų, o po varžybų žiniasklaidos priemones ir socialinius tinklus nukloja kalnai nuotraukų.
Merginos prisipažįsta, kad nuotraukų laukia ir visada pasižiūri. Rezultatas ne visada džiugina, bet bėgant metams tai vis mažiau rūpi.
„Ypač kažkur distancijos viduryje ar pabaigoje veidas jau persmelktas kančios – pažiūrėjusi nuotraukas, kai buvau jaunesnė, šiek tiek imdavau į galvą. Vėliau tą priimi natūraliai. Manau, ir skaitytojai supranta, kad ten ne grožio konkursas vyksta, o dedamos maksimalios pastangos“, – šypteli M.Valčiukaitė.
Panašiai keitėsi ir E.Balčiūnaitės požiūris bei reakcija į nuotraukas po varžybų, kurių, patraukdami per dantį, dažnai atsiunčia ir draugai.
„Kažkur vis tiek sukrenti, atrodai kaip senutė arba išsižiojusi. Nepatinka, bet vėliau smagu pasijuokti. Visada smagu pasižiūrėti, būna, draugai atsiunčia įvairių kadrų.
Nosies nepakeisiu, ausies nenukirpsiu – esu sudėta taip, kaip esu. Gal vienoje nuotraukoje sau atrodysiu kaip buivolas, o kitoje – kaip gražuolė“, – šmaikštauja bėgikė.
Moterų paplūdimio tinklinio nuotraukų topas – ryškiai sufokusuoti sėdmenys.
„Aš tą suprantu, nes mūsų sporte apatiniai visada sulindę į užpakalį. Mes suprantame viską. Kaip ir kiekviena moteris, turiu celiulito, dėl jo kartais išgyvenu žiūrėdama į veidrodį, bet tai yra tik apvalkalas, kūnas. Stengiuosi prie to per daug nekibti ir priimti save tokią, kokia esu. Fotografai yra šaunuoliai, nes jie dažniausiai atrenka tik gražias nuotraukas. Kad jie tokias nuotraukas naudoja, yra tik pliusas – tai prideda žiūrimumo ir matomumo ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir sporto šakai“, – mąsto V.Beleckė.
Grožis – ir koziris, ir spąstai
Kad seksualumas ir grožis – arba tai, kaip šiuos dalykus nuo seno priimtina vertinti visuomenėje – gali tapti pranašumu, E.Balčiūnaitė patyrė gana kurioziškai.
Dar karjeros pradžioje ji pralaimėjo bėgimo varžybas Šiauliuose, nes varžovė tiesiog turėjo didesnę krūtinę – fotofinišas parodė, kad ši finišo liniją kirto anksčiau.
E.Balčiūnaitės trenerė tada juokavo, kad norint laimėti reikia turėti didesnę krūtinę, bet pati sportininkė prisimena, kad būdama jauna jautė daug nepasitikėjimo savo kūnu.
„Būdama jauna tikrai jaučiau nepasitikėjimą savo kūnu: turėjau plačius pečius, išryškėjusį raumenyną, o tada labai bijojau būti raumeninga – juk tai vyriška! Norėjau būti madam, liekna ir graži. Tie stereotipai mane kurį laiką stabdė. Dėl to daug energijos praradau galvodama, kaip atrodau ir ką kiti pamanys“, – pasakoja buvusi bėgikė.
Dabar ji įsitikinusi, kad siekiant populiarumo ir tinkamai išnaudojant grožį galima nuveikti daug gerų dalykų.
„Jeigu gali įkvėpti kitas merginas sportuoti, tai kodėl gi ne? Aš niekada nebuvau olimpinė ar pasaulio čempionė, kaip mėgstu sakyti, visada buvau viduriukyje, bet man tai nesutrukdė susirasti rėmėjų, tas pats ESPN buvo atvykęs filmuoti mano istorijos į Lietuvą.
