Kalbėdama apie „Gintarinius irklus“ moteris neslepia susižavėjimo. Pasak jos, ši regata įdomi, spalvinga ir vyksta pačiu gražiausiu metų laiku – paskutinį birželio savaitgalį.
Buvusi irkluotoja bei irklavimo muziejaus įkūrėja prisimena, kad nuo senų laikų laimėti „Gintarinių irklų“ regatą yra didesnė garbė negu laimėti Lietuvos irklavimo čempionatą.
Rima vis dar irkluoja savo malonumui. Prieš penkiolika metų grįžusi į Trakus dėl irklavimo, dabar moteris juokiasi: „Išsilepinau save, einu irkluoti ne bet kada, o tik tada, kai vanduo yra kaip stiklas.“
Buvusi sportininkė džiaugiasi, kad „Gintarinių irklų“ regatos tradicija vis dar tęsiasi. 2023-iaisiais ji vyks birželio 23–25 dienomis.
– Kaip Jūs atėjote į irklavimą?
– Į šitą sritį atėjau tiesiog gimdama irkluotojų šeimoje. Ir nežinau iki kiek metų man atrodė, kad visi žmonės pasaulyje yra irkluotojai, nes mano šeimoje irklavo visi – tetos, jų vyrai, pusseserė. Atrodė visiškai natūralu, kad visi žmonės irkluoja. Nuo pat mažumės buvau įsitikinusi, jog eisiu irkluoti ir tikslingai link to ėjau.
Irklavimą galima pradėti dvylikos, trylikos, keturiolikos metų, todėl iki to aš sąmoningai ėjau į kitas sporto šakas, kad sustiprėčiau ir pasiruoščiau irklavimui. Lankiau plaukimą, rankinį. Mūsų mokykla specializavosi į rankinį, bet visada trenerei sakiau, kad aš čia nebūsiu ir išeisiu į irklavimą. Visos komandos draugės labai pyko, kad aš jas erzinu, bet atėjo laikas ir išėjau. Tai buvo mano svajonės išsipildymas.
Irklavimas, kaip sporto šaka, yra fiziškai labai sunki. Ir psichologiškai, bet fiziškai labai sunki. Ir ją iškentėti gali, jei įsimyli šią sporto šaką, o jeigu įsimyli, tai visam laikui.
– Kuo Jums ypatinga „Gintarinių irklų“ regata?
– „Gintariniai irklai“ yra pati didžiausia ir seniausia besitęsianti regata Lietuvoje. Nuo senų laikų laimėti „Gintarinių irklų“ regatą yra didesnė garbė negu laimėti Lietuvos irklavimo čempionatą. Ši regata nuo pat pirmųjų metų buvo tarptautinė. Tai buvo sovietmečiu, bet atvykdavo dalyviai net ir iš Kubos. Ji įdomi, spalvinga, vyksta pačiu gražiausiu metų laiku – paskutinį birželio savaitgalį.
Šios regatos iniciatorius – garsus mūsų irkluotojas Zigmas Jukna. Jau pakeliavęs po pasaulį, dalyvavęs Romos Olimpinėse žaidynėse, jis pamatė, jog yra ne tik respublikos pirmenybės, bet ir tarptautinės regatos. Tuo metu jam kilo idėja suorganizuoti tokią ir Lietuvoje. Tais laikais viskas vyko savanorišku pagrindu, iš entuziazmo.
Irklavimo trasa yra, valtys yra, sportininkai yra, bet trūko prizų. Jie nuvyko į „Komjaunimo tiesos“ redakciją, pristatė savo idėją ir pasiūlė tapti rėmėjais. Ši redakcija ir įsteigė prizus – ant medinės lentelės buvo pavaizduota gintarinė valtelė ir irklai su užrašu „Komjaunimo tiesa“.
Pirmojoje 1962-ųjų „Gintarinių irklų“ regatoje porinių valčių irkluotojai buvo nuskriausti, nes dalyvauti galėjo tik viena valčių klasė – keturvietė su vairininku. Žinoma, joje norėjo dalyvauti visi, tai net porinių valčių irkluotojai „susėdo“ į pavienes keturvietes. Po truputėlį viskas vystėsi, prisidėdavo po papildomą valčių klasę ir po keliolikos metų „Gintariniuose irkluose“ galėjo dalyvauti visos valčių klasės.
