Nors triskart Europos ir dukart pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionas apie pasitraukimą iš didžiojo sporto pranešė prieš dešimtmetį, tačiau jis vis dar nepamiršta jo.
„Truputėlį sporto mažiau, bet jis dar likęs ir gana intensyvus. Kol leidžia sveikata, o ji dar leidžia, krūvio labai nenumetu. Norisi adrenaliną palaikyti aukštame lygyje, sportuoju kiekvieną dieną, kai tik galiu.
Visų penkiakovės sporto šakų dar neprasuku – jojimas ir šaudymas dar lieka šiek tiek užmaršty, bet jeigu reiktų, prisiminčiau. Dabar važinėju dviračiu, daug vaikštau, žaidžiu futbolą, fechtuojuosi“, – portalui lrytas.lt pasakojo E.Krungolcas.
50-metis olimpinis vicečempionas neatitolo ir nuo pačios šiuolaikinės penkiakovės. Šiuo metu jis dirba teisėju ir ruošiasi šių metų vasarą Lenkijoje vyksiančioms Europos žaidynėms.
„Visai neseniai gavau patvirtinimą“, – šyptelėjęs apie sulauktą kvietimą vykti į Lenkiją džiaugėsi E.Krungolcas.
Jis ir dabar su malonumu prisimena 2008-ųjų vasarą Kinijoje, kurios sostinėje dramatiškai pasidabino olimpiniu sidabru. Šį apdovanojimą dar labiau pasaldina faktas, kad tose pačiose varžybose šalia jo ant nugalėtojų pakilos lipo ir kitas lietuvis – bronzą iškovojęs Andrejus Zadneprovskis.
„Prisimenu tai, tarsi būtų buvę vakar“, – nostalgiškais prisiminimais dalinosi antrąją vietą Pekine nuskynęs sportininkas.
Legendinis penkiakovininkas taip pat papasakojo apie jam nemalonius šios sporto šakos pokyčius, pyktį dėl sprendimų, susijusių su šalių agresorių sportininkais bei pasidalino ryškiausiais karjeros prisiminimais.
– Tai skalsesnė teisėjo ar sportininko duona? – buvo paklausta E.Krungolco.
– Visada kai sportuoji adrenalinas yra didesnis ir smagiau. Teisėjo darbe nėra tų pergalių, nėra to džiaugsmo, bet labai patinka būti arti to sporto, nes baigus karjerą vis tiek norėjosi kažkiek pabūti dar tame sporte. Džiaugiuosi, kad vis yra galimybė pasižiūrėti į tą augančią kartą.
– Kokias matote Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės perspektyvas?
– Jos yra. Merginų tarpe net yra konkurencija, o tarp vaikinų – jauni vyrai jau dabar rodo rezultatus. Matant jų užsispyrimą, atrodo, kad viskas bus gerai.
– Kaip apskritai paaiškinti Lietuvos sėkmę šiuolaikinėje penkiakovėje?
– Kažkaip net sunku patikėti. Galbūt todėl, kad į šiuolaikinę penkiakovę ateina jau motyvuoti žmonės, ateina tie, kurie žino, ką darys. Kai aš atėjau 20–21-erių metų, jau žinodamas, ko aš siekiu. Aš atėjau iš plaukimo. Nebūčiau atėjęs, jei nebūčiau turėjęs kažkokių savo svajonių ir siekių.
Dauguma dabartinių penkiakovininkų ateina iš kažkurios kitos sporto šakos, pavyzdžiui iš plaukimo, bet jie ateina motyvuoti, žinodami, ko nori tame sporte.
– Dabar šiuolaikinėje penkiakovėje jojimo rungtį keičia bėgimo su kliūtimi rungtis. Kaip jums atrodo šios permainos?
– Noriu tikėti, kad tai daroma tik šiuolaikinės penkiakovės labui, bet man ta permaina nepatinka, nes dingsta ta penkiakovės dvasia, kurią atnešė Pierre'as de Coubertin'as. Mes sugriauname tą penkiakovę, kuri buvo pradžioje.
O dabar dingsta psichologija, nes šaudymas buvo tik psichologinis dalykas – reikia mokėti susikaupti. Jojimas – vėlgi bendravimas su žirgu, du charakteriai gali sutapti, gali nesutapti, reikia prisitaikyti prie to.
Tas dalykas dingsta, dabar bus tik automatizas, tas, kas galvoje – nebėra svarbu, svarbu, kaip tai padarysime.
– Kaip atrodo pats šiuolaikinės penkiakovės pokytis?
– Visas sportas dabar pasidarė labiau atletiškas. Ryškiausias pavyzdys gali būti dviračių sportas arba futbolas. Anksčiau dviratininkai buvo su stipriomis kojomis, visas jų raumenynas buvo kojose, o dabar pažiūrėkime į dviratininkus – jie galėtų būti pavyzdys kultūristams.
Tas pats ir futbole. Anksčiau buvo tik kovos, o liemuo ir pečiai nelabai, o dabar retas futbolininkas kuris nepakeltų sunkios štangos, nes reikia stumdytis.
Taip ir penkiakovėje – ateina žmonės, kurie yra aukštesni, stipresni, greitesni. Nes kai aš baigiau sportuoti, tai buvo mano tarsi pikas, bet stoviu vietoje, netgi atgal rituosi. Atėjo nauji žmonės, kurie galbūt net nežino, kas aš toks. Jiems gal atrodžiau kaip eilinė kliūtis, kurią pastumi ir ją apibėga.
