Dar 1984 m. Olego Cvetkovo užfiksuotą 1500 m laisvu stiliumi Lietuvos rekordą (15.52,12 min.) ilgus metus bandė pagerinti ištisa virtinė geriausių šalies plaukikų, kol galiausiai balandžio 12 d. Girstučio baseine tai pavyko pasiekti kauniečiui Dž.Miškiniui, kuris distanciją nuplaukė per 15.51,10 min.
Į šį rekordą anksčiau taikėsi tokie plaukikai, kaip dabartinis Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) prezidentas Saulius Binevičius, tuometis jo konkurentas bei dabartinis Dž.Miškinio treneris Paulius Andrijauskas, triskart olimpietis Vytautas Janušaitis, Danas Rapšys, Povilas Strazdas ir kiti elitiniai Lietuvos plaukikai.
„Visi žinome, koks tai rekordas, kiek metų jis gyvavo ir niekam nepavyko jo pamušti. Eilė sportininkų, kokie 10–15 žmonių, kurie gynė Lietuvos garbę ar čempionatuose buvo čempionai, siekė to rekordo, bet jis buvo nepasiekiamas.
Na ir dabar turime tokią džiugią naujieną, kad po tiek metų jis buvo pamuštas. Bet reikia pažymėti, kad ilgai link to buvo einama ir paminėti pavardes, kas to rekordo nepasiekė, nes tas pavardes žinojo visi“, – portalui lrytas.lt šio rekordo svarbą komentavo LPF prezidentas, triskart olimpinėse žaidynėse dalyvaves bei vienose teisėjavęs Saulius Binevičius.
Istoriniu Dž.Miškinio pasiekimu pasidžiaugė ir neseniai plaukimo treneruočių stovykloje Siera Nevados kalnuose, Ispanijoje kartu su juo buvusi olimpinė čempionė, pasaulio bei Europos rekordininkė Rūta Meilutytė:
„Džiugas yra labai daug potencialo turintis plaukikas, labai kruopščiai dirbantis, atsakingas, atkaklus, todėl labai gera matyti, ir pačiam Džiugui turbūt svarbu matyti, kad jo darbas atsiperka ir kad progresas yra labai didelis. Labai už jį džiaugiuosi, nes jis tikrai to nusipelnė“, – lrytas.lt sakė R.Meilutytė.
Dž.Miškinio treneris Paulius Andrijauskas, buvęs olimpietis, kuris kadaise pats siekė savo auklėtinio pagerinto rekordo, taip pat didžiavosi Džiugo pasiekimu ir pažymėjo, kad Lietuvos čempionate buvo nušauti du zuikiai vienu šūviu.
„Džiaugiuosi, kad Džiugui pavyko tai padaryti. Aš ir pats, kai plaukiau, norėjau tą rekordą pagerinti, bet man nepavyko. Rekordas nebuvo pagrindinis tikslas, kurį planavome įgyvendinti. Mes buvome susikoncentravę į Europos jaunimo čempionato normaytvą, kad išvažiuotume į čempionatą, bet tuo pačiu pavyko padaryti ir Lietuvos rekordą“, – lrytas.lt pasakojo P.Andrijauskas.
Visgi iki Džiugo tikslo patektį į 2024 m. Paryžiuje vyksiančias vasaros olimpines žaidynes trūksta nemažai – olimpinis OQT normatyvas 1500 m laisvu stiliumi rungčiai yra 15.00,99 min., todėl tam, kad patektų į Paryžiaus olimpiadą sportininkui reikia dabartinį laiką pagerinti apie 50 sekundžių.
Tačiau ilgiausioje plaukimo distancijoje (1500 m) sekundžių vertė yra kur kas mažesnė nei sprinto rungtyse, todėl tinkamai pasiruošus, ši užduotis yra įmanoma.
„Viskas yra įmanoma, bet tai padaryti bus labai sunku, dar daug reikia dirbti. 1500 m distancijos plaukikai turi praleisti ypatingai daug laiko vandenyje ir surinkti daug kilometrų. Šis normatyvas – sudėtingas, bet įmanomas“, – patikino treneris.