Pirmojoje organizacinėje grupėje yra ir mano tėvelis Povilas Liutkaitis. „Gintariniai irklai“ – tai tradicija, kuri mums visiems yra labai brangi. Ir, nesvarbu, jog atkūrus nepriklausomybę visiems buvo sunku finansiškai, bet net ir tuomet regata išliko. Visa Lietuvos irkluotojų bendruomenė stengėsi išsaugoti šią tradiciją.
– Koks įsimintiniausias įvykis Jums nutiko dalyvaujant šiose varžybose?
– Labiausiai prisimeni tas varžybas, kurias laimi, o kitas norisi užmiršti (juokiasi). Man išskirtinė regata buvo 1983-iaisiais metais. Dažniausiai „Gintarinių irklų“ regatose vykdavo lietuvių atranka į svarbiausius startus. Mes abi dienas užtikrintai laimėjome. Tai buvo preliminari rinktinės sudėtis, po to šiek tiek keitėsi.
Man labai didelį įspūdį „Gintariniai irklai“ paliko, kai aš pirmą kartą atvykau. Tuomet buvau trylikametė jau pradėjusi irkluoti. Mane draugė pakvietė ir mes nuvažiavome pasižiūrėti. Įspūdis buvo nepakartojamas – irkluotojai, jie visi švytėjo. Sunku pasakyti, tačiau atrodo, kad tas jaunas žmogus matė tarsi irklavimo dievus. Ypač tie, kurie laimi, kurie eina su medaliais. Viskas atrodė wow, pagalvojau, jog aš čia noriu būti. Taip pat tose varžybose aš pirmą kartą sutikau savo būsimą vyrą. Jis irgi neirklavo, tik atvažiavo pasižiūrėti, bet tada mes ir susipažinom (juokiasi).
– Ar prisimenate „Gintarinių irklų“ evoliuciją? Jūsų nuomone, kaip šios varžybos tapo didžiausiomis Baltijos šalių regione?
– Tam turėjo įtakos geografinės sąlygos. Nei latviai, nei estai neturi tokių gerų irklavimo sąlygų. Kai vyksta „Gintarinių irklų“ regata mes sakom, kad tai yra neoficialus Latvijos čempionatas. Jie neturi stovinčio vandens ir neturi galimybės palenktyniauti jame, todėl irkluoja upėse. Panašiai ir estai, suvažiuoja visi – nuo jaunių iki meistrų. Jie labai vertina šią mūsų irklavimo trasą (Galvės ežere, Trakuose), o mums tai labai gerai.
– Esate irklavimo muziejaus įkūrėja, galbūt turite eksponatų, kurie susiję su „Gintariniais irklais“?
– Didžiausia kolekcija susijusi su „Gintariniais irklais“, yra medaliai ir apdovanojimai. Juos irklavimo muziejui padovanojo kolekcininkas ir sporto žurnalistas Kazys Kilčiauskas.
Pirmieji medaliai regatoje buvo pradėti teikti 1967-aisiais metais, o ankstesnėse regatose buvo teikiami prizai su gintarinėm valtelėm ir irkliukais. Visi šie eksponatai ir yra muziejaus kolekcijoje.
– Kaip manote, kodėl irklavimo sportas Lietuvoje vis dar išlieka toks populiarus?
– Jis yra užkrečiamas (juokiasi). Net ir dabar, pasižiūrėjus kiek yra dabartinių sportininkų, kurių tėvai ar net seneliai buvo irkluotojai, jų suskaičiuotume tikrai daug. Taip pat ji labai graži, be to tu visą laiką leidi gamtoje, gryname ore. Gali pasirodyti, jog visada tą patį judesį daryti yra nuobodoka, bet keičiasi vaizdai, keičiasi krantai, vanduo taip pat gyvas, nes niekada nebūna toks pat.
Pritraukia ir rezultatai. Kai atsiranda rezultatai, atsiranda ir masiškumas. Esame laimingi, kad Lietuvos irklavimo federacijai pavyko tą rezultatą pasiekti prisitraukus užsienio trenerį, perėjus prie šiuolaikinės treniravimo ir atrankos sistemos, o su tuo atėjo pripažinimas, populiarumas. Tikiuosi, kad jį ir išlaikysim.
