J.Vilūnas praėjusį savaitgalį Vilniuje dalyvavo kalnų dviračių maratonų taurės varžybose, netrukus jo laukia kelionė į Semiatyčes Lenkijoje, kur taip pat varžysis tarp veteranų.
Vilnietis, buvęs inžinierius radiotechnikas, juokauja: jo amžiaus senoliai keliauja tik pasiramsčiuodami lazdele, o jis per dieną nesunkiai dviračiu įveikia pusšimtį kilometrų kalvotomis vietovėmis.
Energija trykštantį vyrą liūdina tik žiemos. Kai sniego nedaug, pasimėgauti slidinėjimu retai pavyksta. Tad sulaukus septyniasdešimtmečio teko sėsti ant dviračio. Tam, kad ir žiemą galėtų judėti.
– Nuo keturiolikos metų slidinėjote, o dabar pasirinkote kalnų dviratį. Kodėl – juk yra daugybė kitų būdų judėti? – paklausė J.Vilūno „Sostinė“.
– Mano pasirinkimo kriterijai būtų tokie: mėgstu greitį, staigius judesius, kintamą krūvį. Kalnų dviratis kaip tik šiuos reikalavimus atitinka.
Įprotis keisti krūvį likęs nuo slidinėjimo, kai tekdavo įveikti kalnus, leistis į pakalnes.
Be to, dviračių sportas Lietuvoje smarkiai populiarėja, galbūt ir tai lėmė mano pasirinkimą. Slidinėdamas buvau neprastos fizinės formos, jos pakako ir sėdus ant kalnų dviračio.
Nors apskaitos nevedu, per metus dviračiu numinu 4–5 tūkstančius kilometrų, tikrai daugiau, nei nuvažiuoju automobiliu.
– Bet, skirtingai nei plento, važiavimas kalnų dviračiu yra rizikingas. Ar galvojote apie tai?
– Prieš sėsdamas ant dviračio to nelabai paisiau, ši aplinkybė iškilo tik važinėjant.
Aišku, gauti traumą važiuojant dviračiu didesnė tikimybė nei šliuožiant slidėmis, todėl stengiuosi važinėti atsargiau ir, laimei, sužeidimų išvengiau.
– Tai ir žiemą neužmirštate dviračio?
– Taip, visą praėjusią žiemą važinėjau po keturis ar penkis kartus per savaitę. Tik taip galiu palaikyti fizinę formą, kai toks amžius, tai itin svarbu. Dabar ruošiuosi startui Lenkijoje.
Šioje valstybėje šį sezoną jau du kartus dalyvavau varžybose. O anksčiau varžiausi pasaulio veteranų pirmenybėse Prancūzijoje, Suomijoje, tarp šimtų dalyvių pakliuvau į antrą dešimtuką.
Ankstesniame MTB dviračių maratonų taurės etape Anykščiuose man už nugaros liko pusšimtis varžovų, mat MTB dviračių varžybose reguliariai dalyvauju nuo 2015 metų.
– Artimieji nebando jūsų stabdyti?
– Žmona neprieštarauja, o anūką įtraukiau į kalnų dviračių sportą, prieš kelias dienas kaip tik grįžo iš Europos čempionato.
Dabar jis ruošis svarbioms varžyboms Lietuvoje. Tikiuosi, kad mane pralenks. (Juokiasi.)
– Bet ir slidinėdamas jūs dalyvaudavote varžybose?
– Taip, buvau pakliuvęs į Lietuvos, taip pat olimpinę rinktinę, bet nelabai linkęs girtis savo sporto laimėjimais. Juolab kad dabartiniame gyvenime labiau vertinami kiti dalykai.
O aš esu paprastas žmogus, kuris vertina judėjimą bet kokia forma. Dabar dviračiai, anksčiau buvo bėgimas, maratonas, bėgdavau gana didelėse varžybose ir tarp Lietuvos sportininkų buvau dešimtuke.
Atrodo, kaip tai įmanoma? Aktyviai sportuojant, judant ateina tas rezultatas.
Galbūt tie, kurie nesportuoja, tas mintis veja, bet faktiškai tai yra gamtos prievolė. Judėjimas man yra būtinybė, tai daryti pradėjau anksti. Už tai gaunu dovaną – tokius ilgus metus.
– Nuo didesnių krūvių kenčia net jaunesnio amžiaus žmonių sąnariai. O kaip jums?
– Taip, daugelis aktyviau sportuodami turi dėl to vargo. Net rimti sportininkai dėl to būna priversti nutraukti karjerą. Per visą gyvenimą su šita problema nesusidūriau.
Galbūt tai paveldėta? Negirdėjau, kad giminaičiai skųstųsi dėl pavargusių sąnarių.
Gal toks išskirtinis esu ir dėl to, kad kilęs iš kaimo nuo Utenos, augęs apsuptas gamtos ir laukų. Žiemos būdavo šaltos, mokykla toli, o grįždami iš jos vaikai dar visokių linksmybių prisigalvodavo. Žodžiu, judėjimo netrūko nuo vaikystės.
Kai įstojau į aukštąją mokyklą, supratau, kaip skiriasi mieste ir kaime užaugę jaunuoliai. Miestiečiai daugiausia apsiribodavo gyvenimu kambaryje.
Todėl baisiuosi dabartinio jaunimo nejudrumu. Tai labai negeras dalykas.
Visiems jaunuoliams patariu daugiau važinėti dviračiu. Nors tam reikia šiokių tokių pastangų, lauks ilgesnis gyvenimas be vaistų ir negalavimų.
– Prisimenate savo pirmąjį dviratį?
– Jau daug metų prabėgo, bet prisimenu. Tai buvo dviratis „Turist“.
Juo daug kartų važiavau į paskaitas iš Utenos į Vilnių apie 100 kilometrų, po mokslų grįždavau namo.
– O dabar kurios Vilniaus apylinkės labiausiai patinka?
– Anksčiau buvau pamėgęs miškus ir kalnus šalia Antavilių, bet pastaruoju metu ten lietus į paviršių išplovė daug medžių šaknų, atsirado nelygumų.
Dabar labiau patinka Verkių miško takeliai, kuriais važiuojant ne taip krato.