Be to, P.Andrijauskas užsiminė, kad net ir rekordinis Dž.Miškinio plaukimas Lietuvos čempionate neatspindėjo tikrojo plaukiko potencialo, kadangi plaukikas nebuvo spėjęs atgauti jėgų po intensyvios treniruočių stovyklos Siera Nevadoje, Ispanijoje, kur treniravosi su geriausiais šalies plaukikais: Danu Rapšiu, Rūta Meilutyte, Andriumi Šidlausku ir Kotryna Teterevkova.
„Plaukimas buvo geras, kažkokių didelių klaidų nebuvo, bet paties sportininko forma nebuvo labai gera. Jis buvo visai neseniai grįžęs iš treniruočių stovyklos, todėl dar buvo pavargęs, nebuvo pilnai atsigavęs.
Kiti jo plaukti nuotoliai parodė, kad vis dar jautėsi nuovargis. Manau, kad dar kelias dienas pailsėjęs prieš startą būtų galėjęs dar geriau suplaukti – ir tą patį 1500 m, ir kitas distancijas. Rezervo dar yra ir galima pagerinti šį laiką“, – sakė jis.
Įdomu tai, kad siekdamas olimpinės svajonės vienuoliktokas Dž.Miškinis pasiryžo dvigubai padidinti savo krūvį mokykloje, todėl šiuo metu mokosi tiek 11, tiek 12 klasės kursą. Tai leis jam laikyti egzaminus ir pabaigti mokyklą metais anksčiau ir pilnai atsiduoti plaukimo treniruotėms.
Vis dėlto iki šiol svarbiausias karjeros startas Dž.Miškinio laukia šių metų liepą. Įvykdęs Belgrade vyksiančio 2023 m. Europos jaunimo čempionato normatyvą (15.58,95 min.), plaukikas šiuo metu intensyviausiai ruošiasi būtent šioms varžyboms, kuriose 1500 m laisvu stiliumi rungtyje sieks patekti į finalą, o galbūt net iškovoti medalį.
„Po šio normatyvo dabar jau ruošiamės Europos jaunimo čempionatui. Kaip tik bus Džiugo metai, dalyvaus stipriausi Europos plaukikai, tai bandysime gerinti laiką ir kažkaip prasikrapštyti į finalą. Apie medalius galvoti dar anksti, bet apie finalus, kas irgi būtų neblogai, galvojame ir to tikimės. Norint patekti į finalą reikėtų orientuotis į 15.30 min. – dar 20 sekundžių pagerinti dabartinį rezultatą“, – paaiškino treneris.
Apibūdindamas Dž.Miškinio charakterį bei asmenines savybes, P.Andrijauskas negailėjo pagyrų savo auklėtiniui:
„Jis yra fanatikas. Jis turi aiškius tikslus, žino, dėl ko dirba, man niekada nereikia jo ieškoti, jis niekada nevėluoja, yra punktualus. Tai labai, labai profesionalus ir atsakingo požiūrio sportininkas, tokių daug nėra.
Kadangi jo nuotoliai yra ilgi, jis turi ir labai didelę valią, nes tikrai ne visi po 7–8 km kiekvieną treniruotę gali plaukti, treniruotis du kartus per dieną. Mažai tokių sportininkų kaip jis yra, todėl turbūt to rekordo per tiek metų niekas ir nepagerino.
Tam reikia labai daug valios ir pastangų, nes ir treniruotės skirtingos, ilgesnės, ir treniruočų užduotys ilgesnės, tiesiog reikia plaukti dvi su puse valandos kiekvieną treniruotę ir visada turėti tam motyvacijos.“
Tačiau taip buvo ne visada. Būdamas 13 metų Dž.Miškinis atsisveikino su treneriu bei komandos draugais ir į plaukimą numojo ranka. Kaip vėliau pats pasakojo, ilgai netrukus Džiugas suprato, kad padarė klaidą ir ėmė gailėtis savo sprendimo, tačiau gėdijosi paskambinti treneriui ir paprašyti sugrįžti į sportą, todėl be plaukimo praleido visus metus.
