„Ši pauzė man tikrai padėjo suvokti, kur esu savo gyvenime. Kokie yra mano prioritetai. Ir todėl, žinote, stengiuosi kuo labiau padėti Ukrainos žmonėms, Ukrainos vaikams, jie yra mūsų ateitis. Nepaprastai svarbu suteikti jiems tą šviesą, tą ateitį, kurią jie gali turėti, taip pat ir motyvaciją, nes jiems nepaprastai sunku visą laiką gyventi aplink krentant bomboms, nuolat girdint sirenas. Tad stengiuosi suteikti jiems džiaugsmo ir padėti, kiek tik galiu.
Be abejo, tai labai sunku ir viskas mums buvo labai nauja. Niekas tau nepasako, kaip reaguoti, kai vyksta karas. Kai kurie žaidėjai buvo ten, jie bandė pabėgti iš Ukrainos, kai prasidėjo invazija. Tai labai sunku ir nėra jokių nurodymų, kaip būti, kaip reaguoti. Man buvo neįmanoma žaisti, kai prasidėjo karas. Tuomet buvau Monterėjuje, žaidžiau Indian Velse, Majamyje.
Vis dar galėjau žaisti kai kuriuose turnyruose, bet emociškai nebegalėjau su tuo susitvarkyti, man to buvo per daug. O kai nustojau žaisti, prireikė kokių poros mėnesių, kad iš tikrųjų nusiraminčiau, pabandyčiau suprasti, kas iš tikrųjų vyksta ir kaip galiu nukreipti savo energiją, kaip galiu panaudoti savo matomumą.
Tad tenisininkai ir toliau žaidžia, pavyzdžiui, Marta [Kostiuk] ar Anhelina Kalinina. Manau, kad joms sunku, jos tiesiog turi susitelkti į tai, ką gali kontroliuoti šią akimirką. Sunku duoti kokį nors patarimą. Bet aš tiesiog noriu, kad jos susitelktų į tenisą ir savo pergalėmis tiesiog atneštų daugiau šypsenų ukrainiečiams“, – sakė tenisininkė.
