Moterų finale lietuvė iš viso surinko 1386 taškus (fechtavimas – 230, plaukimas – 280, jojimas – 300, „Laser Run“ – 576 taškų). Sidabrą iškovojo vokietė Rebecca Langrehr (1384 taškai), bronza atiteko meksikietei Marianai Arceo (1380 taškų).
„Manau, pergalę lėmė techninės rungtys. Fechtavime pavyko surinkti pakankamai taškų, šaudyme taip pat pavyko išlaikyti koncentraciją ir gerai sušaudyti, ypatingai paskutiniame šaudyme, – šypsojosi I. Serapinaitė. – Į jį atbėgome 4 merginos, galvojau, kad dabar man yra šansas sušaudyti gerai ir išbėgti pirmai, tą ir pavyko padaryti, o išbėgus pirmai jau bėgau iš visų jėgų finišo link. Tuomet galvojau „visą laiką pavyko išlikti lyderei, negaliu prarasti progos, turiu šią poziciją ir išlaikyti“. Kaip treneris Lukas Kontrimavičius sako, pergalę lėmė tai, ko protokole nepamatysi“.
Finale I. Serapinaitė buvo viena iš dviejų sportininkių, jojimo rungtyje nepadariusi klaidų. „Bet čia buvo šiek tiek streso ir man, – nusijuokė I. Serapinaitė. – Dieną prieš kartu su treneriu ėjome žiūrėti žirgų į „test jumping“. Pasižymėjome žirgų klaidas, stebėjome jų bėgimo ir šokimo techniką, stebėjome, per kokį laiko tarpą įveikia kliūtis tam, kad varžybų dieną turėtumėme „paruoštuką“ ir žinotume, kur reikia dėti akcentus jojant tam tikru žirgu. „Test jumping’e“ matėme žirgus nuo 1 iki 28. Varžybų dieną sužinojome, kad gausime 30-ą žirgą. Likome nesupratę, kodėl gavome žirgą, kurio nematėme. Juk visi turi galimybę stebėti žirgus dieną prieš, o mes to žirgo nematėme, tik žinojome, kad jis „švariai“ įveikė kliūtis“.
Treneris L. Kontrimavičius suskubo aiškintis, kodėl to žirgo nebuvo „test jumping’e“.
Atsakymas, kurio sulaukė lietuviai: iš tų 28 žirgų 11 neįvykdė maršruto, todėl tie žirgai į varžybas nebuvo leidžiami.
„Tad organizatoriai turėjo ieškoti kitų, kad „papildytų“ žirgų sąrašą, – pasakojo penkiakovininkė. – Manasis žirgas šoko „test jumping'e“ po vyrų pusfinalių, tačiau dalyviai ir treneriai nebuvo tinkamai informuoti apie tai. Galiausiai, treneris pasikalbėjo su britų treneriu, kuris buvo nufilmavęs kelis žirgų šokimus. L. Kontrimavičius galėjo bent kažkiek susipažinti su žirgu. Man buvo kiek netikėta ir tikrai nedrąsu šokti su žirgu, kai jo nepažinojau. Bet per apšilimą pastebėjau, kad žirgas labiau renkasi tolimesnį šuolį. Džiaugiuosi, kad pavyko su žirgu greitai susidraugauti. Jei atvirai, kitų merginų nemačiau šokančių, bet žinau, kad kai kurios metė kliūtis, kai kurios netilpo į laiko limitą, kai kurios net gavo baudos taškus už apšilime padarytas klaidas, tad, manau, šios klaidos ir lėmė, kad nebuvo daug „švariai“ sujojusių merginų“.
I. Serapinaitė teigė supratusi, kad kovos dėl medalio, kuomet bėgo 3-ą ratą „Laser Run“ rungtyje. „Bėgdama paskutinius 600 metrų supratau, kad turiu aukso medalį – kai atsisukau prie posūkio ir pastebėjau, kad varžovės toli, o aš dar turiu jėgų paspurdėti,“ – sakė sportininkė.
Ji prisipažino, kad šįkart į varžybas keliavo nusiteikusi patekti į stipriausiųjų šešetuką. „Į žemesnes vietas net nežiūrėjau, – teigė I. Serapinaitė. – Aišku, kvalifikacija nebuvo tokia sklandi, buvau išsiblaškiusi, fechtavime surinkau tik 215 taškų. Įprastai surenku 230–250 taškų – tad tai bėgime reiškia 15–35 sekundžių skirtumą. Man tai yra daug. Po kvalifikacijos supratau, kad toks rezultatas mane pastūmėjo atidžiau stebėti ir neleisti sau atsipalaiduoti – juk į varžybas atvažiavau kovoti dėl aukštų rezultatų, o ne dėl kvalifikacijos įveikimo“.
Dabar penkiakovininkė tiki, kad viskas yra įmanoma.
„Įmanoma laimėti arba būti aukštose pozicijose, – teigė I. Serapinaitė. – Šis laimėjimas man pridėjo daug motyvacijos, nes dabar galiu ne tik laimėti varžybas, bet ir pakartoti rezultatą. Pernai laimėjau etapą Sirijoje, šiemet vėl turiu aukso medalį iš pasaulio taurės etapo“.