Nepaisant to, jo treneris svarstė, kad tam tikra prasme tai išėjo į naudą.
„Jis nusprendė, kad nebenori sportuoti, metus laiko pailsėjo, bet manau, kad visa tai galbūt net išėjo į gera psichologiškai, nes per tuos metus jis labai gerai suprato, ko nori.
Prieš tą pertrauką jis buvo truputį pasimetęs, nežinojo, ar nori plaukti, dar buvo vaikiškas, nežinojo, kas tas plaukimas yra, kiek darbo reikia įdėti, kad gerai plauktum, o po pertraukos jis grįžo visai kitoks žmogus, labai aiškiai suprasdamas, ko nori, kiek tą dalyką pasiekti reikia laiko, valios ir pastangų.
Tad jis grįžo labai pasikeitęs. Nors pačiam plaukimui tai nebuvo gerai, nes turbūt dabar jis būtų dar greitesnis, jei nebūtų praleidęs tų metų. Tad psichologiškai tai suveikė teigiamai, o fiziškai – tie metai be plaukimo kažkiek kainavo“, – samprotavo P.Andrijauskas.
Dž.Miškinio sumišimo bei abejonių laikotarpį juokdamasis prisiminė ir LPF prezidentas S.Binevičius: „Jis buvo toks truputį laukinis iki tam tikrų metų. O dabar jis yra trenerio, mūsų visos Federacijos ir plaukimo bendruomenės džiaugsmas.“
Po metų pertraukos iš trenerio P.Andrijausko sulaukęs pasiūlymo vėl prisijungti prie komandos, Dž.Miškinis labai nudžiugo ir į treniruotę prisistatė tą pačią dieną.
„Buvo tokia situacija, kad mes su jo treniruočių partnere, su kuria jis treniravosi pasikalbėjome, ji man papasakojo, kad Džiugas visai norėtų grįžti, aš paskambinau paklausti, ar jis neapsigalvojo ir nepanoro grįžti ir jis atsakė, kad labai nori, labai pasiilgo ir tą pačią dieną atėjo plaukti – pasiėmė „plavkes“ ir pasakė: „Aš tuoj būsiu treniruotėje“.
Apie pagerintą seniausią šalies plaukimo rekordą, įsibėgėjančios karjeros pakilimus ir nuosmūkius bei pasiruošimą artėjančiam Europos jaunimo čempionatui ir 2024 m. Paryžiaus vasaros olimpinėms žaidynėms su portalu lrytas.lt kalbėjosi ir pats Dž.Miškinis:
– Lietuvos čempionate pagerinote seniausią Lietuvos rekordą. Ką jums reiškia šis pasiekimas? – lrytas.lt paklausė Dž.Miškinio.
– Kietai. Keista, kad šis rekordas buvo taip ilgai nepajudintas, nes iš tikrųjų pasaulis šią distanciją plaukia vos ne pusantros minutės greičiau. Tad pasaulio mastu tas rekordas nėra labai įspūdingas, bet vis tiek smagu žinoti, kad pagerinau ir, galima sakyti, kad įsirašiau į istoriją.
– Ar tai buvo konkretus jūsų tikslas šiose varžybose? Tikėjotės pagerinti šį rekordą?
– Tas rekordas buvo gana arti Europos jaunimo čempionato normatyvo. Mano pagrindinis tikslas šiose varžybose ir buvo tas normatyvas. Bet visada svajoji, kad padarysi rekordą, gal visai tikiesi tai padaryti, tiesiog laukiau ir norėjau pažiūrėti, ar pavyks ir galiausiai pavyko.
– Ką galite pasakyti apie patį plaukimą? Ar viskas pavyko pagal planą? Treneris minėjo, kad vis dar buvote šiek tiek pavargęs po treniruočių stovyklos Siera Nevadoje.
– Iš techininės pusės norėčiau prikibti prie savo posukių, nes visada stengiuosi tuos posukius daryti, bet jie nėra tokie geri, kokių norėčiau. Visada galvojau, kad greitai apsiverčiu, kad gerai į patį posūkį įeinu, bet pasižiūrėjus video transliaciją, tas posūkis atrodo labai lėtas, todėl dabar treniruotėse galvoju apie posūkius ir stengiuosi juos greitinti, kad varžybose galėčiau labai greitai apsiversti ir atšokti nuo sienos.
