Kalbiname Marių Jovaišą, verslininką, leidėją, fotografą, autorių ir aktyvų, sveiką gyvenimą gyvenantį žmogų, kuris, turėdamas progą, visada stoja prie didžiausio Lietuvoje maratono starto linijos. M. Jovaiša daug keliauja, o kelionėse ir kasdienybėje jį lydi sportas: bėgimas, gimnastika. Iš M. Jovaišos galima pasisemti ne tik įkvėpimo, bet ir motyvacijos.
– Kaip prasidėjo jūsų bėgimo karjera?
– Man bėgimas yra labai filosofiškai gilus ir esminis judėjimo būdas, gal todėl, kad jis toks paprastas, toks natūralus, kiekvienam bent kiek artimas ir lengvai prieinamas, nereikalauja jokios specialios įrangos. Kadangi aš esu istorikas ir man labai įdomi antropologija, archeologija, žmogaus atsiradimas, esu daug skaitęs apie tai, kaip žmonės atsistojo ant dviejų kojų, o nuo to laiko mes esam evoliucijos eigoje gerai prisitaikę. Mes mokam efektyviai aušintis prakaituodami, kaip gerai veikia mūsų sėdmenų raumenynas, kai mums reikia judėti, bėgti, tai iš tiesų yra nuostabu koks bėgimas yra natūralus ir prigimtinis judėjimo būdas.
Man asmeniškai, nuo mažens bėgimas buvo labai įdomus užsiėmimas, gal daugiau funkciškai, žaidžiant krepšinį, futbolą, kai pagauni sprinto džiaugsmą. Per fizinio lavinimo pamokas būdavo taip smagu varžytis, sprintuoti, aplenkti savo klasioką, parodyti visą savo greitį. Nors vaikystėje ir nebuvau sportininkas, dainavau „Ažuoliuke“, grojau, žinojau, kad anksčiau ar vėliau, kai bandysiu susitvarkyti savo gyvenimą, pradeti taisyklingiau sportuoti, bėgimas bus tas sportas, kuriuo užsiimsiu.
Tiesą sakant, mano paauglystė buvo gana ugninga, buvau su tabaku labai susidraugavęs, net iki dviejų cigarečių pakelių per dieną, nesaikingas alkoholio vartojimas. Tuomet mintyse pagalvojau, kad noriu baigti visas šias nesąmones, susitvarkyti savo gyvenimą ir užsiimti sportu. Kokiu? Iškart buvo aišku, kad aš pradėsiu bėgioti. Juokais galima sakyti, kad atsirado kita priklausomybė, bet geroji. Geriau būti priklausomu nuo gero, skanaus maisto, nuo bėgimo, nuo bendravimo su draugais – be šių dalykų gyventi negaliu.
Bėgimas – mano viso fizinio aktyvumo pagrindas. Vėliau atradau daug kitų sporto rūšių: man labai įdomi gimnastika, daug dėmesio skiriu lankstumui, koordinacijai, išsikeliu sau įvairių tikslų, pavyzdžiui, išmokti stovėti ant rankų, galiausiai – ant vienos. Vasarą sodyboje savotiškas sportas tampa fizinis darbas: ką nos pjauni, tempi medžius, o kai jautiesi pavargęs – nespaudi savęs ir skiri laiko poilsiui. Šį rytą bėgau 10 kilometrų, gyvenu Trakų rajone, o šalia yra nuostabus Varnikų pažintinis takas, tai apibėgu visą taką, suprantu – tai man yra džiaugsmingos gyvenimo akimirkos.
– Ar turite savo mėgstamiausią bėgimo maršrutą ar vietą?
– Vienos vietos išskirti tikrai negalėčiau, čia kaip ir nuotraukas renkant albumui – tiek daug yra gražių, skirtingų, nuostabių nuotraukų. Išskirčiau keletą:
jau minėtą Varnikų pažintinį taką. Dieviškas malonumas anksti ryte atsikėlus bėgti, dar kai saulė kyla, rūkas. Pasitaiko šakų, šaknų, per kurias gali šokinėti, tai pagyvina bėgimą.
Taip pat išskirčiau Vilniaus miestą, ypač tada, kai vyksta Vilniaus maratonas. Kai kiekvieną pavasarį pradedu ruoštis savo gimtadienio ilgajam bėgimui (aut. past. M. Jovaiša šiemet bėgo 50 km penkiasdešimto gimtadienio proga), (aš gyvenu Lazdynų rajono pakraštyje, o mano uošviai Balsiuose, iki kurių pats trumpiausias maršrutas – 19 km), tai aš kiekvieną sekmadienį bėgimą ilginu, pridėdamas vis kelis kilometrus, kai galų gale kokius 35 km surenku. Iš esmės, tų bėgimų metu aplankau bene visus Vilniaus miesto rajonus, bėgu ankstyvą rytą, 3–4 val. praleidžiu bėgdamas miesto gatvėmis ir man būna be galo gražu.
Taip pat, kadangi daug keliauju, išskirčiau Majamį, kuriame apsistoju prie jūros kranto, ir bėgu per visą pajūrį basas – į rankas pasiimu savo šlepetes ir pasileidžiu paplūdimiu. Po bėgimo išgeriu kavos, pareinu atgal.
