Čibos sporto centre prakaitą du kartus per dieną treniruotėse lieja 18 mūsų šalies sportininkų – 14 atletų, kurie savo pasiekimais kumite rungtyje kelialapius iškovojo lipdami ant aukščiausių pakylos laiptelių Europos ir pasaulio čempionatuose bei keturi kata rungties atstovai.
„Ši sporto bazė yra puiki, nes tiesiog skirta sportininkų pasirengimui svarbiausioms varžyboms – yra visos būtinos sąlygos: stadionas, bėgimo takai, geri viešbučiai ir uždaros salės. Ne be reikalo ją japonai pasistatė dar 1988 metais, viską nukopijavę iš amerikiečių sporto komplekso, kuris yra Dalase.
Tai visiška kopija sporto centro Teksase, o čia olimpiadoms rengėsi ne tik Japonijos rinktinės, bet ir Didžiosios Britanijos bei JAV olimpiečiai“, – prieš dar vieną lietuvių treniruotę rodydamas salę pasakojo šalies kiokušin karatė federacijos bei tarptautinės organizacijos prezidiumo narys Romas Vitkauskas.
Lipant į trečiąjį sporto salės aukštą galima pastebėti, jog molio plytelėmis išklijuotos sienos visos aprašinėtos juodais flomasteriais – gali įžvelgti viso pasaulio ir įvairių sporto šakų atstovų pavardes ir parašus.
Kai kurie įrašai centro savininkų ypač saugomi – jie uždengti stiklu, kad niekas kitas negalėtų ant viršaus „pasirašyti“ ar save įsiamžinti.
Už stiklo „slepiasi“ JAV garsių lengvaatlečių autografai su pavardėmis bei Naujosios Zelandijos regbio rinktinės „All Black“ narių pavardės ir parašai.
„Mes taip pat įsiamžinome – kiek kartų buvome, tiek ir visų kiokušin karatė rinktinės narių pavardes surašėme.
Štai tarp pirmojo ir antrojo aukštų yra 2007 metų mūsų komandos sportininkų pavardės, antrame aukšte jau yra ir 2011 metų rinktinė, dabar ieškome geros vietos įamžinti ir šių metų nacionalinės ekipos narių pavardes“, – rodydamas visas „lietuviškas“ Japonijos sporto centro vietas tikino Lietuvos kiokušin karatė rinktinės treneris Vladimiras Silvaško.
Vieną iš didžiausių – šeštąjį – daną Lietuvos kiokušin karatė pasaulyje turintis V.Silvaško turės ant statinio sienos ieškoti laisvesnės vietos, kur galima būtų įrašyti 18 sportininkų pavardes.
Ant Tokijo „Metropolitan Gymnasium“ arenos, kuri talpina daugiau kaip 10 tūkst. žiūrovų, tatamio savaitgalį susigrums iš viso 128 vyrai, 64 moterys ir 32 kata meistrai.
Lietuvos vyrų rinktinei pasaulio kiokušin karatė čempionate atstovaus Lukas Kubilius, Eventas Gužauskas, Edgardas Sečinskis, Paulius Žimantas, Justinas Kvietka, Antanas Klibavičius, Laurynas Vaičikauskas, Domas Sutkus.
Moterų kovose čempionės titulo sieks Brigita Svinkūnaitė, Marija Sekunda, Brigita Gustaitytė, Julija Balčiūtė, Aneta Meškauskienė, Valentina Kurmin.
O kata rungtyje per šeštadienį vyksiančias kovas meistriškumą rodys Diana Mačiūtė, Raminta Makackaitė, Matas Sasnauskas bei Tomas Zienius.
Trečiąkart į Tokijo arenos akistatas šiemet žengs triskart Europos bei pasaulio čempionato prizininkas, KWU pasaulio čempionato nugalėtojas 29 metų Edgaras Sečinskis.
Dar 2015-siais tokio lygio varžybose naujoku buvęs E.Sečinskis užėmė tarp visų dalyvių aukštą 7-ąją vietą, o 2019 metais jam pasisekė prasibrauti tarp 16 geriausiųjų dalyvių.
„Ta patirtis, kai jau žinai viską, ir padeda, ir trukdo, – tikino kiokušin karatė Vilniaus klube „Saulės ženklas“ treneriu dirbantis E.Sečinskis. – Kai tu esi jau žinomas, tai privalai slėpti savo silpnąsias vietas, nes tave varžovas analizuoja, stebi.