Kitas dalykas, taip, vis dar jaučiau nuovargį (po stovyklos), nepasakyčiau, kad buvau pačioje geriausioje formoje. Bet viskas gerai, yra kaip yra, kitą kartą žinosime, ką daryti, kad būtų dar geriau.
– Kokios yra pagrindinės jūsų plaukimo distancijos?
– Esu labiau ilgų distancijų plaukikas, bet mes su treneriu bandome ir 200 m, ir 400 m, ir 800 m laisvu stiliumi plaukti – nuo 200 m iki 1500 m.
– Visi sako, kad esate labai atkaklus, atsakingas sportininkas. Kas labiausiai motyvuoja treniruotis, siekti rezultatų?
– Turiu daug motyvacijos šaltinių, bet pagrindinis yra tai, kad noriu būti greičiausias, man tiesiog patinka varžytis, man patinka įdėti darbą ir matyti rezultatus ir tas žinojimas, kad jei įdėsi daug darbo, gausi geresnį rezultatą tiesiog veža ir stumia į priekį.
Man labai patinka plaukti, atsimenu, kad norėjau plaukti nuo vaikystės, visą laiką stengiausi plaukti ežeruose, nemokėjau, bet plūduriuodavau, bandydavau.
Darželyje būdavo programos, kur vaikai eina į skirtingus būrelius, išbando skirtingas sporto šakas ir būtent tą savaitę, kai vyko plaukimas, kurio labai laukiau, aš susirgau ir negalėjau eiti. Atsimenu, kad buvo labai liūdna, graužiausi, kad susirgau ir tada mamai pasakiau: „Viskas, užrašyk mane plaukti“.
– Ar taip ir prasidėjo jūsų plaukiko karjera?
– Galima sakyti, kad taip ir prasidėjo. Tiesiog visada buvo tokia trauka plaukimui, ypač, kai R.Meilutytė laimėjo auksą (2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse), aš tada dar nesupratau, kas ten buvo, ant kiek įspūdingas dalykas buvo, kad lietuvė – pirma pasaulyje, kad labai jauna ir panašiai, bet atsimenu tiesiog, kad mama pradėjo rėkti ir aš paklausiau: „Kas čia vyksta?“. Tada man pasakė, kad Rūta laimėjo auksą ir aš galvojau: „Vau, lietuvė laimėjo olimpinį auksą, geras!“.
– Ar turite autoritetų tarp Lietuvos ar užsienio plaukikų, sportininkų?
– Be abejo turiu. Iš Lietuvos – tai Danas Rapšys, Andrius Šidlauskas, Aleksas Savickas. Visi jie vienaip ar kitaip yra prisidėję prie mano tobulėjimo ar iš psichologinės pusės, ar apie patį plaukimą man yra kažką pasakę ir apskritai yra labai geri žmonės.
O iš užsienio lygiuojuosi į Vokietijos plaukiką Florianą Wellbrocką. Jis, kaip ir aš, yra 1500 m plaukikas, tad žiūriu į jį kaip į čempioną, nes jis dabar ir yra pasaulio čempionas šioje rungtyje, ir pasaulio rekordininkas, bent trumpame (25 m) baseine. Į jį labai smagu žiūrėti.
Ir taip pat yra Michaylo Romančukas iš Ukrainos. Kai buvau stovykloje Siera Leonėje, su jais susitikau ir kartu nusifotografavome – tai buvo įspūdinga, nes jie abu yra bent tarp trijų geriausių plaukikų pasaulyje 1500 m laisvu stiliumi rungtyje.
Dar norėčiau paminėti savo trenerį Pauliu Andrijauską. Jis man yra labai didelis autoritetas. Jis mane įkvepia būti geresniu žmogumi ir visada stebina savo nesavanaudiškumu.
– Kažkuriuo metu nuo plaukimo buvote padaręs metų pertrauką. Kas tuomet dėjosi jūsų galvoje? Kas lėmė tokį sprendimą ir kas paskatino sugrįžti?