Naujovės gerai, bet man asmeniškai iš šio sporto dingo širdis ir dvasia.
– Kaip prisimenate 2008-ųjų Pekino olimpines žaidynes?
– Puikiai, tarsi tai būtų vakar. Dar ir dabar retrospektyviai pasižiūriu, net šiurpas nukrato, kaip buvo tarp tokių stiprių konkurentų laimėti tą medalį. Dėl jo konkuravo koks dešimt sportininkų, bet čia ta pati psichologija, reikia, kad tavęs bijotų varžovai, o ne parodyti, kad tų jų bijai.
– Kas padėjo laimėti tą sidabro medalį?
– Čia galima vardinti daug dalykų, pradedant treneriu, kuris mane pakvietė į penkiakovę, kolega A.Zadneprovskis, kuris treniruotėse neleido nuobodžiauti. Taip pat ir psichologinis bei fizinis pasiruošimas, motyvacija, noras tą padaryti.
Su tokiu pat tikslu važiavau ir į Atėnų olimpines žaidynes, bet tada mano stipriausia rungtis šaudymas mane nuvylė. Tąsyk man nepavyko, nes tai yra stabiliausia mano rungtis.
– Ką norėtumėte perduoti jauniesiems Lietuvos penkiakovininkams?
– Norėtųsi, kad jaunimas darytų analizę. Tiek gerų, tiek ir blogų varžybų analizę, kad varžybos nebūtų tik dėl rezultato. Kiekviena rungtis turi būti analizuojama atskirai, ieškoma, kas ir kodėl. Ką reikia padaryti, kad kitą kartą įveiktum save ir varžovus.
– Ar tas sidabro medalis Pekino olimpinėse žaidynėse yra įsimintiniausia karjeros akimirka?
– Turbūt yra dar dukros gimimas svarbesnis, bet jei klausiate apie sportą, tai žinoma. Bet mano didžiausias aukso medalis yra dukros gimimas.
Mano akiratyje visada buvo olimpinis aukso medalis. Aš neįvykdžiau savo svajonių, savo darbų, net ir dabar žiūriu į praeitį ir galvoju, ką aš čia galėjau geriau padaryti, bet nereikia varyti Dievo į medį, nes sidabras irgi yra gerai.
Kiekvienam atletui olimpinės žaidynės yra viršūnė. Manau, kad yra klaidinga nuomonė, kai kiti sako, kad yra svarbiausia tik sudalyvauti, nes niekada nieko su tokiu požiūriu nelaimėsi. Jei tu važiuoti, tu turi turėti tikslą, o mano tikslas buvo olimpinis medalis, kitų tikslų ir negali būti.
– Kiek tas emocijas sustiprino faktas, kad ant nugalėtojų pakilos lipote kartu su A.Zadneprovskiu?
– Tada dar net nepagalvojau apie tai, bet tai yra istorija, nežinau, ar tai kada pasikartos, bet tai yra istorija, smagu, kad joje esu ir aš.
Visada sakydavau, kad jei aplenkiu Andrejų, vadinasi, kad jau būsiu ant nugalėtojų pakilos, dažniausiai taip ir nutikdavo. Jei jį aplenkdavau, jis vis tiek būdavo kažkur šalia. Tas faktas glosto savimeilę, nežinau, ar toks mini stebuklas dar kada gali įvykti.
– Kai baigėte karjerą lengvai pavyko pereiti į kitą gyvenimo tarpsnį?
– Jau ateidamas į šį sportą supratau, kad kažkada bus galas, kai kuriems tai būna staigmena, bet aš tam ruošiausi, žinojau, kad tai bus, net jau ir žinojau, kada tai bus. Išvargsti, už nugaros stovi tokie jauni atletai, kad atrodo nebepastebės tavęs ir sutryps (šypsosi).
– Kaip vertinate Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) požiūrį dėl Rusijos ir Baltarusijos sportininkų artėjančiose olimpinėse žaidynėse?
– Išgirdau poziciją, tik ne tokią, kurią aš norėjau išgirsti. Man dėl to buvo labai pikta, nes esu žmogus iš sporto bendruomenės ir man keisti tokie pasvarstymai.
Nežinau, kaip aš elgčiausi, jei man reiktų išeiti į fechtavimo takelį su žmogumi, kuris yra visiškai skirtingoje barikadų pusėje. Kaip aš jam ranką galėčiau paspausti? Pagal taisykles, fechtavimo rungtyje, po kovos reikia paspausti rankas. Kaip aš tai galėčiau padaryti? Aš neperlipčiau per save. O už tai gresia diskvalifikacija. Vat ir atsakymas.
Tai čia tik aš. Lietuvis. O jei ukrainietis? Ką jam daryti, jei jo kolegos žuvo kare? Nežinau, man atrodo gėdinga.
– O jei taip susiklostytų, kad jie dalyvautų kaip neutralūs sportininkai. Kaip rekomenduotumėte elgtis Lietuvos atstovams?
– Nežinau, tikrai nežinau. Aš galiu dabar lengvai patarti, kad nedalyvaučiau, bet vėl – žmogus ruošiasi 15 metų tam startui, o kitų olimpinių žaidynių gali ir nebūti. Bet aš turbūt nedalyvaučiau, žinoma, jei tai būtų prieš 10 metų, tai negalėčiau atsakyti.
Nenuveskime šio klausimo taip toli. Jį reiktų baigti prie pono Thomaso Bacho.