O pliusas – kai dalyvavau pirmą kartą 2015 metais, net neįsivaizdavau, ką reiškia varžybos antrą dieną. Man ir mano kūnui buvo šokas – neįprasta kovoti dvi dienas siaubingu tempu. Dabar su patirtimi ateina ir jėgų išdėliojimas“.
– Kodėl 2015-siais pasaulyje sugebėjote palypėti iki 7 vietos, o jau po ketverių metų – tik iki geriausiųjų šešioliktuko? Neįvertinote varžovų?, – lrytas.lt paklausė E.Sečinskio.
– Taip. Manau, kad neįvertinau tų kovotojų, su kuriais teko varžytis pirmame ar antrame varžybų rate. Kai kada savaime būna supratimas, kad tuose etapuose dar nėra labai jau stiprių oponentų.
Žiūri į varžybų tinklelį ir matai, kad yra lengvi svoriai, reikia staigiai praeiti juos ir koncentruotis mūšiams su sunkesniais ir patyrusiais oponentais.
Pasirodo, kad nėra viskas paprasta: pergalės tada buvo, bet kartu ir mikrotraumos, kurios galiausiai pakišo koją.
O jei kalbėsime apie pirmąjį mano pasaulio čempionatą be svorio kategorijų, tai reikia pasakyti, kad iš manęs mažai kas kažko tikėjosi ir todėl mano buvo lengviau išlikti neįvertintam.
– Rinktinės treneriai kalba, kad labai svarbu yra mikroklimatas komandoje – net yra ir minčių, kad kai kada reikia palikti sportininkus vienus, nelysti jiems į akis. Pasisekė Čiboje susikurti tą mikroklimatą tarp karatistų?
– Su metais vis labiau jaučiu, kaip reikia elgtis, kiek pasitikėti savimi, taip pat kiek reikia vidinių resursų pasirengti turnyrams.
Žinau, kada man reikia pabūti vienam su savo emocijomis, kada būti su rinktinės nariais... Šįkart aš jaučiu, kad esu arčiausiai tos ribos, kuri žymi, jog viskas gaunasi tobulai.
– Gal jūs esate visos šios rinktinės siela?
– Mes visi savotiški, visi turime savo juokelius. Mano galva, kad šios rinktinės siela vis dėlto yra Antanas Klibavičius. Jis visada, kai reikia, prajuokina, su juo galima dalintis visais treniruočių ar laisvalaikio reikalais. Aš labiau neutralus.
– Ka darytumėte, jei laimėtumėte pasaulio čempionatą Japonijoje?
– Gal teisingiau ką darysiu laimėjęs čempionatą (juokiasi). Kaip ir kiekvienas sportininkas, į Tokiją važiavau ir esu čia su mintimis tik apie pergalę.
Kai laimėsiu, pasidžiaugsiu sėkme su artimaisiais, treneriais. Tai bus mano sportinė viršūnė. Kiekvienas iš žmonių turi savo svajones – jos įvairios. Manau, kad ta pergalė yra tik dalis svajonės. Bet ką gali žinoti, gal tai būtų jau ir karjeros pabaiga – jei tapčiau geriausiu, gal nebūtų kur tobulėti.
– Ar turite kažkokius prietarus, ritualus, kuriais naudositės pasaulio čempionate?
– Kažkokių ritualų neturiu, nes tokie dalykai net ir išmuša tave iš vėžių – nes jei nepadarai to ar kažko kito, tai tave pradeda ta mintis spausti. Aš šiam renginiui rengiausi kaip šventei ir į visus tuos pašalinius dalykus žiūriu kiek kitaip nei sporto šakos gerbėjai.
Nors... Mano geras kolega Juras Sokolovas, praėjusiais metais tapęs pasaulio čempionu, davė puikia idėją. Jis savo emocijas prieš ir po treniruočių aprašydavo sąsiuvinyje. Jis padovanojo man sąsiuvinį, kad aš pratęsčiau tą darbą. Vienas iš tų naujų dalykų, tai aš pradėjau viską rašyti apie visas savo emocijas per ir po treniruočių.
Žiūrėk, gal kokia po to knyga gausis (juokiasi). Tai šioks toks ritualas yra pasiskaityti tuos įrašus, kai yra sunku, kad susivokčiau, susidėliočiau savo mintis į vietas.