– Iš tiesų nežinau, kodėl padariau tą pertrauką, vis dar bandau išmąstyti, kodėl, bet, manau, kad man tiesiog jau buvo atsibodę, tiesiog norėjosi kažko naujo, kažką pakeisti.
Man buvo 13 metų ir tiesiog gegužės mėnesį pasakiau, kad viskas, viso gero, nebenoriu plaukti ir išėjau. Dar mane bandė atkalbėti kitas treneris, kuris su Pauliumi kartu dirbo, bet veltui.
Labai gerai atsimenu, kad pirmus tris mėnesius buvo labai smagu, buvo vasara, kaip tik tas atostogų laikotarpis, būtent tai, ko ir norėjau, atitrūkau, bet po tų trijų mėnesių supratau, kad tai buvo klaida. Galvojau: „Eik tu sau, tai ką man dabar veikti?“ – eini į mokyklą, grįžti, eini į mokyklą, grįžti – tokios monotoniškos ir tuščios dienos būdavo. Buvo taip blogai, kad net sapnuodavau, kaip grįžtu į plaukimą.
Labai gera būdavo tame sapne – bendraudavau su visais savo draugais ir panašiai, o tada atsikeli ir supranti: „Ką aš padariau“.
Taip ir graužiausi apie 11 mėnesių, kad mečiau plaukimą, galvojau gal paskambinti ir paprašyti sugrįžti, bet kažkaip bijojau ir niekada nesiryžau.
Ir taip gavosi, kad vieną dieną man paskambino treneris, bet aš nebuvau prie telefono, tai paskambino mano mamai, o mama paskambino man ir pasakė: „Džiugai, jei nesutiksi, nežinau, ką tau padarysiu“.
Ir aš nesupratau, kas atsitiko, galvojau gal namus netyčia padegiau, palikau dujinę įjungtą ar dar kas baisaus nutiko, bet ji pasakė, kad mane Paulius vėl pakvietė plaukti ir aš labai apsidžiaugiau, sakiau: „100 procentų taip, važiuoju, varau, plauksiu, noriu!“.
Tad gavosi taip, kad grįžau lygiai po metų – gegužę išėjau, kitą gegužę grįžau, kai treneris pakvietė, ir nuo to laiko viskas buvo labai gerai.
– Ar per tą laiką išbandėte kokią nors kitą sporto šaką?
– Buvau pradėjęs lankyti kažką panašaus į karate, bet manęs tai kažkaip netraukė, gal aš per trumpai lankiau, kad išjausčiau techniką, ar kitus dalykus, bet tas sportas kažkaip neprilipo, eidavau tiesiog, kad kažką veikti.
– Kodėl bijojote paskambinti treneriui?
– Gal šiek tiek gėda buvo, kad išėjau ir dabar čia vėl prašysiu sugrįžti. Kažkokios dvejonės tikrai buvo, kad nenorėjau ar bijojau paskambinti treneriui.
Man labai pasisekė, nes, manau, kad grįžau tokiu metu, kai dar labai daug nepraradau. Dar buvo viso to proceso pradžia, kai tu pradedi labai daug treniruotis, rinkti daug kilometrų, kai tu augi.
Tai būtent tuo momentu grįžau, kai viskas dar gerai ir labai dėl to džiaugiuosi.
– Ką patartumėte sportininkmas, patiriantiems panašias dvejones?
– Rekomenduočiau pagalvoti, ar tikrai nori tai daryti ir dėl ko nori tai daryti. Ir jei jauti tokią trauką, bet tau gėda, bijai susisiekti su treneriu, kitais žmonėmis – vis tiek geriau eiti. Savaitę ar dvi greičiausiai bus nemalonu, bet visa plaukimo bendruomenė yra labai draugiška ir tikrai „įsiplauksi“. Tikriausiai taip yra ir kituose sportuose.
– Ar tiesa, kad šiuo metu mokotės 11-oje ir 12-oje klasėje vienu metu, kad galėtumėte atsiduoti sportui, ruoštis artėjančioms Paryžiaus vasaros olimpinėms žaidynėms? Kaip sekasi derinti plaukimą su mokslu?