– Ar turite savo ryto rutiną?
– Galima sakyti, kad taip. Keli dalykai, kuriuos darau ryte yra kaip į akmenį įkalti. Kai pabundu ryte, o tai būna ganėtinai anksti, po 5–6 val. ryto, dar kokią valandžiukę lieku lovoje, įsidėjęs ausinukus, kad žmonai netrukdyčiau, klausausi kinų kalbos pamokėlių, podcast’ų (aut. past. tinklalaidžių), mokausi naujų žodžių ir atlieku pratimus. Ryte tai daryti puiku, nes būnu „šviežas“. Tada apie 7 val. keliuosi, jei vasara ir nereikia vaikų vežti į mokyklą. Atsikėlęs iš lovos paprastai einu bėgioti, darau intervalines treniruotes, sprintus, mėgstu pabėgioti į kalniuką – treniruotes pavarijuoju. Savaitgaliais mėgstu bėgti ilgiau. Po bėgimo vasarą itin mėgstu pliūptelėti į ežerą, praplaukti keletą šimtų metrų. Na, ir tuomet pusryčiai, po kurių būnu be galo energingas ir galiu dirbti protinį darbą. Būna itin produktyvus laikas, susirašinėjimai, ka nors rašau, kuriu, priiminėju svarbius sprendimus.
– Ar turite savo mėgstamiausią pusryčių patiekalą?
– Skambės labai primityviai, bet man labai patinka košė. Rytais valgau labai daug vaisių, be galo mėgstu greipfrutus, ypač sezono metu. Taip pat, sauja sėklų, riešutų kartu su koše. Nesvarbu kokia, avižų, grikių. Pasibarstau čija sėklų, cinamono. Dažnai kepame ir kiaušinienę, nes turime artimųjų, kurie augina vištas, todėl turime tikrų, naminių kiaušinių, todėl kartais pusryčiams renkamės ir kiaušinienę.
– Iš kur semiatės tiek energijos? Kaip nepervargstate?
– Aš tikrai neapsimetinėsiu „supermenu“, tikrai būna, kad pervargstu, būna guli ir nieko nesinori, bet aš išmokau dėl to per daug „nesiparinti“. Nuo mažens save laikiau kantriu žmogumi, suprantu, kad kartais reikia daugiau pamiegoti, pailsėti. Dalini didžiulį, iš pradžių nesuvokiamą procesą į mažus gabalėlius, kad galėtum „sukramtyti“. Jei matai, kad sunku, sustoji pailsėti. Toks atsiranda lyg maratono bėgimo procesas – svarbu yra judėti pirmyn, po truputį. Jei pavargai, sunku ar suklupai – sustoji, atsikvepi, atsigeri vandens ir tada gali judėti toliau, risnoti per gyvenimą. Žinai, kad jei pavargsi – nieko baisaus. Su tuo ateina tokia ramybė. Supranti, kad gali labai daug padaryti nepasiduodant, nereikia pulti per dideliais žingsniais.
– Kaip manote, ar bėgti gali visi?
Iš principo bėgioti gali visi, tačiau turint traumų ar per didelį viršsvorį, būtų protinga pradėti nuo ko kito. Iš karto pulti bėgioti nebūtų labai protinga, ypač penkiolika metų sėdėjus prie kompiuterio. Taip lengvai galima sužaloti kelius, klubus, tada žmonės linkę spjauti į bėgimą, negali į jį net pažiūrėti. Geriau būtų pradėti vaikščioti, su šiaurietiškom lazdom, sportuoti su elipsiniu treniruokliu, susipažinti su judesiu. Itin svarbu prižiūrėti mitybą – viskas prasideda virtuvėje.
Turint skausmų, geriausia kreiptis į kineziterapeutą, išsigydyti turimas traumas. Visi gali bėgti, bet kai kam tai daryti nebūtų protinga.
– Ar šiemet jus išvysime jubiliejiniame, 20-ajame „Rimi Vilniaus maratone“?
– Būtinai, begsiu pusę maratono. Po finišo kitą dieną iškart skrendu į Taivaną, džiaugiuosi, kad šiemet pavyks sudalyvauti.
Noriu ir visus labai pakviesti šiemet rugsėjo 10 d. dalyvauti „Rimi Vilniaus maratone“. Tai yra šventė, visų mūsų, bėgikų, miesto gyventojų šventė, maratonas. Į jį nereikia žiūrėti tik kaip į varžybas. Taip, daliai žmonių tai yra varžybos – su kitais, su savimi, tačiau daugumai reikėtų mėgautis bėgimu, nuostabia švente. Jai yra paruoštos specialios trasos, paruoštas visas miestas, pasipuošęs, su muzikos stotelėmis, palaikymo komandomis. Nuostabu patirti tą jausmą kai bėgi, tau sunku, išbėgi iš posūkio ir ten žmonės groja su būgnais, palaiko ir motyvuoja bėgti. Jauti, kaip tave užplūsta begalinis dėkingumas. Maratone pajauti, kas iš tikrųjų yra bėgimas, gali susipažinti su naujais žmonėmis, pabendrauti, sutikti pažįstamų ir tiesiog pasimėgauti bėgimu ir miestu, pajausti tą, galbūt, naują jausmą, bėgimo kartu su kitais.