Kartais gal ir reikia eiti per šią prizmę, kad sportas sulauktų daugiau dėmesio. Gal kitaip sunyks ta sporto šaka?“ – retoriškai klausia bėgikė.
Neseniai atlikto tyrimo metu buvo analizuojamas JAV sporto naujienų giganto ESPN pateikiamas turinys. Paaiškėjo, kad čia moterų sportas sudaro mažiau nei šešis procentus, nemažą dalį iš šio skaičiaus – ne su laimėjimais, o su išvaizda ar asmeniniu gyvenimu susijusios naujienos.
Nors išvardijo daug grožio pranašumų, V.Beleckė mano, kad pamiršęs kitus dalykus gali pakliūti į spąstus.
„Jeigu sportininkas galvoja tik apie tai, ar jis gražus, ar gerai atrodo, ar į jį žiūri, – tai gali itin pakenkti rezultatui. Pernelyg didelis susikoncentravimas į išvaizdą ne tik aikštelėje, bet ir gyvenime gali pakišti koją.
Visos sportuojančios moterys yra gražios, visos dažniausiai būna laimingos, endorfinų pilnos. Reikia žiūrėti į vidinį grožį, o paskui jį ateina išorinis“, – įsitikinusi V.Beleckė.
Milda Valčiukaitė
M.Valčiukaitė gimė 1994 m. gegužės 24 d. Vilniuje.
Sporto šaka – irklavimas.
Svarbiausi pasiekimai
2011, 2012 m. – Europos ir pasaulio jaunių (U18) čempionė (su Ieva Adomavičiūte).
2013 m. – Europos ir pasaulio čempionė, universiados čempionė (su Donata Vištartaite).
2014 m. – pasaulio jaunimo (U23) čempionė (vienvietė), Europos vicečempionė (su D.Vištartaite).
2015 m. – Europos vicečempionė, universiados čempionė (su D.Vištartaite).
2016 m. – Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja (su D.Vištartaite).
2018 m. – pasaulio čempionė, Europos čempionato bronzos medalio laimėtoja (su I.Adomavičiūte).
2020 m. Tokijo olimpinės žaidynės – ketvirta vieta (su D.Vištartaite-Karaliene).
Šešis kartus (2014–2018 ir 2021 m.) pelnė Lietuvos sporto apdovanojimų Metų moterų komandos nugalėtojos prizą.
Vytenė Beleckė
V.Vitkauskaitė-Beleckė gimė 1993 m. liepos 21 d. Kaune.
Sporto šaka – paplūdimio ir salės tinklinis.
Svarbiausi pasiekimai
2011 m. – Lietuvos salės tinklinio čempionė (su Kauno „Heksa“).
2014 m. Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionė (su Karole Virbickaite).
2015 m. – Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionato bronzos laimėtoja (su K.Virbickaite.
2016 m. – Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionato bronzos laimėtoja (su K.Virbickaite.
2017 m. – Lietuvos paplūdimio tinklinio vicečempionė (su K.Virbickaite).
2018 m. Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionė (su Urte Andriukaityte).
2019 m. – Europos studentų čempionato bronzos laimėtoja (su Oksana Rusnačenko).
2019 m. Lietuvos sniego tinklinio čempionė (su U.Andriukaityte ir Daiva Anuškevičiūte).
2020 m. – Lietuvos paplūdimio tinklinio vicečempionė (su K.Virbickaite).
Eglė Balčiūnaitė
E.Balčiūnaitė gimė 1998 m. spalio 31 d. Šiauliuose.
Sporto šaka – bėgimas.
Svarbiausi pasiekimai
Lietuvos 800 m bėgimo rekordininkė.
Daugkartinė Lietuvos čempionė.
2008 m. Pekino olimpinės žaidynės – 22 vieta.
2010 m. pasaulio uždarų patalpų čempionatas – 5 vieta.
2013 m. universiada – bronzos medalio laimėtoja.