– Taip, dabar turėčiau būti vienuoliktokas, bet dešimtoje klasėje atėjau pas direktoriaus pavaduotoją ir paklausiau ar galėčiau susijungti 10-ą ir 11-ą klases. Man pasakė, kad tai neįmanoma, bet jei tikrai labai noriu ir stengsiuosi mokytis, galiu bandyti sujungti 11-ą ir 12-ą klases.
Tada visus metus galvojau ir priėmiau sprendimą, kad taip ir darysiu. Ėjau pas visas mokytojas ir sakiau, kad mokysiuosi 11-oje ir 12-oje klasėje vienu metu, kad man reikės didesnio krūvio.
Visos mokytojos mane vos ne ranka mojo, galvojo, kad aš beprotis, kad taip neišeis ir prieš pat 11 klasę manęs klausė: „Tai tu čia iš tikrųjų, tu čia nejuokauji?“. Atsakiau, kad nejuokauju, kad būtent taip ir darysiu.
Pagrindinė mintis, kodėl taip apsisprendžiau buvo tai, kad kitais metais vyks olimpinės žaidynės ir aš bandysiu į jas patekti. Žinojau, kad jei šiais metais baigsiu mokyklą, kiti metai bus visiškai laisvi, nieko nestudijuosiu, turėsiu visiškai tuščius metus, todėl aš visiškai atsiduosiu plaukimui, plauksiu daugiau, darysiu ilgesnes treniruotes, didesnį treniruočių skaičių ir tikiuosi, kad pavyks atsirinkti į olimpiadą.
– Iki olimpinio normatyvo 1500 m laisvu stiliumi trūksta nemažai, kaip tikitės tai pasiekti?
– Reikia laiką pagerinti 50 sekundžių. Dabar tai atrodo daug, bet aš dar nedirbu pilnu pajėgumu. Kalbant apie surinktus kilometrus, kol kas tikrai nedirbu tiek, kiek turi dirbti 1500 m plaukikai, be to, iki šiol treniruodavausi ir 200 m, ir 400 m rungtims, o dabar mes su treneriu jau kaip ir nusprendėme, kad bent jau nuo rugsėjo 100 proc. treniruosimės 1500 m disancijai, todėl kilometražas, intensyvumas ir treniruotės bus atitinkamai parinktos 1500 m rungčiai.
– Kiek kilometrų nuplaukiate per dieną, per savaitę?
– Per dieną, kai vyksta dvi treniruotės, nuplaukiu 14–15 km. O per vieną treniruotę 7–8 km.
1500 m plaukikai per savaitę renka po 80–90 km, yra tokių plaukikų, kurie surenka ir 100 km per savaitę. Tuo tarpu aš šiuo metu renku iki 50 km – vos ne perpus mažiau.
– Kiek jūsų laiko atims treniruotės, jei nuo rugsėjo pradėsite plaukti perpus daugiau?
– Labai noriu patekti į olimpiadą ir suprantu, kad norint įgyvendinti šią svajonę reikia labai daug dirbti, o kiek tai atims laiko, nežinau, bet paaukosiu tiek, kiek reikės.
– Ką mėgstate veikti laisvu laiku?
– Žiūrint pagal metų laiką, vasarą mėgstu su draugais važinėti dviračiais, per atsostogas dažnai važiuojame iki Lampėdžių, kur yra smėlio tinklinio aikštelė, ten visada žaidžiame tinklinį arba tiesiog dviračiais važinėjame per įvairias trasas, aktyviai poilsiaujame.
Namuose po treniruočiu dažniausiai sėdžiu prie kompiuterio, žiūriu filmus, „YouTube“ įrašus. Iš tiesų, po sunkesnių treniruočių nelabai ir norisi kažką veikti, bet vasarą lengviau – šviečia saulė, faina.
– Kaip suspėjate mokytis dviejų klasių programas ir kartu treniruotis?
