„Gyvenimas nuostabus: kaip galvoju, taip ir gyvenu“, – prieš penkerius metus sakė legendinis bėgikas, 1999-ųjų gruodį Lietuvos lengvosios atletikos specialistų balsavime geriausių 20-ojo amžiaus mūsų šalies lengvaatlečių rinkimuose užėmęs 4-ąją vietą – aukščiau už jį išsirikiavo tik Romas Ubartas (disko metimas), Antanas Mikėnas (sportinis ėjimas) ir Virgilijus Alekna (disko metimas) – vėliau daug metų dirbo krepšininkų fizinio rengimo treneriu.
Lrytas.lt skaitytojams siūlome 2018-ųjų liepą publikuotą Sportas24.lt žurnalistės Marytės Marcinkevičiūtės interviu su R.Valiuliu.
---
Krepšininkų trenerio keliu pasukęs bėgimo olimpinis čempionas R.Valiulis atidžiai seka ir lengvosios atletikos aktualijas, džiaugiasi atgimstančia šia sporto šaka.
Maskvos olimpinių žaidynių čempionas R.Valiulis, ketvirtus metus dirbantis Vilniaus krepšinio mokykloje fizinio rengimo treneriu, vieną sezoną praleido Prienų-Birštono „Vytauto“ krepšinio komandoje ir su ja atsisveikino praėjusiais metais.
„Man buvo pasakyta, jog komanda susiduria su finansiniais sunkumais, todėl teko ją palikti. Dirbti buvo įdomu, krepšininkai buvo didesnio meistriškumo. Tačiau man dabar taip pat įdomu dirbti su jaunimu, kuris nori tobulėti. Mano pagrindinis siekis, kad jaunieji krepšininkai greitai bėgtų, aukštai šoktų, kuo ilgiau nepavargtų. Mūsų jaunimas iš tiesų geras. Šeši mokyklos auklėtiniai, prie kurių progreso irgi esu prisidėjęs, atstovavo „Lietuvos ryto“ dubleriams Eurolygos jaunimo finalinėse varžybose Belgrade ir iškovojo pirmąją vietą“, – džiaugėsi legendinis bėgikas.
Bėgimo estafetės 4x400 m olimpinį čempioną į krepšinį atvedė Vilniaus krepšinio mokyklos direktorius Vytenis Tupčiauskas. Kaip tik tuo metu R.Valiulis buvo nutraukęs automobilių verslą, ir V.Tupčiauskas jam pasiūlė vykti su mokyklos vaikais į vasaros treniruočių stovyklą. Nuo to viskas ir prasidėjo.
– Kodėl jūs nutarėte treniruoti ne lengvaatlečius, o krepšininkus?
– Lengvoji atletika – specifinė sporto šaka. Šiuo metu esu labai daug praleidęs, kad galėčiau pasivyti lengvosios atletikos trenerius. Labai skiriasi bendro fizinio parengimo ir lengvosios atletikos trenerio, kuris specializuojasi atitinkamose rungtyse, darbas. Kai atsisveikinau su bėgimo takeliu, 1988–1989 metais dirbau lengvosios atletikos treneriu Vilniaus internatinėje sporto mokykloje.
Ugdžiau keturis sprinterius, kurie specializavosi 100 m, 200 m ir 400 m distancijose. Jie tapo Lietuvos jaunių čempionais. Tuos laikus prisimenu su nostalgija.
Lietuvai tapus nepriklausomai nutolau nuo sporto, panirau į komercinį darbą. Tačiau meilė lengvajai atletikai išliko. Išgyvenau dėl mūsų šios sporto šakos nuosmukio ir dabar labai džiaugiuosi, kad ji atsigavo.
– Dažnai prisimenate 1980 metų Maskvos olimpines žaidynes, kai atstovaudamas Sovietų Sąjungos rinktinei laimėjote aukso medalį?
– Maskvos olimpines žaidynes puikiai prisimenu, užplūsta malonus jausmas.
Prieš metus mano dukra Rūta, trečius metus gyvenanti Australijoje ir mokykloje dirbanti psichologijos mokytoja, „YouTube“ surado tą mūsų auksinį finalinį bėgimą ir nuorodą man persiuntė į telefoną. Dabar dažnai jį pasižiūriu.
– Lietuvoje vis stinga pajėgių 400 metrų bėgikų vyrų. Kodėl?
– Pirmiausia nėra šios rungties tradicijų, kaip, tarkime, vyrų disko metimo. Šioje rungtyje turime puikią mokyklą ir einame į priekį. Išėjo olimpinis čempionas Virgilijus Alekna, o atėjo pasaulio čempionas Andrius Gudžius.
Tarp Lietuvos bėgikų nėra konkurencijos. Mažiausiai turi būti keturi penki didesnio meistriškumo bėgikai. Vienas talentingas sportininkas nieko nepasieks.
400 m distancija ypač sunki, alinančios treniruotės, vienam sunku prisiversti bėgti greitai. Tik su kuo nors rungtyniaujant galima tikėtis svaresnių rezultatų. Talentingiems sportininkams lieka tik išvažiuoti studijuoti ir treniruotis į JAV, kur stiprūs 400 m bėgikai.
Tiesa, per kelerius metus po vieną gabų vaikiną tikrai atsiranda.
– Ar jūsų sūnus Vytautas Valiulis ir toliau valgo duoną iš krepšinio?
– Taip, jis antrus metus dirba Krasnodaro „Lokomotiv“ klubo trenerių štabe, yra pasirašęs dvejų metų sutartį. Sūnus baigė Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą, studijavo Amerikoje ir žaidė NCCA.
Krepšinį žaidžia ir dukra Rūta, kuri studijavo Amerikoje, o po to ištekėjo už australo ir dabar gyvena Australijoje. Ji rungtyniauja mėgėjų lygoje.
Su vaikais pasimatome tik vasarą, kartu praleidžiame šiek tiek laiko ir jie vėl išskrenda.
„Kamanių“ komandoje jau nebežaidžia mano žmona Regina Minkevičiūtė-Valiulienė. Tačiau ji su komanda ir toliau draugauja, mėgsta susitikti su savo draugėmis.
O aš dabar lengvaatletis tik tiek, kad kiekvieną dieną stengiuosi vaikščioti mažiausiai po valandą ir stiprinu kelius.
– 2018-ųjų rugsėjo 20-ąją švęsite 60 metų jubiliejų.
– Nepradėkit švęsti mano jubiliejaus – aš dar jaunas. Viskas gerai, metai bėga taip, kaip jiems ir dera. Tik dabar gal greičiau nei anksčiau.
Dar būdamas 18-os pradėjau žilti, o dabar visai pražilau. Tačiau gyvenimas nuostabus: kaip galvoju, taip ir gyvenu.