2016 m. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės – 48 vieta.
2017 m. pasaulio čempionatas – 12 vieta.
Specialisto žvilgsnis
Sporto psichologas Andrius Liachovičius – apie seksualumo normalizavimą
„Tikrai tų problemų yra ir apie tai pradedame vis daugiau kalbėti. Treniruoti ar seksualūs kūnai nėra pagrindinis tikslas. Patys sportininkai, treneriai kartais perspaudžia, įvaro kompleksų, net priveda prie anoreksijos, o vėliau teisinasi, kad sakydami ne tą turėjo omenyje. Dirbdamas su treneriais ar sportininkais dažnai sakau, kad jums reikėtų paaiškinti, ką konkrečiai turite omenyje, kai sakote tam tikrus žodžius. Turėtų būti labai aiškiai nusibrėžiamos ribos.
Prieš svarbias varžybas žiniasklaidoje dažnai būna išskiriamos seksualiausios sportininkės. Tai yra kūno kultas, kurio neturėtų būti. Mes tiesiog sakome: „Žiūrėkite sportą, nes ten seksualios moterys.“ Bet tai prasilenkia su sportu. Ne dėl to mes jį žiūrime. Kalbėdami su sportininkais ruošiame juos, kaip jie turėtų priimti save, savo kūną, būti savimi.
Socialinės medijos rodo sporto grožį ir tobulumą. Buvo atvejis užsienio tinklinio federacijoje, kuri nurodinėjo merginoms, su kokiais apatiniais žaisti, kad pritrauktų daugiau dėmesio. Kartais patiriamas spaudimas ir iš išorės, nes taip siekiama populiarinti sportą. Tada kyla klausimas, ką mes populiariname – kūno kultą ar sporto šaką. Vėliau išgirstame apie seksualinį išnaudojimą ir taip toliau, nes pradedame tą normalizuoti. Žmonės linkę normalizuoti dalykus.“
Projekto autoriai ir prodiuseriai – sporto žurnalistai Julius Bliūdžius ir Asta Žukaitė-Nalivaikienė.
„Moterų žiniasklaidoje labai mažai, o kalbančių moterų sporto tinklalaidėse apskritai neturėjome. Tai buvo didžiausias tikslas ir misija. Norisi moteriškų veidų, jos turi kitokį požiūrį, kitokių spalvų ir kampų. Labai didžiuojuosi komanda, su kuria turime didelių svajonių. Merginos kalba ne vien apie profesionalų sportą, bet ir dalijasi patarimais, kurie yra aktualūs ne tik aktyvioms moterims, bet ir vyrams. Misija yra įkvėpti, skatinti aktyvų gyvenimo būdą, suburti“, – sako A.Žukaitė-Nalivaikienė.
„Idėją įkvėpė du dalykai. Krepšinio ir futbolo tinklalaidžių raizgalynėje lieka nuskriausti kitomis sporto šakomis besidomintys aistruoliai. Norisi tą atskirtį mažinti, parodyti, kad ir kitose sporto šakose yra įdomių istorijų, įdomių asmenybių, įdomių patirčių.
Antra, kad ir kiek kalbame apie lyčių lygybę, kad ir kiek deklaracijų visi drąsūs išsakyti, tikrovė vis tiek tokia, kad apie sportą Lietuvos žiniasklaidoje kalba beveik vien vyrai, ir daugiausia kalbama tik apie vyrų sportą.
Apmaudu ne tik dėl neteisybės lyčių atžvilgiu, bet ir dėl to, kad paprasčiausiai daug įdomių istorijų ir patirčių, kurios galėtų pasiekti įvairią auditoriją, prarandama, jos nutylimos, apie jas nesužinoma.
Labai tikiuosi, kad šis projektas ne tik skatins domėtis moterų sportu, bet ir motyvuos jaunas sportininkes, mergaites ar jaunus sportininkus apskritai“, – viliasi J.Bliūdžius.