– Mokausi su savo klasiokais 11-oje klasėje ir turiu papildomai mokytis tam tikrus 12 klasės dalykus – papildomas temas, papildomus pažymius renkuosi, esu susitaręs su mokytojais, jie man surašo temas, kurias turiu mokėti ir aš tai mokausi namuose. Kai sutampa tvarkaraščiai, ateinu pas mokytojus, jie mane pamoko individualiai ir viskas labai gerai pavyksta.
– Ar nebijote artėjančių egzaminų?
– Egzaminų nebijau, kaip tik jų laukiu, kad greičiau jie ateitų, savo jėgomis pasitikiu. Kažkaip daugelis labai bijo, stresuoja, bet aš kažkaip nebijau. Gal aš tiesiog toks esu jau po visų plaukimo varžybų ir su tuo stresu moku geriau susitvarkyti. Tad laukiu, laikysiu Valstybinius brandos egzaminus, pažiūrėsime, kaip ten išeis, ir viskas bus gerai. Tada jau plauksime.
– Ar turite kokį nors planą B? Kokiomis kitomis karjeros galimybės domitės?
– Man nelabai patinka ta plano B idėja, nes jei turėsi planą B, gali būti, kad neišdegs planas A.
Bet turiu minčių, žinau, kad Lietuvoje trūksta kineziterapeutų, kurie yra buvę plaukikai. Dažniausiai yra sunkiausia susikalbėti plaukimo treneriui, salės treneriui ir kineziterapeutui, nes dažniausiai salės treneriai ir kineziterapeutai nėra buvę plaukikai.
Trūksta tokių specialistų, kurie būtų ir buvę plaukikai, ir kineziterapeutai, tai galbūt visai norėčiau tuo užsiimti ir dirbti, pavyzdžiui, su Lietuvos plaukimo rinktine ateityje.
– Ruošiatės Europos jaunimo plaukimo čempionatui. Ar iki to laiko vyks dar viena treniruočių stovykla?
– Europos jaunimo čempionato komanda turės treniruočių stovyklą kalnuose, kuri baigsis likus trims savaitėms iki čempionato, kad būtų optimaliausias laikas po stovyklos. Dažniausiai stovyklos vyksta kalnuose, kur yra retesnis deguonis ir ten turi išbūti tris savaites – ne ilgiau ir ne trumpiau.
Tačiau pastebėjau, kad man, kaip ilgų nuotolių plaukikui, kalnų efektas geriau veikia iškart nusileidus, nelaukiant tų trijų savaičių.
– Kuo ypatingos treniruočių stovyklos kalnuose?
– Kalnuose yra didelis sukilimas, pavyzdžiui, Siera Nevados stovykla vyko 2,3 km aukštyje virš jūros lygio ir tokiame aukštyje yra retesnis deguonis. Kuomet plauki tokiame aukštyje, tavo organizmas pratinasi prie retesnio deguonies, pradeda gamintis daugiau raudonųjų kraujo kūnelių ir būtent po tų trijų savaičių jų prisigamina daugiau, kūnas pradeda efektyviau išnaudoti deguonį ir tiesiog nusileidęs į varžybas, kurios yra normaliame aukštyje, pradedi jausti, kad turi daugiau oro, tavo aerobika yra geresnė ir tai ypač jaučiasi ilgiausių distancijų plaukikams.
– Kaip sėkėsi stovykloje Siera Nevadoje, kur treniravotės su elitiniais Lietuvos plaukikais?
– Sekėsi nuostabiai, labai patiko, kad visi sportininkai yra labai draugiški, todėl nesijauti kažkoks žemesnis, visi, atrodo, lygūs, draugiškai bendrauja, juokauja, visur kviečia ir panašiai. Todėl buvo labai smagu. Ir Danas (Rapšys) pamokė kelių dalykų, davė patarimų, ir buvo galima pabendrauti su visais, tas man labai patiko.
– Kokių patarimų davė D.Rapšys?
– Pasakė, kur stipriau pamušti kojomis, šiek tiek kitaip rankas padėlioti. Tokie labai subtilūs dalykai, kurie gal nėra labai pastebimi, bet juos pridėjus, įkomponavus į plaukimą, manau, tikrai duoda geresnį rezultatą.
